Kodėl Deleuze’as šifravo Proustą?

Gilles’is Deleuze’as (1925–1995) – vienas ryškiausių prancūzų postfilosofų. 1964 metais jis parašo tekstą „Marcelis Proustas ir ženklai“. Įdomi šiame veikale filosofo mintis apie literatūrinio teksto skaitymą ir interpretavimą. Deleuze’as sakytų – iššifravimo strategiją. Literatūros kūrinys čia atsiduria filosofo dėmesio centre. Savo prasminiu svoriu jis ima konkuruoti su filosofiniu diskursu. Literatūros kritikas galėtų pagrįstai paklausti: kas nutinka pačiam literatūriniam tekstui, kai jį ima tokiu būdu interpretuoti filosofas; – ar jo nežaloja filosofinių konceptų įtampa? Filosofijos interpretatorius eina priešinga kryptimi. Mano klausimas kiek kitas: ką literatūros kūrinys gali atverti filosofiniam mąstymui, nuolat ieškančiam tapatybės? Kam apskritai Deleuze’ui reikalingas Proustas? Deleuze’as įvairiuose kūriniuose formulavo įvairias filosofo profesionalumą ženklinančias metaforas. Sekdamas Nietzsche, jis sakė, kad filosofas – tai diagnostikas, simptomatologas ir civilizacijos gydytojas. Akivaizdu, kad diagnozuotum simptomą, reikia jį nuodugniai ištirti.

„Mes – ne fizikai ir ne metafizikai; mes turime būti egiptologai – hieroglifų šifruotojai“, – rašo Deleuze’as tekste „Marcelis Proustas ir ženklai“. Filosofas negali būti fizikas, nes neegzistuoja mechaniniai daiktų dėsniai, bet negali būti ir metafizikas, nes joks laisvas, spontaniškas ryšys nesieja ir protų. Egzistuoja tiktai ženklas, prasmė ir esmė, – paskelbia Deleuze’as savo naujosios metafizikos formulę. Daug vėliau, 1988 metais, interviu „Apie filosofiją“ jis išskirs kitą reikšmingą neatskiriamų galių triadą: perceptus, afektus ir konceptus, judančius nuo literatūros link filosofijos, ir atvirkščiai. Tekste „Marcelis Proustas ir ženklai“ jis rašo: jusliškumas sugauna ženklą, kaip ženklą, o mąstymas ir vaizduotė paaiškina prasmę. Tik gryna mintis atveria esmę. Ką Deleuze’as laiko ženklu? Jo ženklo koncepcija veikiau spinoziška nei struktūralistinė, mano jo tyrinėtojas Andre Pierre’as Colombat. Tomas Kačerauskas rašo, kad ji artima egzistencinei ir hermeneutinei. Abejočiau, nes menininkas, jį supantis pasaulis ir meno kūrinys, Deleuze’o akimis žiūrint, tampa beasmenių ženklų sklaida. Romanas „Prarasto laiko beieškant“ – ženklų produkavimo mašina, kuri transcenduoja patį autorių ir paverčia jį funkcionuojančio chaokosmoso dalimi. Proustas tampa galingos literatūrinės mašinos konstruktoriumi. Deleuze’as atmeta lingvistinį ženklo modelį, kurį Prancūzijoje formulavo F. de Saussure’as. Nesiremia Hegeliu ar Lacano tyrimais. Anot Deleuze’o, mes tampame jautrūs kūnų ir žodžių paviršių išraiškoms, jų sankaboms. Kaip ženklas mane paveikia? Ką aš paveikiu? Kas kelia man didžiausią džiaugsmą ir liūdesį? Kokios jėgos priverčia mane mąstyti? Kokie yra mano, jūsų ir mūsų troškimus kuriantys mechanizmai? Deleuze’o ženklo koncepcija, laikui bėgant, šiek tiek kito. Tačiau kiekvienu atveju lingvistiniam prancūzų struktūralizmo nužymėtam ženklo modeliui Deleuze’as priešpriešina dinamišką heterogeninių išraiškų tapsmą. Ženklai susipina, susivelia ir apsunkina vienas kitą. Viskas nugrimzta į slaptas zonas tarsi į požemius. Filosofas leidžiasi žemyn į šiuos požemius, nes jis turi iššifruoti šiuos hieroglifus ir slaptas kalbas. Jis mokosi pirminės simbolių ir hieroglifų kalbos. Jis mokosi žvelgti į daiktus taip, tarsi jie spinduliuotų ženklus, kuriuos jis pašauktas iššifruoti, o iššifruodamas – interpretuoti. Tačiau ši šifruotė dar nėra ženklo atskleidimas.

