Rašyk
Eilės (78023)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10903)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (368)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kūrybinė drąsa ir baimė

2006-11-13
Kūrybinė drąsa ir baimė

„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Vladui Vaitkevičiui:

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

Vladas Vaitkevičius:

Iki trečios valandos nakties smegenis gręžė metalo muzika, trinksėjo durys, bildėjo griūvantys po kojomis pasipainioję daiktai, pirmykščių žmonių šokį audrino ir aistrino gerkliniai šūksniai – už mano kambario sienos šėlo butą nuomojantys lietuvaičiai! Ačiūdie, šįkart – tik iki trečios. Anksčiau ne kartą kaukimai aidėdavo ir iki devynių ryto, kai kada – iki pavakarės. Jaunikaičių nesutramdė nei mano vyriški pašnekesiai (sykį aiškintis situacijos jie atėjo nešini ilgėliausiu virtuviniu peiliu – atrodė kaip apsigimę taikdariai Irake ar Afganistane, pamaniau, jiems nereikėtų ir automatų: išvydę tokį peilį, tvarklaužiai iškart taptų romiais avinėliais), nei iškviesta policija (beje, taip pat siūliusi pakalbėti su jais akis į akį), nei daugiabučio namo seniūno perspėjimai. Štai drąsa nepaisyti jokių gyvensenos normų, štai totalus hedonizmas! Šis nelemtas sutapimas – noras bandyti suvokti kūrybinę drąsą ir nakties įvykis – lyg rudens vėjas medžių lapus nušlavė jau sumanytą rašinio pradžią. Ar galiu būti kūrybiškai drąsus, jei beveik nemigęs ir šuniškai jausdamasis baimingai laukiu dar vieno artėjančio vakaro – ką dabar darysiu, jai vaikinukams ir vėl šaus į galvą tenkinti savo malonumus? Vis dėlto, mano galva, atsitiktinai, priverstinai ar šiek tiek sąmoningai pakeista apmąstymų pradžia neiškris iš konteksto, nes viskas po šia saule ir mėnuliu susiję – drąsa, kūryba ir netikėčiausi jų antipodai.

2005 m. Krinčine (Pasvalio r.) savilaidos būdu išleistoje Algimanto Krinčiaus knygelėje „Praradimų lietūs“ perskaičiau: „Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti įvairiai: ciniškai, stoiškai, krikščioniškai, budistiškai. Galima į juos nežiūrėti iš viso – atsiriboti. Bet nuo jų toli nepabėgsi! Todėl esi priverstas kažkaip į juos žiūrėti. Čia ir prasideda painiava. Kaip bežiūrėtum, prie tiesos niekada nepriartėji. Belieka mėgautis įvairiais požiūriais. Arba juos kolekcionuoti“. Taip mano šiaurės Lietuvos intelektualas. Nuomonių (ir kūrybos) įvairovė būtina, nes joje randama takelio, vedančio į tiesą, užuomazga. Bet, teigia A. Krinčius, „tiesos niekada nesužinosi. Nes jos nėra. Kaip nėra nieko, dėl ko verta gyventi“. Stop, Algimantai! Čia jau prieštarausiu. Visatoje veikia dvi jėgos – kuriančioji ir griaunančioji. Kuriančiajai, harmonizuojančiajai priklauso ir kūryba bei religija, padedančios išsilaikyti amžinosioms vertybėms – meilei, dorai, atjautai, tarsi trims banginiams, kuriems kūrėjo drąsa neleidžia nugrimzti į vandenyno dugną ir niekada neiškilti. Jos žmogaus sielos daigyne purena žemę gėrio daigams, o blogiečiams sako: „Trokškite ir alkite“. Į amžinąsias vertybes reikia žiūrėti vienareikšmiškai – priimi jas arba ne, gyventi jomis arba ne. Destrukcija, kraštutinumai mene ir gyvenime vargu ar pageidautini, jie niekada netaps aksioma. Ne per seniausias dailininko Evaldo Janso noras žiūrovų akivaizdoje papjauti tylintį ėriuką daug ką pasako. Nejaugi kai kurių dabartinio meno šakų tikslas – globoti cinizmą, agresiją, mirties kultūrą? Išgarsėti bet kokia kaina? Nesutinku ir su tuo, kad tiesos apskritai nėra. Ar Dekalogas, aprėpiantis ir amžinąsias vertybes, mums jau ne tiesa? Žmogui neužtenka ir viso gyvenimo, norint bent bandyti gyventi laikantis jo. Žinoma, nepakanka ir jėgų. Taigi yra dėl ko gyventi ne vieną, o jeigu būtų įmanoma, net kelis gyvenimus – įrodyti, kad esi drąsus ir gali keisti save. Gal tada ir mano rašinio pradžia būtų kitokia... Pritariu Renatai Šerelytei, sakančiai, jog „...drąsumu tampa saikas, santūrumas, pasipriešinimas madai“ („Nemunas“, Nr. 22 (110-551).

Atrodo, teisūs ir Jaroslavas Melnikas („Nemunas“, Nr. 10 (98-539) bei Leonidas Donskis („Nemunas“, Nr. 32 (120-561), kūrybinės drąsos neįsivaizduojantys be talento. Priduriu – ir be sąžiningumo bei atsakomybės. Juk yra ir blogio genijų, ir paprasčiausių akiplėšų, gebančių nustumti nuo tako užsižiopsojusią plunksnos skruzdėlytę...

