Kūrybinė drąsa ir baimė: Aldona Elena Puišytė

„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Aldonai Elenai Puišytei:

I

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

II

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

I


Kūrybos drąsa – tai ir drąsa būti savimi. Kurti gali tik vidujai laisvas žmogus. Reikia drąsos patikėti savo talentu ir pašaukimu. O suvokus savąją misiją – ją ir vykdyti. Nepataikaujant laukinių madų „vėjams“. Nesiveliant į literatūrinio pasaulio užkulisių intrigas, o ramiai teigiant savo gyvenimo viziją per kūrybą. Ir ją liudijant, kiek tai įmanoma klystančiam žmogui. Nes tikra kūryba yra tik toji, kuri kyla iš gyvenimo būdo gelmių. Kai gyvenimas ir kūryba yra lyg du persiliejantys indai, veikiantys vienas kitą. Tai kartu ir drąsa neplaukti pasroviui. Būti tarp tų, kurie viliasi ir tiki. Plintant „vaginos monologų“ kultui, turėti drąsos jam pasipriešinti kuriančios dvasios monologu. Ginti tai, kas tau svarbu gyvenime ir kūryboje. Saugoti ištikimybę savo vidiniam balsui. Štai kiek daug drąsos reikia, kad ištesėtum.

Tikiu žodžių ir minčių galia mus supančiai aplinkai. Garsusis japonų mokslininkas Masaru Emoto seniai įrodė žodžių galią, jų poveikį (kuriamąjį arba griaunamąjį) mūsų tikrovei. Vandens struktūros tyrimais jis patvirtino, kokios gražios formos ir kokie bjaurūs dariniai susidaro veikiant vienokiais ar kitokiais žodžiais. Taigi kūryba nėra tik žaidimas, ji susijusi ir su atsakomybe. O intelekto galia? Kažin ar ji kūrybai padeda, gal daugiau širdies protas, pasak Paskalio. O jei jau Galia – tai greičiau kylanti iš dvasios gelmių, iš transcendencijos užribių...

Troškimą apsinuoginti ir parodyti „nuodėmingiausių vizijų“ kerteles vargu ar verta vadinti drąsa. Gal teisingiau – įžūlumu. Tokias „vizijas“ geriau gal derėtų atskleisti psichologui arba nuodėmklausiui. Būtų bent išsaugota paslaptis. Žmogus, neturintis paslapties, neįdomus. Neįdomi man ir tokia literatūra, skleidžianti vien žodžių triukšmą ir bjaurastį.

Tradiciją galima ignoruoti, tačiau paneigti neįmanoma. Ji – lyg medį maitinančios šaknys, kurių nukirsti nevalia. Be abejo, keičiasi epochos, kinta ir meno išraiškos formos. Jei gyvenimo upė netekėtų, ji virstų pelke. Neišvengiamai kuriamos naujos kryptys ir literatūroje, kurios po kiek laiko taip pat virsta tradicija. Bet norint statyti kažką nauja, ar būtina griauti sena, jei yra pakankamai erdvės šalia? Nihilistiškas neigimas, arogantiškai atmetant viską, kas anksčiau sukurta, dažniausiai rodo tik asmens nebrandumą, geismą šokiruoti, siekiant pigaus populiarumo. Iš tiesų laisvos dvasios, kūrybiškas žmogus geba priimti kitą ir kitokį su derama pagarba. Rimtai ginčytis su tradicija derėtų ne šūkavimu, o kūryba, teigiančia naują estetinį santykį su tikrove.

II

Nedrąsa, sutrikimas, baimė apima tada, kai žvelgiu į žvaigždėtą dangų, kur milijardai galaktikų sukasi pašėlusiu greičiu begalybės tuštumose. Kai sielos akimis regiu save, stovinčią ant mažytės žemės, esančios vienos iš vidutinių galaktikų pakraštėlyje. Tada suvokiu visų mūsų kūrybų laikinumą didžiojo Kūrybos vyksmo akivaizdoje...

Bet kai vėl atsitokėjusi grįžtu į savo žmogiškąją tikrovę, kai kažkas viduje ima skambėti vis atkakliau ir tie skambesiai įkvepia drąsos, vėl palinkstu prie balto popieriaus lapo (teberašau ranka), margindama jį kalbos ženklais. Vėliau skaitant, kas buvo sukurta, atrodo lyg blankus patyrimo atšvaitas. Atsirana abejonės: ar TAI pasakiau, kas nušvito lemtingą akimirką? Ar tokia kalba, kuri atvertų ir kitam tą išgyvenimo gelmę?

Neįsivaizduoju nebijančio, niekuo neabejojančio žmogaus. Juk net didieji mistikai iškentė abejonių ir baimės patirtis. Būna akimirkų, kai ne tik kurti reikia didelės drąsos, bet ir gyventi. Ypač dabartiniame, taip neįtikėtinai besikeičiančiame, nenuspėjamos ateities pasaulyje. Nėra juk žemėje kampelio, kur galėtum pasislėpti nuo prieštaringos tikrovės. Nebent kalnų vienuolyne. Bet tai jau būtų kitoks ar kitas kelias. Nė vienas žmogus neapsaugotas nuo netikėtumų ir absurdų. Reikia vidinės stiprybės viską ištverti. Atlaikyti tą nesiliaujantį bangavimą tarp vilties ir netikrumo, tarp dvasios blyksnių ir pasąmonės šešėlių, esančių kiekviename mūsų. Jų išsiginti – reikštų prarasti sąžiningą akistatą su savimi, o kartu ir tikrumą, tokį svarbų kūrybai. Nors kai kas ir sako, kad „kūryba yra gražiai padabintas melas“, iš tiesų didžioji literatūra visados buvo skaudžios tiesos sakytoja. O manyje turbūt tebesislapsto baikščioji pokario metų paauglė našlaitė, krūpsinti nuo kiekvieno aštresnio gyvenimo briaunų prisilietimo. Egzistencijos nesaugumas ir iš to kylantis nerimas yra ir įkvėpimo šaltinis. Būtent kūryba padeda iš to nerimo ir baimių išsilaisvinti. Save suderinti, harmonizuoti vidines būsenas. Nes ji – tartum meditacijos jaunesnioji sesuo, gebanti sutelkti išblaškytas mintis ir jausmus, o kartais „dvasios antenomis“ pagauti ir tos Tikrovės, iš kurios visa kyla, siunčiamų bangų aidus...

Provincija – ne išorėje, o žmogaus viduje, jo dvasios būsenoje. Ar jautė provincijos menininko sindromą Juozas Miltinis arba Vilius Orvidas? Jie darė tai, ką diktavo jų talentas ir įkvėpimas. Ne aplinka juos veikė, o jie – aplinką. Galbūt meno pasauliui kaip tik trūksta nuošalės gyventojų, vienišų keistuolių, susitelkusių ties tuo, kas svarbiausia kuriančiam žmogui?

Globalizacija – horizontali, ji plečiasi, apimdama vis didesnes erdves, o kūrybai reikia susitelkimo, gelmių, vertikalės. Trokštantieji plačiai aprėpti ir greitai pagarsėti plaukia putotu, nešvariu realybės paviršiumi. Gal todėl tokie „išskydę“ vadinamieji euroromanai, parašyti prisitaikant prie rinkos reikalavimų. Tačiau visagalės reklamos pinigais išgarsinti, jie ne tik laikosi bangos viršūnėje, bet neretai dar apdovanojami ir premijomis. Norint išsaugoti savo dvasinį identitetą, be kurio netampama tikru kūrėju, galbūt verta pasitraukti nuo globalizacijos siūlomų išteklių? Kad susivoktum savyje ir pasaulyje, reikia ramybės ir tylos valandų.

Man snaigės formos tobulas grožis daugiau pasako apie Visatą, kūrybos ir gyvenimo prasmę nei triukšmingieji globalizacijos procesai bei jų įtakai paklususi literatūra.