Knygoje „Marcelis Proustas ir ženklai“ toks „požemis“, atsiveriantis jau pačiam Deleuze’ui, – Prousto romanas „Prarasto laiko beieškant“. Man pasirodė, jog Deleuze’as nemano, kad teksto šifruotojas (šiuo atveju filosofas) domisi būtent tekstu, jo stiliumi, rašymo ypatybėmis, dvigubu autoriaus žaidimu ar paraštėmis, ką sakytų galbūt Derrida. Literatūros kūrinys čia Deleuze’ui pats savaime yra net ne tekstas, o susipinančių, iš pirmo žvilgsnio neatsiveriančių ženklų saugykla. Tokia pat saugykla kaip Egipto piramidžių požemiai. Todėl Deleuze’as, kaip Prousto teksto interpretatorius, išoriškai nėra kritiškai atsitolinęs nuo teksto, jis nesiekia, kad jo paties įžvalgos reikšmingai skirtųsi nuo Prousto, kaip, sakysim, Julija Kristeva darbe „Proustas ir laiko jausmas“. Ji Prousto kūriniuose, sekdama jo biografijos pėdsakais, ieško sadomazochistinių impulsų požymių. Kristeva tyrinėja jo rankraščių juodraščius ir bando suvokti, kaip motinos mirtis paverčia dekadentišką, dendišką jauną autorių tikru kūrėju. Kristeva traktuoja Proustą kaip psichologinį subjektą. Skaitant Deleuze’o interpretaciją, taip pat gali kilti klausimas, apie kokį Proustą jis kalba: apie rašytoją ar naratorių? Gerard’as Genette’as knygoje „Naratyvus diskursas“, pavyzdžiui, interpretuoja Prousto romaną kaip absoliutų tekstą, nesiūlydamas žengti už jo ribų. Deleuze’as žengia. Jis susieja Proustą, kaip rašytoją ir kaip naratorių. Bet jis netampa paties Prousto tyrėju, psichoanalitiku. „Didžio rašytojo stilius – tai visada ir gyvenimo stilius, tai ne kokios nors asmeninės priklausomybės, bet visada tam tikros gyvenimo galimybės, tam tikro egzistavimo moduso suradimas“, – vėliau pasakys Deleuze’as, kalbėdamas apie Foucault. Deleuze’as kooperuoja, o ne analizuoja. Jo iššifruota ženklų reikšmė susipina su paties Prousto įžvalgomis, jis kalba kartu su Proustu, už Proustą, kalba taip, kad tie, kurie nepajėgia nusileisti į požemį ar iš baimės, ar dėl to, jog nežino slaptosios šifro kalbos, galėtų irgi įminti rašytojo užmintą mįslę.

Įdomios pačios, Deleuze’o žodžiais tariant, slaptosios esmės. Vėliau jis sakys, kad atviros sistemos steigiasi tada, kai konceptai susiduria su aplinkybėmis, o ne su esmėmis (des essences). Tačiau ir tekste „Marcelis Proustas ir ženklai“ esmė Deleuze’ui nėra proto abstrakcija, bet aktyvi paties pasaulio dalis, kurią atskleidžia ikilingvistinės išraiškos. Esmė yra pirminė pasaulio savybė, ir būtent stiliaus dėka menininkas gali ištraukti iš skirtingų objektų jų bendrą esmę. Esmė – tai skirtis, kuri save pakartoja. Skirtis ir kartotė yra neatskiriamos ir koreliuojančios esmės galios (puissance). Filosofas, sekdamas paskui rašytoją, taip pat ima mokytis iš šių galių. Jis, galima sakyti, tarsi atveria rašytojo paslaptį. Jis mąsto kartu su rašytoju. Rašytojas, šiuo atveju Proustas, yra tyrėjas. Filosofas taip pat tyrėjas – iššifruodamas rašytojo tekstą, jis tęsia jo pradėtą tyrimą. Ta pati santykio su tekstu strategija galioja ir literatūriniam, ir filosofiniam tekstui. Pradėdamas seminarą apie Michelį Foucault, Deleuze’as kartą yra pasakęs savo studentams: „Jūs turite pasitikėti autoriumi, kurį studijuojate. Eikite apgraibomis. Jūs privalote mąstyti, rinkti sąvokas. Turite nutildyti savyje oponuojantį balsą“. Deleuze’as rašė apie ženklus ir reikšmes, bet į literatūrinį tekstą niekada nežvelgė kaip lingvistas. Lygiai taip pat jis nesijautė esąs kritikas. Rašydamas laišką vienam iš savo paties griežtų kritikų, kuris esą rengėsi rašyti apie jį knygą, filosofas pažymi, kad šis ketinimas liudija kritiko siekį įtvirtinti kritikuojamo autoriaus atžvilgiu savo galią. Geranoriškumas, jo manymu, nėra kritikų stiprybė. Deleuze’o santykis su Proustu nėra galios santykis. „Kai aš nebegalėsiu mylėti ir žmonių, ir daiktų, liausiuosi jais žavėjęsis, tai jausiuos kaip miręs, save numarinęs“, – sako tame pačiame laiške Deleuze’as.