Kūrybinė drąsa... Kartą vienos moteriškės, atnešusios man įvertinti savo kūrybą, paklausiau, ar ji daug taisanti eilėraščius. Išgirdau, kad niekada neprisėdanti prie jų, nes tobulinti nėra ko – jos ranką popieriaus lapu vedžiojantis Dievas ir ji vos spėjanti viską užfiksuoti. „Aja jai, – šventvagiškai pagalvojau, – negi Aukščiausiasis rašo tokius prastus eilėraščius?..“ Iš tikrųjų – kas tai? Kūrybinė drąsa, įžūlumas ar visiškas nesiorientavimas, kūrybos esmės nesuvokimas?

„Lietuvoje vyksta dvasios okupacija, ir beveik negirdėti intelektualų, kurie tam priešintųsi“, – mano Gasparas Aleksa („Nemunas“, Nr. 6 (94-535). Jis, beje, drąsos kūryboje su talentu nesieja. Gal ir teisus, pagalvoju. Dažnai bukapročiui „menininkui“, kaip ir girtam, jūra būna iki kelių. Jis tiek „priskaldo malkų“, kad jomis galima ne tik žiemą krosnį kūrenti, bet ir namą iki pamatų sudeginti... Taigi kodėl intelektualai tyli, tik vienas kitas (Jonas Mikelinskas, Jonas Juškaitis, L. Donskis, Eugenijus Ignatavičius) kaišioja pagalius į valdžios kartais ne į tą pusę tempiamo tautos vežimo ratus? Štai čia, matyt, ir susikerta talentas ir drąsa. Kaišiodamas pagalius, gali ir pirštus prisiverti durimis, pro kurias kada nors dėl naudos sau teks įeiti... Geriau ramiai kamputyje šiugždenti popierių – rašyti, o tą nežinią sustabdyti gal bus kam.

„Gal bus kam, gal bus kam, gal bus kam...“ – ataidi ir neduoda ramybės šie žodžiai, prisiminus, kad G. Aleksą labiausiai baimina dabar išvešėję žiaurumas ir hedonizmas. Kita vertus, susizgrimbu galvojantis – gal intelektualai paprasčiausiai jaučia ar net žino, kad jų žodis į dangų neis, todėl ir lieka paribyje? Betgi pasyvumas visais laikais buvo patikimiausias blogio pagalbininkas.

Pamenu, kaip poetas Algirdas Steponas Verba Vilniuje, Jaunimo sodo (dabar Sereikiškių parkas) vasaros kavinėje, vadinamojoje rotondoje, išgėręs vyno grieždavo dantimis ir kumščiu trankydavo stalą: „Tai vienas žodis jiems (cenzoriams – V. V.) kliūva, tai kitas negeras. Tą išmesk, aną pakeisk arba perkurk, sušvelnink. Aš jiems, bjaurybėms, taip sušvelninsiu, kad ilgai jiems visiems tarp dantų grikšės“. Jo aštriabriaunė, netikėtom metaforom stebinanti ir literatūros valdininkus gluminanti poezija sunkiai brovėsi pro tuomečius meninio žodžio „saugotojus“.

Kūrybinę nedrąsą, sutrikimą, net baimę, ko gero, galima sieti ir su kūrėjo savisaugos instinktu. Įtemptas darbas gali nueiti šuniui ant uodegos, nes nė vienas meno žmogus nėra apsaugotas nuo kūrybinių „duobių“ ar aklagatvių. Mano galva, kūrybinis sutrikimas praeina, yra „sukalbamesnis“, jei ilgainiui nevirsta sunkiai apčiuopiama fobija. Gal tai net ne baimė, o jaudulys, nerimas, dirglus trokštamo rezultato, sėkmės laukimas, pažįstamas ne tik žodžio, bet ir sporto meistrams, galingiems vyrams – ar Žydrūnui Savickui, ar Virgilijui Aleknai, ar nuo aukštybių nesvaigstančiam Jurgiui Kairiui, ar lemiamus taškus pelnančiam Arvydui Macijauskui. Visiems svarbiausia – įveikti silpnumo akimirką ir nugalėti. Nugalėti, kad pro sielos langą įspindėtų dar vienas jaukus spindulys. Laimėti galima ir sostinėje, ir provincijoje, ir vienuolyno celėje, ir kalėjimo kameroje... Tiesa, nihilistas A. Krinčius knygutėje „Beprasmiai tekstai“ (Krinčinas, 2005) vėl mano mintis verčia aukštyn kojom: „Nenusimink, žmogau, tau dar viskas prieš akis: liga, slaugos namai, agonija, mirtis. Aukščiau galvą ir daugiau optimizmo: tau viskas dar prieš akis!“ Dėkoju jam už itin savotišką paguodą ir montavimo putomis neužpurškiu visų savo poezijos namo plyšių – teplūsta pro juos gaiva, teskamba linksmėjantys pasaulio garsai...



 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-14 19:39
Kaip visur, taip ir šiame interviu, Vladas Vaitkevičius kalba tyliu, nuoširdžiu balsu ir sako tą tiesą, kurios žmonėms labai reikia. Tik santūrus žvilgnis aprėpia dideles erdves ir regi srūvantį laiką. Madingųjų galios baigiasi, kai pasikeičia vėjas. Žmonės pavargo gyventi dusinančiuose pasaulėliuose, įklimpę į buitį, nebesuvokdami savęs. Jie ilgisi ramaus ir išmintingo balso, kūrėjo, pasisukusio į šviesą. Drąsiau atverkime cinizmo nedeformuotus meno namų langus ir būkime girdimi.
J.Sučylaitė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą