Kodėl skaitome Liudo Dovydėno kūrybą?

Šių metų pradžioje sukako 100 metų, kai gimė talentingas rašytojas, publicistas Liudas Dovydėnas. Kodėl iki šiol su malonumu skaitome L. Dovydėno kūrinius?

Daugumai skaitytojų Liudo Dovydėno vardas asocijuojasi su romanu „Broliai Domeikos“. Už jį 1936 m. pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona įteikė rašytojui Valstybinę literatūros premiją. Tai meniškiausias L. Dovydėno romanas. Jame vaizduojamas prieškario Lietuvos kaimas, pagrindinis kūrinio įvykis – brolių Domeikų konfliktas dėl dingusio gaidžio, įsiplieskęs iš pavydo ir puikybės. Skaitydamas šio prozininko romaną, žaviesi ryškiais, psichologiškai motyvuotais charakteriais, šmaikščiais dialogais, lyriškais gamtovaizdžiais ir gyva rokiškėnų tarme. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, viena iš didžiųjų rašytojo savybių – sugebėjimas vaizduoti žmones. O tai puikiai mokėjo Liudas Dovydėnas. Štai kokie įsimintini personažai: „Domeikų tėvas arė 38 dešimtines, išaugino tris dukras ir dvynučius: Adomą ir Julijoną. Dvynukai, bet stogu ir būdu skiriasi kaip ropė nuo kopūsto. Julijonas mažas, kresnas, žvalių akių, kalba ir darbu nori prasikišti, pirmauti. Jis, ką daręs nedaręs, nori būti kitų matomas, stebinąs. Vaiku būdamas iš pirštų darė kiškio, lapės snukius, lempos šviesoje ant baltos sienos rodė. „Tu taip nepadarysi“, – sakydavo apskritomis akimis šypsodamas.

Sumanė tėvas Julijoną į mokslus pavedėti: urėdu ar aptiekorium padaryti. Išvežęs miestan, po trejų metų atsivežė atbulą ratuose sėdintį ir tabaluojantį kojomis. Pirmon klasėn įstojęs, išmoko kojos pirštu parodyti Kaukazo kalnus, Raudonąją jūrą, Rymą. Atsigulęs lovoj kniūbsčias žemėlapyje surasdavo koja ir tardavo: „Atraskit jūs, duosiu kepurę“...

Adomas buvo paliktas ūkyje dėl pamėgimo žemės darbo, dėl savo lėto, tylaus veido. Jis iš mažens dirbo spalvotus bičių avilius, sode statomus lyg aptiekos dėžutės, raštuotas šeivas, išvaizdžias muštukes, krijelius. Suaugo į vyrus: pečiai platūs, didelė galva, mėlynos atviros akys. Liesoki žandikauliai apskreto gelsvu plauku, o vėliau – šarmota barzda“ („Broliai Domeikos“, Vilnius, 1996, p. 13–14).

Kontrastiški sugretinimai ir paradoksai – romano kompozicijos pagrindas. Vaizduodamas visais laikais aktualius bendražmogiškus jausmus – brolių vaidus, pavydą, neapykantą, kančią ir kitas dėl to kylančias emocijas, Liudas Dovydėnas romanui „Broliai Domeikos“ suteikia universalumo bei aktualumo.

Autobiografijoje rašytojas Liudas Dovydėnas teigė, kad jo visų „universitetų pradžia ir pabaiga“ buvo Čedasų pradžios mokykla Rokiškio apskrityje. (Dabar ši Čedasų pagrindinė mokykla pavadinta Liudo Dovydėno vardu.) Prozininkas prisimena, jog jo pasaulėžiūrai susiformuoti didelę įtaką turėjo lietuvių rašytojai: Vincas Kudirka, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti, o pirmiausia – mokytojas Antanas Tamošaitis. Jo uždegantys patriotiniai pasakojimai apie Vincą Kudirką, „Tautišką giesmę“ įstrigo į atmintį visam laikui. Šis pedagogas paskatino mažąjį Liuduką imtis plunksnos: „Kartą mokykloje jis davė mums laisvą temą, ir aš parašiau, kaip mes, trys vaikai, susirinkę prie upės, išsidrožėm karklo dūdeles ir ilgai jomis dūdavom, sužavėti tokiais savo darbo instrumentais. Mokytojas, iškėlęs mano sąsiuvinį, pasakė: „Čia yra Liudo Dovydėno aprašymas, kaip jie dirbo dūdas. Rašyk, Liudai, taip ir toliau“ („Egzodo rašytojai. Autobiografijos“, Vilnius, 1994, p. 209). O toliau būsimasis rašytojas mokėsi savarankiškai. 1927 m. buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Jos metu įsidarbino husarų pulko bibliotekos vedėju Kaune, tad turėjo puikias sąlygas daug skaityti. Netrukus L. Dovydėnas ėmėsi grožinės kūrybos. 1938 m. buvo Lietuvių rašytojų draugijos sekretorius. Taip pat dirbo žurnalistu, spaudoje paskelbė publicistinių straipsnių.

