Rašyk
Eilės (73360)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kuždesiai

2006-04-21
Nepamenu, kokiame tekste radau žodžius: iš gražaus eilėraščio nėra kelio į poezijos grožį. Dar nespėjus kaip reikiant nustebti – abejonė: tarsi iš negražaus eilėraščio tas kelias būtų. Tokia ir pribuvo raiša mintis, kuprota priešgyna. Savam voratinklyje nepaliauna blaškytis ir po šiai dienai: nejaugi.

Ieškau atsakymo po ranka turimose literatūros teorijai skirtose knygose. Nedaug ką randu. Kad tema tokia, kad ieškotojas toks... Užsienio autoriai drįsta netgi taip teigti: nėra gražaus eilėraščio, nėra negražaus, nėra blogo ar gero, yra tiktai k i t o k s tekstas. Su tokia mintim susitaikius, daugelis poezijos – o ir gyvenimo – spalvų priblėsta, nublanksta ar netgi visai išnyksta. Negerai. Nenoriu. Žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo...

...daugiau medžių atsiranda ir skaitant profesorės Viktorijos Daujotytės poezijos rinkinį „perrašai“, Todėl daugiau, kad man, kaip skaitytojui, tie eilėraščiai gražūs. Netgi daugiau. Ir neblokuoja kelio į poezijos grožį. Tokį, kaip aš jį suprantu. Kiek rinkinyje meilės tam, kas jau buvo, praėjo: „močiute, kodėl tu nuliūdnėjai; mano mirusi, / mano labiau mylima / nei tada; sušilęs tėvas aria daržą –/ taip ir ars, taip ir ars atminty – – –„

Profesorė yra teigusi: žmoguje yra daug žmonių. Ir ji leidžia eilėraštyje jiems kuždėtis, prisiminti, išmintingai patarti: gyvenk, nebijok dar. Arba:

močiute, kas yra lietuva,
ar kur daug žmonių,
taip, ir dar medžių, vandenų,
išnykusių dainų, dangaus;
to, kaip tu augi kalbėdama,
to, kaip aš senstu
tylėdama


Poetei nesvetimas egzistencinis liūdesys, bet jis dažniausiai skaidrus, žinant, jog dalia laukia sunki, tačiau spindulinga, nes „trumpam ateiname, / ilgai neužsibūname, nes pilna nuolankaus gerumo: silpnesniam sakyk gerus žodžius, / stiprink jo sapną atvirom akim“. Tada jau ir patsai toks gražus pasijusi, „lyg visiems žadėtum dangų, / o sau nenorėtumei nieko“.

Betgi iš gražaus eilėraščio nėra kelio... Koksai įkyrus, netgi įžūlus paradoksas. Panašus į teiginį, neva didelis menas yra pasakyti teisybę meluojant.

Profesorė Viktorija Daujotytė baltosiose eilėse kartais nevengia rimo. Sąskambiai išradingi, neįprastose vietose, dažniausiai teksto viduje ir dėl to netgi labiau pastebimi: tiesiog šviesūs žibintai – neišdabinta, prieiti lieptą – neatsiliepti, neskubėk ryti – vos pridarytais, dunksi – paunksmėj, šunytis – išsilaižyti ir panašiai. „...tam kartui užteks, pasakė tėvas...“

Tuo pačiu knygos puslapių sklaidymu išrašau keletą barbarizmų: ronos, špokas, fiolkos, mojus, notrėlė, rubežius prūde, sklepas, bukietas, padkava. Jų nedaug. Tie žodžiai man netgi savotiškai malonūs. Gal todėl, kad prilipę nuo vaikystės. Betgi svetimybės yra svetimybės, jos nėra būtinos, neišvengiamos. Nėra turbūt niekuo nė pateisinamos. Nebent jomis norėta priartinti jau ganėtinai tolimą praeitį, nužymėti tą argo kelią, kuriuo iki šių dienų esame atėję: carinė priespauda, rekrūtai, sibirai, spaudos draudimas, sukilimai. Slegia... Kartu ir didžiuotis galime, kad visa tai įveikėme. Iš to dvelkia žymi dalis mūsų didybės. Sunkios, paženklintos netektimis. Martinas Heideggeris studijoje „Meno kūrinio ištaka“ yra taip skelbęs: „iš tamsaus numintų batų vidaus žvelgia darbo žingsnių nuovargis“. Manau, prie viso to tiktų ir pačios profesorės žodžiai veikale „Literatūros filosofija“: „senovinė lempa šviečia iš savo pačios grožio“.

