Kūrybai svarbiosios akimirkos

Pokalbyje, į kurį susirinkome Maironio lietuvių literatūros muziejaus svetainėje, aiškinomės, regis, visiems kuriantiesiems opius dalykus. Neturėjome tikslo griežtai apibrėžti ir įvardyti, kas gi yra jei ne svarbiausios, tai bent svarbesnės kūrybai akimirkos. Pažįstantieji kūrinio atsiradimo įtampą, puikiai supranta, kad tame vertikalės kelyje mažai saugių ir garantuotų kelkraščių. Vis dėlto pamėginome suformuluoti, kas yra kiekvienam (arba visiems drauge) tie kūrybą išlaisvinantys, jai padedantys keliai. O kas – tik šalikelės.

Diskusijoje dalyvavo rašytojai Aldona Ruseckaitė, Aldona Elena Puišytė, Daiva Čepauskaitė, Robertas Keturakis, poetė Enrika Striogaitė. Diskusijos dalyvių veidus daugiau kaip dvi valandas fiksavo fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.


D. Zelčiūtė. Pakalbėkime apie šlovę. Jurgis Gimberis dažnai cituoja Kozmą Prutkovą: šlovė žmogų guodžia. Galbūt ne kiekvienas žmogus yra priklausomas nuo vertinimo ir įvertinimo. Manyčiau, kad kūrybos vertinimas menininkui, rašytojui tam tikra prasme yra išbandymas. Ar jums neatrodo ydinga praktika, kai kandidatai premijoms gauti žino, jog keletą mėnesių jie dalyvaus konkurencinėje kovoje. Tai gerokai trikdantis, sportinį atspalvį turintis momentas... Pati kadaise patekau į vieną gretą su Antanu A. Jonynu ir Eugenijum Ališanka. Buvau labai įsitempusi, tos „varžytuvės“ mane iš dalies užgrūdino, tačiau tikrai nebuvo malonios.

R. Keturakis. Manau, kad nugalėtojas (jei toks kūryboje apskritai gali būti) ir visi kiti turėtų išgirsti ne pretendentų pavardes, o jau galutinį sprendimą: apdovanojimas ar premija skirta tam ar šitam žmogui. Po to galimi ir vieši ginčai ar vertinimai. Pats skaudžiausias dalykas, kai tave pasiekia žinia, jog gali būti išrinktas. Galvodamas apie save, turiu pripažinti, kad tokios akimirkos daug... atima iš žmogaus.

D. Zelčiūtė. Atima?

R. Keturakis. Taip, atima. Pirmiausia pasitikėjimą savimi, kurio niekas negalėtų ir neturėtų pakirsti. Menininkas savitas tuo, kad jis tiki savimi. Kalbant eretiškai, tiki netgi labiau, negu juo tiki Kūrėjas. Bet kurie vardai, bet kurie apdovanojimai iš esmės yra tik antraeiliai dalykai.

A. Ruseckaitė. Kadangi niekada nebuvau nominuota jokiai premijai...

D. Zelčiūtė. Gavote – Vieno lito premiją!

A. Ruseckaitė. Taip, bet tada nebuvo skelbtų nominantų. Žvelgdama iš šalies galiu pasakyti: žinoma, žmogui, negavusiam laukiamo apdovanojimo, lieka skaudu. Tačiau, tarkime, pats siūlymas Nacionalinei premijai – jau didelis įvertinimas. Sakykime, išrenkami trijų knygų autoriai, galintys tapti Poezijos pavasario laureatais. Tai ar geriau, kad du iš jų liktų nepastebėti, nebūtų apie juos net kalbėta? Man regis, tai jau savaime yra įvertinimo ženklas – galimybė patekti į kelių kandidatų būrelį.

E. Striogaitė. Gal tik mes taip galvojame. Tačiau kažin ar taip galvoja nominuotasis po to, kai apdovanojimas atitenka ne jam. „Aš nesu tas geriausiasis...“ – greičiausiai tokia būna pirmoji jo mintis.

A. Ruseckaitė. Taip kalba mūsų egoizmas. Kai knyga išskirta iš dvidešimties kitų ir yra patekusi į trejetuką, – argi tai blogai, ar to maža? Vertėtų save nugalėti. Žinoma, aš kalbu teoriškai, tačiau man įdomu, kokias t r i s knygas išrinko kaip metų įdomiausias, geriausias, o ne kokią – v i e n ą.

D. Čepauskaitė. Be abejo, svarbu būti pastebėtam. Tačiau pačiam žmogui – kuo arčiau tas galimas laimėjimas, tuo daugiau sudedi vilčių, tuo labiau tikiesi... O kai negauni – trauma. Šitai skaudžiau išgyventi nei, tarkime, faktą, kad buvai net nepristatytas svarstymui.

