R.M. Rilkės „Laiškuose jaunajam poetui“ yra daugeliui žinoma frazė: „jei gali nerašyti– nerašyk“. Tai suteikiantis laisvę sakinys, tinkantis daugeliui žmonių. Bet yra kitas atvejis: negalėjimas nerašyti; „Kai žodžių magija tampa pačia buvimo priežastim, kai pats buvimas yra nepaliaujamas žodžio virsmas“[1]. Būtent tokiam atvejui aptarti ir skirti „Maltės Lauridso Brigės užrašai“.

Pačioje knygos pradžioje subjektas rašo: „Ar jau sakiau? Aš mokausi žiūrėti. Taip, aš pradedu. Kol kas nelabai sekasi. Bet aš pasiryžęs neleisti laiko veltui.“[2] Skaitytojui kyla paprastas klausimas– kodėl? Galimi du atsakymai: dėl ligos arba dėl noro gerai kurti. Vėliau, nors tiesiogiai ir nepasakoma, galima nujausti, jog dėl kūrybos. Vėlesniuose puslapiuose pasakoma, jog mokėdamas žiūrėti kūrėjas viską pažįsta: „Aš viską čionai pažįstu, todėl viskas taip lengvai ir patenka į mane: manyje– visų tų dalykų namai“[3]. Saugodamos šiuos dalykus ir kaupdamas patirtį; asmuo, sugebėjęs ją gerai išreikšti, tampa Kūrėju. Be to, atidžiai bei savaip žiūrėdamas poetas pamato esmę, tai, kas paslėpta ir nematoma kitiems. Dėl to ir rašo– dėl poreikio išsakyti, parodyti visuomenei tai, kas nematoma. Be abejo, „pamatyti tai, kas nematoma“, vartojama ne ta prasme, kuri šiais laikais madinga Lietuvoje, o daugiau dvasine, norint išsakyti, jog autorius atkreipia dėmesį į visuomenės, socialinius ar filosofinius gyvenimo elementus, kuriems paprastai žmonėms, įnikusiems kasdienį gyvenimą nebėra laiko.

Svarbiausias idealaus kūrėjo pavyzdys yra poetas, kurio kūrybą skaito ir žavisi Brigė. Kalbėdamas apie savo šį kūrėją, Maltė į jį kreipiasi, naudodamas epitetus „vienišiau“, „užsispyrėli“, taip tarsi pabrėždamas, jog būtent šios savybės būdingos geram autoriui. O apmąstydamas jo kurtus veikėjus ir jų atsiradimą, jis sako: „užgaišai ir stovėjai pasilenkęs tenai, kur verda mūsų vyksmas, (...). Įsibrovei vidun arčiau už bet ką; (...), ten sėdėjai, tyrinėdamas pustonius“[4]. Taip parodomas ir papildomas vienišiaus autoriaus paveikslas bei duodamas to taip svarbaus autoriui žiūrėjimo pavyzdys. Vėlesnėse eilutėse tarsi perteikiamas rašymo procesas: tas kitiems neįžiūrimas kruopeles padidinti taip, kad jos būtų matomos tūkstančiams. O norėdamas tai atlikti, kūrėjas turi rasti ekvivalentų pamatytai esmei išsakyti, dėl ko toliau kalbėdamas apie poetą Maltė išsako mintį, jog, norėdamas parodyti tai, ką pamatė, jis ėmė naudoti savo aplinkos elementus: triušį, palėpę, salę... Tai galima laikyti tarsi metaforišku simbolisto gimimo vaizdu.