Kodėl profesorės eilėraščius norisi perskaityti „vienu atodūsiu“? Todėl, kad jie daro mus geresnius. Kad neabejojama kūrybine Dievo galia ir valia, o tuomet klesti ir pačios r a š a n č i o s i o s autorinė galia, jos dvasinga įtaka skaitytojui: „...einu su jauna mama /altoriaus taku“. Arba: „girdėjau savo Dievą –/ tylų, tykų, nekerštingą“. Arba:

klaupiasi siela
mano – nelaukia kūno,
daug atsargesnio,
klaupiasi tyliai –
ko prašo nuolankioji –
nieko, dar būti


Nesudrumsta prasmė. Pastangos pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Anglų akademikas Terry’s Eagletonas veikale „Literatūros teorijos įvadas“ yra priekaištavęs: „Vieni poetai mąstė, bet nejautė, kiti jautė, bet nemąstė“. Viktorija Daujotytė sulydė jausmą ir mąstymą į harmoningą visumą. Žavi lakoniškas paprastumas, žodinės būsenų refleksijos, gamta dažnai tiesiog akvarelinė, nuoširdūs, dvasingi autobiografiniai motyvai. Kalba taupi, net asketiška, sutelkta ir į skiemenis. Trieiliai tarsi japonų haiku. Meninės išmonės išgryninti. Visa tai skaitytojui teikia malonumą. Ypač ryškios dvasinės autorės galios, laisva šių galių žaismė, anot Hanso Georgo Gadamerio. Jos poezija gilinasi į universalias žmogaus vertybes, sugeba per daiktų, reiškinių, net per žodžio eiženas išvysti pasaulio visumos grožį. Čia kartais prasmingai dvelkteli, kaip man atrodo, Justinas Marcinkevičius – šešių eilučių kūrinio „nemiga, sesuo“ pabaiga; kitur netgi Romualdu Granausku: „pratinkis, širdie, pratinkis“. Kaipgi be geros įtakos, kaip apsieisi?

...iš gražaus eilėraščio nėra kelio...

Matyt, turėtos omenyje kokių pompastiškų žodžių sangrūdos, kai netgi varpo dūžiai aidi niekam negimus, nesant jokio gaisro, nei karo ar maro, kokios šventės, tiktai šiaip sau talandžiuojama iš dyko buvimo. Jeigu šitaip, tada aišku. Jeigu ne – telieka kaip buvę: giedosiu ir toliau savo snapų. Kai eilėraštis dvasingas, man jis gražus. Visi keliai tada į poezijos grožį, net visi takai atviri. Esame juk, kaip teigia Deepakas Chopra, „dvasinės būtybės, kartais patiriančios kūną“, o ne atvirkščiai – vien kūniškos būtybės, kartais patiriančios dvasią.

Ši tiesa rinkinyje „perrašai“ ypač ženkli, kur viskas sudvasinta ir taupu, santūru, pristabdyta. Kartais atrodo, kad autorei klausytis prasmingiau, negu kalbėti. Daug žemaitiškos išminties, kantrybę vis bandančio apgalėti skausmo yra tam „krašte, kur augau, / bet negyvenau, kur šviesu būdavo pagimdžius, / o augint sunku“. Ar surasi čia savąją pasagą, nesurasi? Jei suradai, močiutė linki: „gali pasiimti, tau laimę neša, – / palauk, ištrauksiu iš jos / tą aštrųjį uknolį“.

Visada stebino profesorės filosofiškas lyriškumas. O ta lyriškoji jos išmintis kartais… dilgčiojanti. Ypač knygoje „sakiniai“. Neiškęsiu nepacitavęs: „gyvulys, per minkštą žolę velkantis grandinę, paukštis kažkur, toli toli – šuo, vos juntamas vėjas, – tyla yra sklidina garsų, o tylu tylu“. Pirmąkart perskaitęs šį sakinį svarsčiau, kaip profesorė, būdama tokia pastabi ir turėdama bene absoliučią muzikinę klausą, kaip ji susilaiko nerašiusi novelių, romanų. Dabar, po eilių knygos „perrašai“, tuo jau nesu tikras. Netikėtai, nelauktai nužengusi poezijon, gali ir prozon. To linkėčiau. Tiktai ne šitaip: „bridau palengva, / paviršiaus laikydamasi, / troškau nužengti“. Tegu „tamsiojo kraujo / lašas giminėj – klaidus“, reikia ištverti. Kad ir kaip būtų sunku „...jei ištversi,/ vartai atsivers“.

Visa tai, ką profesorė darė ar daro, tikrai nėra „be prasmės užsidėtas vargas“. Jokiu būdu. Eilėraščius profesorė, matyt, rašė daugelį dešimtmečių, perrašė „iš dviejų pusstorių sąsiuvinių nuo 2003-iųjų iki 2004-ųjų Vėlinių, paskui ir iki Kalėdų“. Sunku, kas sako, jog lengva, kurti, taisyti, tačiau nuliūdnėjusią galima guosti save: „– duota jau; nepasirinksi“. Ir dar tuo, kad pasakyta yra: kas turi, tam bus dar pridėta.

Džiaugiuosi turįs rinkinį „perrašai“. Esu vienas iš 300 laimingųjų – toks kuklus knygos tiražas. Na, o dvasinių jėgų kurti gerbiamai profesorei, manau, pakaks dar ilgai – net iki pačios amžinybės.


Algirdas Vaseris
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-09 10:59
Madness
priklausau laimingiesiems
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-21 21:36
de Sobieski
neblogai neblogai ka ce neblogai - gerai, puiku, super, liuks, briliant, fainei, nerealiai, idomiai ir tt :D :H
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-21 14:59
Sunga Sunga
Daug širdies įdėjai ir tai labai pagirtina.Ir taip gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą