Koks jis, literatūrinis kauniečių „Pegasas“

Vieno lito literatūrinė premija įsteigta 1998 metais.

Premijos dydis – vienas litas.

Literatūrinės premijos vertę lemia ne jos dydis, o kūrinių meninis lygis, originalumas, reikšmingumas.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus įsteigtos Vieno lito literatūrinės premijos pagrindinis uždavinys – Kaune gyvenančių rašytojų per metus išleistų kūrinių vertinimas.

Kūrinius atrenka ir vertina LRS Kauno skyriaus taryba.

Vieno lito premija gali būti suteikta:
• už grušišką kūrybingumą;
• už kudirkišką pilietiškumą;
• už vaižgantišką kalbos sodrumą;
• už maironišką tautiškumą.

Vieno lito premija jau įteikta šiems Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariams:

Jurgiui Gimberiui – už kudirkišką pilietiškumą humoro knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“ (1999);
Markui Zingeriui – už įspūdingą tikrovės mirgesį apsakymų knygoje „Iliuzionas“ (2000);
Tautvydai Marcinkevičiūtei – už grušišką kūrybingumą eilėraščių rinkinyje „Gatvės muzikantas“ (2001);
Jonui Laucei – už meninį istoriškumą romane „Mirštančių dievų kerštas“ (2002);
Violetai Šoblinskaitei – už vaižgantišką kalbos sodrumą romane „Vilkų marti“ (2003);
Aldonai Ruseckaitei – už gaivališką moteriškumą apysakoje „Sidabro sodai“ (2004).


***

Poetinį įkvėpimą, kūrybą simbolizuojantis Pegasas Kaune garsėliau kanopa bilstelėjo, įdėmesnio skaitytojų žvilgsnio į save pasiprašė bene 1976-aisiais. Tokią datą prisiminė netikėtai paklaustas anuometis Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas prozininkas Vytautas Martinkus, sumanęs ir ne kartą organizavęs „Pegaso“ literatūros vakarus. Bendraujančiųjų su mūzomis (ne paslaptis – neišdžiūstantis Hipokrenės šaltinis Laikinojoje sostinėje dosniai čiurlena visais laikais) pasiklausyti į Profsąjungų kultūros rūmų (šiuo metu – Kauno kultūros centras) didžiąją salę prigužėdavo tiek klausytojų, kaip... Sunku palyginti. Pusamžiai ir vyresnieji patys prisimena, jaunieji sunkiai įtikės. Bent jau tie, kurie sausio 27 d. pavakarę nuėjo į Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vykstantį tradicinį „Pegasą-2005“. Susibūrė gražus autorių ir bibliotekininkų būrelis, tačiau nuo speigų atsikvėpusį penktadienį tvirtai į knygas įsikibę skaitytojai kažkodėl pasiliko namie...

Pegasas – ne širmas, sartas ar bėras arklys, įprastiniai ūgio, svorio bei amžiaus matai jam netinka. Kad neįžeistume, neįvardykime jo net ristūnu, sunkiuoju, trakėnu, tebūnie pasakyta paprastai: Pegasas – grynakraujis jojamasis žirgas. Brūkštelėjau ir neišbrauksiu – arklys pačiame stiprume. Kas be ko, įnoringas, sunkiai suvaldomas. Bet kauniškiai rašytojai kristi iš balno nenusiteikę.

Truputėlį statistikos: 53 Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai 2005-aisiais išleido 47 knygas: prozos – 14, poezijos – 11, vaikams – 9, vertimų – 14, mokslinių – 1.

Susiradę prieš ketvirtį amžiaus išleistą kauniečių rašytojų „Bibliografinę rodyklę (1978.11.01-1980.11.01)“, palyginkime. 16 (jeigu poeto Algimanto Mikutos ir jūsų reporterio atmintys nenuilsusios...) rašytojų 1980-aisiais išleido 12 knygų: prozos – 4 (paminėtini trys Juozo Grušo ,,Raštų“ tomai), poezijos – 4, publicistikos – 2, vertimų – 2. Ne tik Aleksandras Žirgulis iš latvių kalbos išvertė Reino ir Matyso Kaudzyčių romaną „Matininkų laikai“, bet ir Mečio Rakausko apysaka „Pasverk širdim sava“ išleista Latvijoje. Kur ir kiek nepriklausomos Lietuvos kauniečiai rašytojai publikuojasi užsienyje, iš bibliotekininkų kiek įmanoma tvarkingai (sugaudyk, kad gudrus dešimtis autorių ir šimtus leidėjų) ir vizualiai gražiai parengtos knygų parodos nematyti. Nors retsykiais tai nėra sunkiai aptinkama informacija, „Nemune“ esame pristatę ne vieną bibliotekininkams įsidėmėti vertą užsienyje išleistą knygą, kurioje yra ir kauniečių rašytojų kūrybos.