Pati kūryba, tiksliau, poezija, yra suprantama taip pat kaip asmeninės patirties išsakymas: „Juk eilėraščiai – tai ne jausmai, kaip mano žmonės, jausmų turime užtektinai ir jaunystėje, jie yra patirtis“. Poezija turi atspindėti asmenį, atskleisti patirtį, tačiau ne tiesiogiai („patys prisiminimai dar nėra eilėraščiai“[5]). Patirtis priverčia kūrėją galvoti ir mąstyti kitaip, originaliai, o tuo pačiu pasiūlo naujų idėjų ir jam nekyla noras perdirbinėti klasikinius siužetus. Remdamasis patirtimi, poetas sugeba iškelti klausimus, kurie dar nebuvo kelti ir rasti į juos bent dalinius atsakymus, o kadangi „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ netiesiogiai nurodomas ir kūrybos tikslas– rasti atsakymus į tai, kas yra nesužinota, nesuprasta ar pamiršta– numanu, jog būtent dėl šio tikslo kūrėjui ir yra reikalinga patirtis, suteikianti minčiai brandumo. Be abejonės, menininkas privalo matyti daug, tačiau svarbu yra ne tai, ką jis mato, svarbu tai, kaip jis mato. Dėl to matymo ypatybių jam pirmajam turi kilti egzistenciniai klausimai, į kuriuos randamas atsakymas tik per kūrybą. Tačiau klausimai turi kilti ne dėl praeities apmąstymų; ji neturi būti sąmoningai atsimenama, ji turi egzistuoti kaip žmogaus dalis.

Šie aptarti dalykai kūrinyje yra minimi taip pat kaip ir sąlygos, kurių reikia laikytis, norint, kad kūryba būtų gera, joje turi atsispindėti sugebėjimas žiūrėti (tai Maltė kaip tik bando išmokti) ir patirtis: „Reikėtų palaukti, reikėtų visą gyvenimą kaupti prasmę ir saldybę, o paskui, pačioje pabaigoje, gal ir galėtum parašyti dešimt gerų eilučių“[6]. Deja, subjektui tai nėra lemta. Nors nėra tiesiogiai pasakyta, knygos gal galima nujausit, kad jis jau nebe ilgai gyvens. Tačiau jis suvokia vieną, labai paprastą, bet tikrai svarbią tiesą: tikras menininkas, taigi ir tikras poetas, yra ne genijus, visą laiką pakilioje būsenoje „kepantis“ šedevrus; jis suprato, kad kūrybos centras yra ne kūrėjas, o patys daiktai, ir kad kūryba yra ne genialumo proveržiai, o amatas. Todėl poetas turi žiūrėti į save kaip į amatininką, darantį gerus, t.y. tvirtus ir solidžius daiktus, išreiškiantis tai, ko kiti nemato, atspindintis gilesnį pasaulio suvokimą, būdingą ik kūrėjui. O jeigu dar tie daiktai pasirodys esą ir gražūs (nes, „Užrašuose“, kaip ir visoje Rilkės kūryboje atsispindini idėja, jo daiktai savaime yra gražūs arba ne) , tada meistras galės būti visiškai patenkintas, nes jis– aukščiausio rango amatininkas, nors grožio niekas ir niekada nedarė. Kitaip sakant, menininkas nėra grožio kūrėjas ir grožio šaltinis; daugiausia, ką jis gali padaryti– leisti patiems daiktams parodyti savo grožį, prislopintą ir užslėptą kasdienės rutinos.

Kalbant apie patį kūrybos procesą, jo tikslą ir prasmę, jis vaizduojamas tarsi gynyba, tam tikra prasme jį galima įvardinti net ir psichiatrijos forma: „aš šį tą padariau, kad įveikčiau baimę. Visą naktį sėdėjau ir rašiau, o dabar esu taip maloniai pavargęs, ...“[7]. Šis sakinys, einantis po pirmojo pasakojimo apie mirtį, pradžioje kelia mintį, jog kurdamas žmogus pamiršta aplinką, įsijautęs į rašymą apie nieką negalvoja ir atsipalaiduoja ir dėl to suteikia galimybę pabėgti nuo blogų minčių. Tačiau būtent iš vietos, kurią jis užima „Užrašuose“, galima numanyti, jog kūryba yra gynybos forma ta prasme, jog leidžia atsiriboti nuo aplinkos, kovoti su jos neigiamais atspindžiais sąmonėje, ji įveikia ir laiką– leidžia pajusti praeities dvelksmą ir daryti įtaką ateičiai. Didelis dėmesys, skiriamas praeities poetui, kurį Maltė skaito ir dažnai apmąsto jo kūrybą, mintis, gyvenimo būdą ir kūrybos procesą, leidžia numanyti, jog jo kūrybos tikslas– taip pat įveikti laiką, t.y. daryti ateities kartoms įtaką, žadinti jų mintis, jausmus ir taip gyventi jų mintyse, kaip kad darė jis.