1940-aisiais įkūrė vaikų žurnalą „Genys“. Buvo paskirtas Švietimo ministerijos Priešmokyklinio auklėjimo skyriaus viršininku, išrinktas į Liaudies Seimą. Tokiu būdu tikėjosi daugiau padėti savo krašto žmonėms. Vėliau rašytojas prisipažins: „…patekęs į Liaudies Seimą, aš pamačiau, kad mes esam tik statistai, tik propaganda, melu ir brutalia jėga sutvirtintos komunizmo ideologijos aukos – be jokios prošvaistės, be jokios ateities“ („Egzodo rašytojai. Autobiografijos“, Vilnius, 1994, p. 205). Apie sovietinės tikrovės žiaurumą L. Dovydėnas papasakojo atsiminimų knygoje „Užrašai“ (1943). Šie memuarai sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo ir 1944 m. buvo pakartotinai išleisti. Antisovietinių „Užrašų“ tiesa kėlė grėsmę Liudui Dovydėnui ir jo artimiesiems. Tad rašytojui, kaip ir daugeliui to meto lietuvių inteligentų, teko trauktis iš tėvynės. Žmona Elena Dovydėnienė prisimena, kad vyras, 1944 m. traukdamasis iš Lietuvos į Vokietiją, turėjęs vos 600 markių. Vėliau su šeima atsidūrė DP, ironiškai, anot Liudo Dovydėno, „Dievo Pasmerktųjų“, stovykloje. Prarastos Lietuvos ilgesį išsakė novelių knygoje „Mes ieškom pavasario“ (1948), o DP gyvenusiųjų buitį ir vargus, žmogaus teisių niekinimą aprašė 1949 m. išleistuose žurnalistinio pobūdžio užrašuose „Žmonės ant vieškelio“.

Tais pačiais metais Liudas Dovydėnas persikėlė į JAV – į senųjų lietuvių emigrantų gyvenamą Amerikos vietą – Pensilvanijos valstiją, netoli Skrantono. Pamažu prasigyvenęs, įsigijo sodybą, nostalgiškai primenančią lietuvio ūkininko trobesius... 1970 m. sugrįžo prie sovietinės okupacijos metų ir papildė atsiminimų knygą „Mes valdysim pasaulį“. Istorijas apie lietuvišką sodžių, lietuvių angliakasių gyvenimą JAV papasakojo knygose: „Per Klausučių ūlytėlę“ (1952), „Tūkstantis ir viena vasara“ (1954), „Naktys Karališkiuose“ (1955), „Bulvės ir karaliai“ (1973) „Pašiurpo mano velnias“ (1974) ir „Vasaros vidudienis“ (1979). Gyvendamas JAV, L. Dovydėnas savo kūrybą praturtino nauja tematika – amerikietiška senosios lietuvių emigrantų kartos patirtimi. Rašytojo stilius, pasak literatūrologo Rimvydo Šilbajorio, „sunoko“.

Atkūrus nepriklausomybę, 1998 m. rašytojas su žmona Elena grįžo į Lietuvą. Už nuopelnus Lietuvai 1996 m. L. Dovydėnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Mirė 2000 m. liepos 4 dieną Vilniuje. Ilsisi su žmona Elena Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Liudas Dovydėnas yra išleidęs daugiau kaip 20 knygų – romanų, apysakų, apsakymų rinkinių, memuarų bei kūrinių vaikams ir jaunimui. Didžiausią kūrybinį pakilimą prozininkas išgyveno 4-ajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai sukūrė daugiausia kūrinių: „Cenzūros leista“ (1931), „Buvo žmogus be kojų“ (1932), „Ieškau gyvenimo draugo“ (1934–1935), „Broliai Domeikos“ (1936), „Kelionė į pievas“ (1936), „Kortų namelis“ (1937), „Jaujos pasakos“ (1–2 d., 1938), „Katino sodas“ (1938), „Lapino vestuvės“ (1939), „Varpinės šuva“ (1939). Populiariausi jo kūriniai – „Broliai Domeikos“, „Kelionė į pievas“, „Jaujos pasakos“, „Naktys Karališkiuose“ – išversti į anglų, latvių, estų, suomių ir rusų kalbas. Nuo 2002 m. profesorė Elena Bukelienė kartu su Rašytojų sąjungos leidykla rengia Liudo Dovydėno „Rinktinius raštus“. Šiuo metu skaitytojus pasiekė keturi tomai.

Rašytojas turėjo išskirtinę Dievo dovaną – vaizdingai, su humoru ar lyrikos gaidele pasakoti istorijas. Pirmose Liudo Dovydėno apsakymų ir apysakų knygose „Cenzūros leista“ ir „Žmogus be kojų“ itin ryški ekspresionistinė poetika. Savo kūriniuose autorius sutirštintomis spalvomis vaizdavo nelaimingus žmones. Liudo Dovydėno kūrybą veikė XX a. 3–4 dešimtetyje vyravusios avangardistinės tendencijos, vokiškasis ekspresionizmas, žurnalo „Trečias frontas“ deklaruojamos estetinės nuostatos. Vėlesnėje kūryboje L. Dovydėnas toliau plėtojo miesto ir kaimo gyvenimo kontrastą, „guzikuoto pono“ ir vargšo motyvus. Galbūt skriaudos, nelaimingojo motyvas atėjo iš jaunystės, kai prozininkas Liudas Dovydėnas, nusivylęs bohemiškais menininkų draugijos (Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Kosto Korsako ir kt.) vakarais Konrado ar Monikos kavinėse Kaune, kilnesnių žmonių surado Žmogaus globos draugijoje. Vėlesnėse knygose nuo ekspresionistinio braižo autorius pasuko prie realistinio vaizdavimo, tačiau ne visiškai gryno, o praturtinto lyrine nuotaika, simboliais, sapnais, artimo Antano Vaičiulaičio kūrybai.

Liudo Dovydėno kūrinių veiksmas vyksta visur: kaime, mieste, miestelyje, tad jis vaizduoja ir sodietį, ir miestietį. Kartais jo kūrinių centre – bendruomenės nesuprasti žmonės dėl jų skirtingo, liuteronų, tikėjimo (nebaigtas romanas „Tūkstantis ir viena vasara“; apysaka „Kaliamiesčio istorijos“), fizinės negalios (apysaka „Sunešiotos kojinės“), kitokio mąstymo (apysaka „Kortų namelis“). L. Dovydėnas puikiai pažįsta kaimo aplinką, ypač sodriais potėpiais geba atkurti sodžiaus gyvenimo fragmentą, charakterizuoti kaimietį, natūraliai imdamas palyginimus iš gamtos, augalų, gyvių pasaulio: „akys kaip slyvos“, „veidas kaip perpjautas griežtis, išbalęs ir stingus“ (apysaka „Kortų namelis“). Rašytojas itin mėgsta aprašyti jauseną dabarties dinamišku įsivaizduotinu veiksmu: „Rami tyli rudenio diena – nors dūsauk“; „– Eina sau pro tokią giraitę, diena tvaska kaip palivotas ąsotis, orą gerk ir nemirk“ („Broliai Domeikos“). Kūrinių veiksmas nukeliamas į įvairių istorinių epochų foną: baudžiavą, kovų dėl nepriklausomybės metą, atkurtos Lietuvos laikus, trėmimą, pabėgėlių gyvenimą DP stovyklose, gyvenimą svetur – Amerikoje. Autorius pasakoja istorijas, kurių personažai – įvairių tautybių žmonės: lietuviai, žydai, užklydę romai („čigonai“), kiti svetimtaučiai, amerikiečiai, nutautę lietuviai. Rašytojas miklina plunksną, į savo vaizduojamą pasaulį įtraukdamas seną ir jauną, turtingą ir vargšą.

Iš esmės savo kūryba Liudas Dovydėnas liko ištikimas lietuvių realistinės prozos tradicijai. Naujumo jo kūrybai suteikia filosofiškesni veikėjai ir realizmo praturtinimas poetiškesniu klodu. Skaitydami Liudo Dovydėno kūrinius, pajusite dovydėnišką žavesį.