Kodėl, paklausite, palyginimui pasirinkti 1980-ieji. Nebūtinai pagarba skaičiams, ketvirčiui amžiaus! Paprasčiausiai tais metais pasirodė pirmoji Donaldo Kajoko eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. Poetas, kaip iškilmingai pagarsino Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, už grušišką kūrybingumą eilėraščių rinkinyje „Karvedys pavargo nugalėti“ pelnė 2005-ųjų Vieno lito premiją. Laureatui įteikti beržo tošyje įtvirtintas Vienas litas, dailininko Vladimiro Beresniovo nupieštu D. Kajoko portretu padabintas diplomas, gėlės. Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė padovanojo poetui dvi linines aguonas ir vieną geltoną tulpę („Teateinie greičiau, Donaldai, po šaltos žiemos pavasaris! Kad tik tavo rankos nesugrubtų ir parašytum kuo daugiau genialių kūrinių!“), prozininkas Petras Venclovas su žmona Gražina atnešė Vieną tortą. Nebūtų Petras dirbęs „Nemune“... Nes po valandėlės redakcijos žmonės kolegai įteikė Vieną gėlę ir Vieną didelį tortą „Karžygys“. Abiejų tortų likimai nemįslingai nuspėjami...

Nacionalinės ir daugelio kitų premijų laureatas D. Kajokas kalbėjo trumpai: „Labai smagu gauti kolegų, pačių rašančiųjų įsteigtą apdovanojimą. Paskatinimų yra daug, tačiau rašytojams svarbiausi du: Lietuvos rašytojų sąjungos ir Vieno lito premijos. Kai Lietuvoje bus įvestas euras, lito svarba padidės, nes patys galėsime nustatyti jo kursą ir tikriausiai šalia simbolio pridėsime kažką daugiau... Ačiū!“

Visas kauniečių rašytojų knygas recenzuojame savaitraštyje, nevardysime dešimčių autorių vardų ir pavadinimų, kviestume abejingai nepraeiti pro stendus pirmajame Kauno apskrities bibliotekos aukšte. Geriau prisiminkime ir dar kartą pasidžiaukime 2005-ųjų laimėjimais: per Tris Karalius poetei Aldonai Elenai Puišytei už eilėraščių rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“ įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija, poetė Daiva Čepauskaitė už naujų eilėraščių rinkinį „Nereikia tikriausiai būtina“ tapo Poezijos pavasario laureate, Stanislovas Abromavičius Jono Aisčio premiją pelnė už J. Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, vasario 4 d. Kauno Rotušėje humoristui ir vertėjui Jurgiui Gimberiui bus įteikta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija. Į geriausių pernai išleistų lietuviškų knygų penketuką nominuotas ir labai rimtai į laurus pretenduoja Kęstučio Navako esė rinkinys „Gero gyvenimo kronikos“. Skaitykite ir balsuokite!

LRS Kauno skyriaus pirmininkas P. Palilionis sausio mėnesį gimusiems rašytojams, bibliotekos direktoriui Alvydui Samėnui ir vakaro vedėjui bei organizatoriui, Kultūros renginių ir leidybos grupės bibliotekininkui Juozui Rimkui, neseniai į Rašytojų sąjungą priimtiems poetei Enrikai Striogaitei ir prozininkui, dramaturgui Tomui Šinkariukui įteikė po trečią serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ tomą – Balio Sruogos „Dievų mišką“.

Prisimename laikus, kai per „Pegasus“ pirmiausia įvykdavo daugiau ar mažiau profesionalūs knygų aptarimai, pranešimus skaitydavo literatūros kritikai ir mokslininkai iš sostinės ar kitų miestų, buvo ginčijamasi, diskutuojama, tik po to įvykdavo susitikimai su skaitytojais. Pastarųjų metų praktika kitokia – organizatoriai renkasi dalykinės ataskaitos, paįvairintos bibliotekininkų parengta informacija, formą. Įdomu išgirsti, kad šiuo metu tarp skaitomiausių kauniečių knygų yra Juozo Jasaičio romanai „Ganytojas“ ir „Servų vasarą“ bei nepralenkiamai darbščių Jono Čeponio ir Jurgio Gimberio per metus išverstos 9 knygos. Bibliotekininkų Reginos, Lilijanos, Giedros ir Juozo lakoniškai asmeniški, kartais – atlapaširdiškai naivūs pagalvojimai apie „Pegaso-2005“ knygas tarpusavyje šurmuliuojančių rašytojų dėmesio lyg ir pristigo...

P. S. Tą patį vakarą poetė Erika Drungytė šventė kelių dešimčių su uodegėle gimimo dieną. Visi ją sveikinę poetai ir juos lydintieji asmenys sėkmingai parslidinėjo namo.


***

Sausio 25 d. Lietuvos žurnalistų sąjunga pagerbė kūrybingiausius kolegas, rašančius kultūros, socialinėmis ir teisėsaugos temomis. Konkurso „Kultūros versmėse“ laureatais tapo Audrius Musteikis („Lietuvos žinios“), Aldona Žemaitytė-Petrauskienė („Veidas“, „Krantai“, „Draugas“), Žilvinė Petrauskaitė („Kauno diena“), Ella Vaičekauskienė („Vakarų Lietuva“) ir Viktoras Rudžianskas („Nemunas“).

Poetams, laureatams, kolegoms ir bičiuliams (sunku nuspėti, koks eiliškumas teisingausias...) D. Kajokui ir V. Rudžianskui pateikiau po penkis klausimus:

1. Dėmesys kūrybai ir pati kūryba. Ar šurmulys, atida skatina pasitempti, pasiruošti naujam šuoliui, ar atvirkščiai – išderina, išmuša iš ritmo? O gal viskas kitaip?

2. Daug kūrybingų, raštingų žmonių redaguoja svetimus tekstus, tarnauja šventai televizijai, kremta žurnalisto plutą, kai kurie net kemša pyragą... Poezijai lyg ir žvarbokas kontekstas. Kaip tau sekasi suderinti savyje lyrizmą ir kasdieniškai neišvengiamą praktiškumą?

3. Dirbdamas „Nemuno“ savaitraštyje, neprastai jauti visos Lietuvos kultūros pulsą. Kaip manai, kodėl esama tiek daug dvasingumui abejingų žmonių? Kokią ateitį prognozuotum? Tik nesakyk, kad Lietuvoje ir be tavęs kas antras – pranašas...

4. Visų kultūros leidinių tiražai nemandagiai maži. Pakalbėkime apie savaitraščius, visų pirma „Nemuną“. Ką darytum, jeigu turėtum procesą „įtakojančias“ galias?

5. Dar apie premijas. Rašytojams jų skiriama ne taip ir mažai. Respublikinių, regioninių, su vokeliais, pervedimais į sąskaitas, kartais – su įsimintinai reikšmingais diplomais. Jeigu būtum tu turtuolis ir turėtum pinigų... Oi, vos ne eilutė iš populiarios dainos! Kaip įvardytą ir už ką įsteigtum naują premiją, prizą, dėmesio ženklą rašytojams?


Viktoras Rudžianskas:

1. Imu svarstyti, ar dar įsibėgėsiu, ar atsispirsiu pagundai. Ir dar kitaip.

2. Kemšu pyragą, užgeriu kefyro, mažai dėmesio galiu skirti šventai televizijai. Prisitaikau, neprisitaikau. Kemšu. Apie nemokamą pakvietimą į labdaros balių svajoju.

3. Visko Lietuvoje yra. Net Lietuvos. Svarbiausia – čia ir dabar.

4. Stengčiausi neįtakoti, kad kuo ilgiau įtakojančias galias išlaikyčiau, kad Lietuvai būtų geriau.

5. Sakai, ne taip ir mažai jų yra... Tai kam dar vieną steigti ir mąstyti, kam, už ką įteikti, kam ir kodėl neteikti.


Donaldas Kajokas:

1. Neišderina, neišmuša iš ritmo. Drąsiai galite visokias premijas skirti man ir toliau.

2. Kai sekasi, supranti, kad nėra nesuderinamų dalykų. Kai nesiseka, nustembi, kad nesuderinamų dalykų gal ir nėra, tačiau nesuderintų – nors vežimu vežk. Lyrizmas ir praktiškumas? Kai tenka spręsti praktinius klausimus, į pagalbą stengiuosi kviestis ne lyrinę, bet epinę poeziją.

3. Man nelabai aišku, kas yra tasai dvasingumas. Ką nors prognozuoti drįsčiau tik tuomet, jei neabejočiau, jog šioje sąvokoje visi įžvelgiame tūnantį vieną ir tą patį turinį. Deja, o gal ačiū Dievui, taip nėra. Todėl nesakau, kad Lietuvoje kas antras pranašas. Lietuvoje išvis nėra pranašų.

4. Jei turėčiau tokias galias, pirmiausia atlikčiau tris veiksmus: 1) vyr. redaktoriumi paskirčiau nuovokų, ambicingą, juodo darbo nebijantį, kultūra aistringai besidomintį ir veiksmo ištroškusį žmogų; 2) suteikčiau jam didelę laisvę; 3) kultūros savaitraštį du tris kartus stipriau paremčiau finansiškai.

Tik tada jau būtų mandagu kalbėti apie „nemandagiai mažus tiražus“.

5. Jeigu būčiau turtuolis, žymiausiems rašytojams mokėčiau Lietuvos Prezidento algos dydžio rentą iki gyvos galvos. Su sąlyga, kad nuo tos dienos jie neturėtų teisės gauti nė vienos, o ypač pačios prestižiškiausios – Vieno lito premijos.