Grįžtant prie minties, jog kūryba šiame kūrinyje yra suvokiama kaip tam tikra psichoterapijos forma, verta prisiminti, jog psichoanalitinė prieiga teigia, „kad menininkas, būdamas psichiškai labili asmenybė, įvairius savo kompleksus kompensuoja kūryba, paliečia tik vieną – psichinio kūrybos mechanizmo dėmenį. Galiausiai, ne visi jautrios psichikos žmonės pasirenka būtent kūrybą kaip susitaikymo su savimi ir aplinka būdą. Keista kategorija talentas čia suvaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį“[8]. R.M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ sugebėjimas gerai kurti taip pat nėra pateikiamas kaip savaime atsirandantis dėl stebėjimo ar išugdomas su patirtimi. Tai yra Dievo malonė, kurios Maltė prašo kiekvieną vakarą: „o Tu, Viešpatie Dieve, suteik man tą malonę, kad sukurčiau gražių eilių, kurios įrodytų man pačiam, jog nesu paskutinis tarp žmonių, jog nesu blogesnis už tuos, kuriuos niekinu“[9]. Panašia prasme kūrybos, kūrėjo problema yra susijusi su Dievo ieškojimo tema visuose Rikės darbuose, kur Jis yra įvardijama kaip pažinimo viršūnė, nurodanti į begalinį pažinimo procesą, nes Dievas sukuria ir subrandina žmogų, kad apsireikštų jo darbuose.

Pats kūrėjas, kaip asmuo, yra įvardijamas kaip laimingas vien dėl savo kūrybos, jo tikslas neturi būti šlovė ar garbė. Priešingai, siūloma džiaugtis galimybe laisvai kurti, kol dar niekas nestebi ir nevertina, susilaukus didesnio dėmesio– netgi pakeisti vardą. Poetas gali būti laimingas ne tik ieškodamas atsakymų į būties klausimus, kurie apskritai yra kūrybos tikslas, bet ir pasakodamas apie savo daiktus– langą ar duris. O kadangi poezija panaikina erdvės ir laiko skirtumą, jis yra laimingas ir dėl to, kad viską žino, jaučia ir išgyvena. Visiems meno atstovams, minimiems šiame Rilkės kūrinyje, taip pat ir poetams, galima pritaikyti sakinį, taikomą audėjoms, esą jos „nieko daugiau neveikia, kaip tik laiko sugniaužusios savy amžinai tvarų gyvenimą“[10], o kalbant apie poetus konkrečiau, jie, saugodami knygas ir jose užfiksuotas idėjas, išsaugo ir praeitį; dėl to knyga yra didžiausia poetų vertybė.

Kita vertus, knygos „galų gale nėra gyvenimas“[11] ir per didelės pastangos į jas įsigilinti, bei kruopšti jų interpretacija suvokiama neigiamai. Tai „viešas nuniokojimas tampančio žmogaus, kurio statybvietėn įsibrauna minia, išvartydama jam visus akmenis“[12]. Kūryba– kelias, kuriame nelaukiamas koks nors „progreso“ pažadas; tai sunkus kelias, vedantis ne pirmyn, o į visas puses vienu metu– į save.

_____________________________
[1] – Kaladinskienė D., Rašymas kaip ieškojimas, arba kodėl žmonės rašo?, http://www.skrynia.lt
[2] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 7
[3] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 38
[4] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 64
[5] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 18
[6] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 17
[7] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 15
[8] – Dirgėla E., Rainer Maria Rilke: Tu esi, http://www.skrynia.lt
[9] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 42
[10] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 102
[11] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 143
[12] – R.M. Rilkė, Maltės Lauridso Brigės užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 1985, 63

marceliuke