E. Striogaitė. Pati nepalankiausia vieta sportininkui – ketvirtoji. Jau geriau jis būtų šeštas negu tas, kuris nepateko į išrinktųjų ratą.

A. Ruseckaitė. Man, pavyzdžiui, svarbu, kad A. E. Puišytės knyga buvo pristatyta Nacionalinei premijai. Gavo ar ne – tai jau kitas klausimas. Žinoma, geriausia, kai viskas vyksta be užkulisių, apkalbų ir intrigų. Tačiau jų visada buvo ir bus. Kuriančiam žmogui tenka atlaikyti daug skaudžių dalykų. Pats gyvenimas, beje, irgi ne šiltnamis.

D. Zelčiūtė. Visa, ką patiriame, vienaip ar kitaip grūdina. Žmogaus žvilgsnis į daugelį dalykų nuolat kinta. Į savo paties kūrybą taip pat. Daiva, pernykščiai metai Tau buvo labai dosnūs: suteiktas metų įsimintiniausios miesto menininkės titulas, tapai Poezijos pavasario laureate. Gimė dukra. Kaip dabar jautiesi? Ar nesibaimini, kad toliau lengva nebus?

D. Čepauskaitė. Būti laimėjusiam, ko gero, skaudžiau, nei patirti pralaimėjimą. Aš paniškai bijau šlovės. Tai atsakomybė, tai įsipareigojimas, tai... našta, kurią vos gali pakelti.

D. Zelčiūtė. Kas vis dėto pasikeitė: ar Tu kitaip dabar dirbi prie eilėraščio?

D. Čepauskaitė. Darbo prasme niekas nepasikeitė absoliučiai. Gal kam nors šlovė suteikia sparnus, nežinau. Man tai atsakomybė, krūvis. Regis, to nesureikšminu, tačiau...

D. Zelčiūtė. Norėčiau kalbėti apie išorinius ir vidinius kūrybai svarbius dalykus. Dauguma mūsų siekiame ramaus, harmoningo buvimo – garantuotos šiandienos bei rytdienos ir sau, ir savo artimiesiems. Tačiau kuo esi savo kasdienoje laimingesnis, tuo labiau nuo tavęs traukiasi kūryba...

R. Keturakis. Tai, ką dabar kalbėjote, labai prieštaringi dalykai. Kaip įgyjama gyvenimo patirtis? Nevienapusė, o daugialypė, įvairiaspalvė, su keliais ar keliolika planų, gyvenant tą prakaituotą, dulkėtą, realų ir materialų, su daugeliu kasdienybės dalykų susijusį gyvenimą. Žinau, kad menininkas, kuris neišsaugoja, tegu ir spindulio dydžio, savo kūrybinės erdvės, pasmerktas pralaimėjimui. Norėčiau jums atverti vieną nedidelę savo patirtį. Tiems, kurie pasilieka prie eilėraščio, netgi pravartu nusileisti iš bokšto viršūnės į požemius. Jiems pravartu net kelios atsivėrimo akimirkos. Jų pakanka. Bet priartėjusiems prie epo tampa akivaizdu, kad nieko nelaimėsi, jei viso savo laiko neskirsi vien tiktai kūrybai. Pirmą kartą patyriau, koks nuostabus yra kūrybos procesas, kai rašiau romaną. Džiaugiausi, kad darbui turėjau lygiai šimtą dvi dienas, rašomąjį stalą, savo vaizduotę. Bet koks tuo metu pasigirdęs balsas, šūktelėjimas, net ir kvietimas vakarienės man sukeldavo šoką. Aš dirbau JAV, Bostone, Santvarų name, atvykęs į ilgą komandiruotę. Koks vis dėlto gali būti laimingas menininkas, kuris gauna šansą skirti laiką vien kūrybai.

A. E. Puišytė. O kaip, pavyzdžiui, gyveno R. M. Rilkė? Keliavo iš pilies į pilį ir rašė.

D. Zelčiūtė. O iš ko jis pragyveno, kaip vertėsi?

A. E. Puišytė. Iš savo gerbėjų, ypač moterų.

R. Keturakis. Istorikai labai nenoriai kalba apie tą faktą, kad XIX a. pasaulinės svarbos Rusijos literatūra atsirado dar ir todėl, kad penki milijonai baudžiauninkų buvo pakišti po velėna. Jie dirbo tik šiai literatūrai. Bet kuriam didžiam kūriniui, bet kuriam didžiam talentui turi būti paaukotas tūkstančių ar net milijonų žmonių darbas, likimai, gyvenimai. Niekas nesuskaičiuoja, kiek kasdienybėje dirbusių žmonių leido atsiremti į jų tvirtybę ir darbą, kad rastųsi kūrinys. Jau nekalbant apie menininko šeimą.

