„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Renatai Šerelytei:
I.
– Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?
II.
– O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?
I.
Kad ir sudėtingus klausimus Jūs užduodat!..
Toks „didelis“ klausimas jau savaime yra kaip atsakymas. O jeigu pradėčiau preparuoti sąvoką „kūrybinė drąsa“ pagal Jūsų pateiktus „punktus“, tai kažin ar kas nors iš jos, kaip iš paslaptingo ir nenusakomo dalyko, beliktų. Nes kūrybinė drąsa, kaip sąvoka, sakyčiau, vis dėlto labai subtilus, asmeniškas dalykas, turintis savo ribas, rizikos zonas, tabu. Ir ne kiekvienam lemta tuos tabu laužyti. Jeigu vienam tai pavyksta natūraliai, kitas tiesiog gali prasilenkti su estetine klausa ir geru skoniu.
Užtat Jūsų pateiktą kūrybinės drąsos „porūšį“, pavadintą „meniniu chuliganizmu“, kartais galima įvardyti tiesiog kaip literatūrinį chamizmą. Ir tokio pobūdžio „drąsos“ pasitaiko ne tik tarp rašančiųjų, nesusijusių su profesionaliąja kūryba (atmintyje tebėra įstrigęs vieno verslininko romanas ir jo pristatymas, kur buvo šaipomasi iš lietuvių kalbos ir literatūrinės tradicijos), bet ir tarp profesionalių plunksnos meistrų („Durnių laivas“ – vienas būdingiausių pavyzdžių, kur susipina nerealizuotos politinės ambicijos ir literato įgūdžiai). Bet vargu ar tokį „dėjimą ant visų“ galima pavadinti kūrybine drąsa. Galbūt geresnį atitikmenį rastų patirties turįs psichiatras.
Apskritai šiandienos gyvenime tiek daug visokios rūšies ekshibicionizmo (literatūra – ne išimtis), kad drąsumu tampa nebe apsinuoginimas ir „slapčiausių kertelių“ išviešinimas, o saikas, santūrumas, pasipriešinimas madai. Man juokingos žiniasklaidininkų (TV ir bulvarinių laikraščių) paslaptingai anonsuojamos sensacijos: „Žvaigždės – be drabužių!“, „Toks ir tokia – nuogas (-a) lovoje!“ Įspūdis, lyg žiūrovui ketintų pademonstruoti mažų mažiausiai marsietį ar genetinių eksperimentų auką. O pamatai tik tai, ką Dievas sukūrė. Ir baisus čia daiktas, kad be drabužių. Rojaus sode žmonės vaikščiojo nuogi ir to nesigėdijo – šiuolaikinių madų korifėjams pravartu tai atminti. Užtat nesuprantamas atrodo tas nesveikas susijaudinimas, bukas ažiotažas, lydintis kiekvieną drabužių nusimetimo akciją.
Iš dalies tai tinka ir literatūrai. Drabužių nusimetimą galima traktuoti kaip drąsą. Bet reikėtų skirti žmogaus nuogybę – pirmapradę, tyrą, ir nuogybę, kurią vadintume nuodėminga. Ir turėti galvoje tai, kad šiuolaikinio žmogaus nuogybė – labai pažeidžiama ir trapi.
Saikingai dozuojamas „meninis chuliganizmas“, autoritetų išdėjimas į šuns dienas ir jaunosios kartos arogancija senosios atžvilgiu – natūralios literatūrinės tikrovės mados, ir neretai daugumos skaitytojų jos sutinkamos kaip nauja, intriguojanti „pavasario-vasaros“ kolekcija. Bet, kaip sakė S. Dali, mada yra toks bjaurus ir atgrasus dalykas, kad kas pusmetį mes ją stengiamės pakeisti. Taigi jei šių madų verte ir netikėčiau, jų kaita ir kartojimusi netikėti neturėčiau jokio pagrindo.
Šiaip jau rašytojas, trokštantis būti drąsus, turėtų būti ir savotiškas bailys. Drąsa, kuria neabejojama, kuri nekvestionuojama, kurią lengva demonstruoti ir teigti – gal tai ir ne drąsa, o tiesiog bravūra, poza. Gyvenimo būdas. Man įtartini herojai, kurie nebijo. Nes drąsa galbūt yra ne kas kita, o nugalėta baimė.
II.
Kūrybinę nedrąsą, matyt, reiktų sieti ne su formaliais teksto rašymo dalykais, o su tematika, simbolika – tuo, kas užpildo teksto formą. Jeigu galėtume tą formą palyginti su ąsočiu, tai turinį – ir su actu, ir su vynu, ir... na, nesakysiu, su kuo, bet vienas aštrialiežuvis kolega tokį „turinį“ vadindavo sisiuku.
Ir dabar egzistuoja savotiška konformistinė literatūra – tokia, kuri turi patikti daugeliui, kalbėti priimtinomis temomis, neerzinti žmonių, netrikdyti jų virškinimo, nervų sistemos ir ramaus miego. O tuo labiau priversti suabejoti šio pasaulio realybe ir jo prioritetais. Kūrybinė nedrąsa, baimė, sutrikimas – šie žodžiai labiau tinka didžiajai literatūrai, nes kiekvienas rašytojas prieš baltą popieriaus lapą turėtų jaustis sutrikęs, abejojantis. Tik marginalas (arba rašytojas verslininkas) drąsiai veržiasi į atvirą jūrą, nes jis nėra laivo kapitonas, turįs palikti laivą paskutinis, o tik neįpareigotas keleivis. Turistas, trokštąs užfiksuoti savo įspūdžius kruizo metu ir įbrukti juos kitiems kaip visuotinę vertybę.
Apie provincijos menininkus galėčiau pasakyti tik tiek, kad provincialumas visiškai netrukdo nei kūrybinei drąsai, nei kūrybiniam sutrikimui skleistis.
O sindromu vadinčiau ne „provincijos menininko“, o „globalizuoto pasaulio“ sąvoką. Kadangi tarptautinių žodžių žodynas žodį „sindromas“ aiškina kaip „ligos simptomų kompleksą“, tai, ko gero, nereikėtų abejoti nei dėl sąvokos tikslingumo, nei dėl jos tolesnės perspektyvos.