A. Ruseckaitė. Nelygu, apie kokį laiką, amžių kalbėsime. Maironis, tarkime, dirbo daug ir sunkiai, gal todėl ir parašė per 200 eilėraščių, kurių kaip ir gana. XX a. menininkai, rašytojai irgi labai daug dirbo.

D. Zelčiūtė. Priartėjome prie menininko egoizmo temos. Ar meno, literatūros kūriniai yra verti, kad toks didelis kūrėjų aplinkos ratas nukentėtų nuo genijaus ar talentingo menininko gyvenimo būdo, charakterio, dažnai sunkiai pakeliamo elgesio?

R. Keturakis. Šiuos skaudžius prieštaravimus galima vertinti kaip dėsningumą. Tačiau kiekvienas menininkas – ir tas, kuris maištaudamas tapo valkata, ir tasai, kuris šventai saugojo savo namus – abu turėjo įveikti prieštaravimus. Niekados nepateisinu žmogaus, kuris siekdamas būti iškilus paaukoja kūrybai ar talentui savo šeimą. Gyvenimas vis dėlto didesnis už visus menus.

E. Striogaitė. Tačiau tas, kuris aukoja šeimą ir vaikus, negalvoja: aš dabar viską aukoju ir einu kurti. Iš šono vertinant, be abejo, gali atrodyti, kad buvo galima pasielgti kitaip, nieko aplinkui neardant, negriaunant. Kažin ar galima smerkti menininką, kuris pakluso vidiniam balsui ir atsirinko, tegu ir pavėluotai, kas jam svarbiausia.

A. Ruseckaitė. Mes per daug sureikšminame tą menininko egoizmą. Iš dalies pritarčiau Robertui: pasaulyje yra ir kitos sferos žmonių – medikų, verslininkų, daug laiko aukojančių darbui, mažai dėmesio skiriančių šeimai. Menas yra tik viena iš veiklos sričių, ji svarbi pirmiausia menininkams ir mažiau – meno vartotojams. Pasaulis margas – auginti vaikus, sodus, gydyti žmones yra ne menkesnė paskirtis nei kurti literatūrą ir meną. Mes pernelyg iškeliame ir atskiriame menininką nuo pasaulio.

A. E. Puišytė. Tačiau gyvenimas įvairiaspalvis, todėl negalima visko suvienodinti. Būna, kai menininkas yra tarsi apsėstas...

D. Čepauskaitė. Bet kodėl tas „apsėdimas“ toks ypatingas ir reikšmingas, kad tarsi ant aukuro reikėtų aukoti kitų gyvenimus?

A. E. Puišytė. Aš , kaip ir Robertas, tokiai kainai nepritariu. Tačiau nedrįsčiau teisti tų, kurie padaro kažką išskirtinio.

R. Keturakis. Žvelgdamas į kūrybos psichologiją, kuri Lietuvoje tikrai dar yra terra inkognito, galiu pastebėti vieną reiškinį: jauti, kad tavyje yra neišnaudotų patirties, žinojimo, nuojautų, intuicijos, talento klodų, ir gyvenimas tau siūlo kai kuriuos atvėrimo būdus tam, kas, tavo supratimu, dar neišnaudota. Ir kas tada įvyksta? Tas pats valkatavimas, t. y. vidinis maištas ir pastangos iškelti visa tai, ko neiškelia įprasti, nuoseklioje kasdienybėje vykstantys dalykai: alkoholis, narkotikai, atstumti gyvenimai, rizika, ėjimas skustuvo ašmenimis. Visa tai iš tiesų suteikia daug nepatirto, nežinomo, keisto, įvairaus. Ir jeigu tuo patiki, kurį laiką pasąmonė tau atveria begalinę erdvę. Jautiesi laisvas ir visagalis. Tačiau ši kaina baisi.

D. Zelčiūtė. Ar priklauso kūrybos kokybė nuo to, kiek sau leidi būti laisvas?

D. Čepauskaitė. Nereikia tapatinti laisvės su palaidumu.

E. Striogaitė. Mes nežinom, kodėl rašytojas, menininkas vienaip ar kitaip gyvena. Manau, kad jo talentingai sukurtas kūrinys išperka kaltę, išperka tas skriaudas, kurias jis „pasėjo“.

A. Ruseckaitė. Viską lemia talentas. Gali lakstyti kur nori ir kiek nori, būti girtas ar keturiskart išsiskyręs, vartoti narkotikus, tačiau atsisėdęs priešais baltą popieriaus lapą lieki vienui vienas su savo patirtimi. Vien talento reikalas, pavyks tau iš savo patirties ką nors išskelti ar ne.

A. Puišytė. Ne vienas iš didžiųjų menininkų ir filosofų klausė savęs: koks yra ryšys tarp siekimo sukurti tobulą kūrinį, jei tai įmanoma, ir žmogaus gyvenimo būdo. Prancūzų rašytojas F. Mauriacas sakė, kad vienintelė priemonė kuriančiajam – gryninti šaltinį, iš kurio kūryba kyla. O filosofas J. Maritainas pridūrė, jog dar svarbiau yra šaltinio gilumas, ta vidinio patyrimo gelmė, iš kurios jis trykšta. Ir jei poetas savo gyvenimo klystkeliuose įgijo tokios patirties, kuri jam padeda atskleisti žmogaus širdies paslaptis, mes neturime teisės jo teisti. Už savo klaidas jis atsiskaitys prieš Dievą. Tačiau kartu J. Maritainas kalba ir apie kitokį kelią, kuris jam pačiam yra priimtinesnis. Jis sako, kad nebūtina klaidžioti klystkeliais, ieškant gyvenimo ir žmogaus pažinimo slėpinių. Užtenka gilios savistabos, atviro ir negailestingo įsižiūrėjimo į savo prigimties gelmes, nerealizuotus potraukius ir polinkius, į sielos šešėlinę pusę, kur gali atrasti ne vieną personažą savo kūriniams. Aš manau, kad tą šaltinį reikia ir gilinti, ir gryninti, kiek įmanoma siekiant vidinės darnos.

D. Čepauskaitė. Mes sureikšminame ir mistifikuojame kuriančiojo gyvenimą. Pirmiausia jo gyvenimas yra darbas. Žinoma, ne toks pats, kaip griovių kasimas, bet vis dėlto – veikla, kaip ir viena iš daugelio šioje žemėje smegenų veiklos rūšių. Kodėl mes tą menininką „darome“ kažkokį išskirtinį ir ieškome pateisinimo jo gyvenimo būdui?

R. Keturakis. Buitis dažnai ima žeminti viską, net patį žmogaus buvimą. Spėju, kad tas žmogus, kuris net savo buityje drįso pamatyti reikšmingų dalykų, jau sukūrė pasaką, sakmę, ėmė dainuoti. Ir įtariu, kad tai buvo moteris. Žmonija pasirinko du kelius: religiją ir kūrybą. Religija kuo toliau, tuo labiau tampa ritualu, o prie ritualo greitai įprantama. Kūryboje taip pat yra ritualo, tačiau ji nenuspėjama, turinti ypatingos jėgos, kuri žmogų priverčia nušvisti. Žmonija be religijos ir kūrybos nužmogėtų, – nebeliktų tos ugnies, kuri verstų pakilti, pakelti galvą, atsitiesti.

D. Zelčiūtė. O gimus kūdikiui – tas kūrybos ilgesys, dvasios alkis nesumąžta?

D. Čepauskaitė. Kūrybos ilgesys nepaaiškinamas, su motinystės ilgesiu jis neturi nieko bendro.

D. Zelčiūtė. Apsukę ratą grįžkime prie šlovės. Neatskiriama šlovės kūrimo ar jos griovimo dalis yra meno ir literatūros interpretuotoja – kritika. Ar verta į kritiką atsakyti? Tarkim, vien dėl to, kad apgintum savo orumą?

A. Ruseckaitė. Jeigu kažkas, atsiprašau, pašika ant kelio, tai perlipi ir eini toliau. Ar verta diskutuoti, mėginti atsakyti?

R. Keturakis. Dabartinė literatūros kritika nesugeba aprėpti visumos. Kai kurias personalijas, galbūt rato draugus ta vadinamoji kritika pastebi, jų pavardes eksploatuoja, vertina. Trūksta apibendrinimo.

D. Zelčiūtė. Kartais pastebima „recenzento“ neapykanta kuriantiesiems...

R. Keturakis. Kas ją sukelia? Bejėgiškumas. Negebėjimas pamatyti ne tik negatyvias, bet ir pozityvias literatūros slinktis. Tada tas bejėgiškumas pakeičiamas obsceniškumu, brutalumu, turgaus žodynu.

E. Striogaitė. Priešingai Daivai, kuri sako, kad jos kritika neliečia, aš teigiu, kad man kritika daro įtaką. Nuo kiekvieno kritiško žodžio aš keičiuosi, priešingai, nuo pagyrų – stoviu vietoje ir jaučiuosi šalta kaip akmuo.