Kaip nuoseklus ir kruopštus tyrinėtojas Deleuze’as suklasifikuoja romano „Prarasto laiko beieškant“ ženklus, tiksliau, jų klases, net išranguoja jas kylančia linija. Proustas šiame romane, Deleuze’o akimis žiūrint, sukūrė kelis ženklų pasaulius: socialumo (mondalite), meilės, įspūdžių ir meno pasaulius. Socialumo, arba saloninio bendravimo, ženklai esą tušti, nes jie pakeičiantys veiksmą ar mintį. Saloniniai žmonės negalvoja, neveikia, bet kuria ženklus, kurie nereiškia jokių daiktų. Ši tuštuma, sako Deleuze’as, suteikia šiems ženklams tam tikrą ritualinį tobulumą. Antra vertus, Prousto sukurtas meilės pasaulis, Deleuze’o manymu, priverčia skaitytoją dalyvauti didingame pasikeitime ženklais. Mylimas žmogus tampa nepažįstamo pasaulio ženklu. Įsimylėti – vadinasi, tapti jautriam šiems ženklams, mokytis iš jų, bandyti juos iššifruoti. Pavydus mylimasis visada yra šifruotojas, interpretatorius. Sakytume, beveik toks pat egiptologas, kaip ir filosofas. Saloniniai ženklai esą tušti, o meilės ženklai – visada apgaulingi. Kiekviena iššifruota mylimojo apgaulė suteikia šifruotojui savotišką džiaugsmą, nes jis jaučia, kad jo interpretacija įgalins iššifruoti visą tekstą. Ir nesvarbu, kad tas mylimojo, kaip teksto, iššifravimas suteiks naujų kančių. Įsimylėjėlis, išsiaiškinęs mylimos būtybės ženklus, visada neišvengiamai pamato, kad jie yra apgaulingi. Tai pasauliai, kurie mus visada išstumia. Meilės trukmė visada tėra pasirengimas jos pačios išnykimui. Meilės ženklai sukelia skausmą. Tačiau jusliniai ženklai, priešingai, sako Deleuze’as, šifruodamas Proustą, kelia nepaaiškinamą džiaugsmą. Todėl, Deleuze’o manymu, jie sudaro tarsi tobulesnę klasę: jie nesą jau nei tušti, nei apgaulingi. Jie, paradoksaliu Deleuze’o teigimu, – materialūs, t. y. panardinti į daiktus. Kurio nors daikto ar vietovės prisiminimas nesąs vien idėjų asociacija. Per juslinius ženklus tiesiogiai pajuntame jų materialią esmę. Sausainių „La Madeleine“ skonis Prousto romane primena Kombrė vietovę ir leidžia išgyventi pačią Kombrė materialią esmę. Tačiau, šifruodami šiuos ženklus, dar negalime išvengti subjektyvumo. Nevalingi prisiminimai neatveria begalybės paveikslo, priešingai, jie mus persmelkia artėjančia mirties nuojauta.

Meno ženklai – aukštesnė ženklų pakopa. Jie atskleidžia jau ne vien materialią, bet ir idealią esmę. Būtent mene esmės visapusiškai atsiveria. Meno ženklai, būdami idealūs, yra pajėgūs transformuoti visus kitus ženklus. Kai jie tik pradeda skleistis, mes suvokiame, kad jau esame juos išmokę, kad šie ženklai slypėjo visose ankstesnėse ženklų formose. Būtent todėl jie tampa jau ne prarastu, o atrastu laiku. Būtent menas susiliečia su amžinybe. Pamažu ima ryškėti, kodėl Deleuze’as apskritai ėmėsi šifruoti Prousto romaną. Prousto atskleistos meno, kaip idealios ženklų transformacijos, priemonės leidžia Deleuze’ui apibrėžti ir savo santykį su tradiciškai susiklosčiusia literatūros ir filosofijos priešprieša. Tiksliau – ją įveikti, nurodant literatūros ir filosofijos artimumą bei skirtingumą. Ir filosofija, ir literatūra, Deleuze’o akimis žiūrint, ieško tiesos. Ieškoti tiesos – tai iššifruoti, paaiškinti, atskleisti. Filosofija ieško šio šifravimo metodo. Literatūra neieško. Jai svarbu – negrįžtamumas. Tačiau grynai intelektualios filosofijos tiesos paneigia negrįžtamumą. O Proustas parodė, kad kelias į tiesą visada eina per atsitiktinumą ir negrįžtamumą. Atsitiktinumas nulemia tai, kas neišvengiamai apmąstoma. Tačiau apmąstoma visada vėliau, patyrus įspūdį. Rašytojo mintis ima ieškoti ženklo, kai pajunta jo žiaurumą. Patyrusi ženklo prievartą, rašytojo mintis pradeda jį interpretuoti. Ženklas yra tai, kas priverčia mąstyti, sako Deleuze’as. Ir filosofą, ir rašytoją. Skirtumas tik tas, kad rašytojas mąsto, patyręs įspūdį, o filosofas bando tai padaryti prieš patirdamas.

Deleuze’as supriešina literatūrą ir filosofiją dar ir pagal gana neįprastą iš Prousto teksto iššifruotą kriterijų: meilės ir draugystės skirtumą. Filosofija asocijuojasi su draugyste, kylančia iš vienodo daiktų, žodžių ir sąvokų reikšmės supratimo. Menas labiau artimas meilei, kuri, priešingai draugystei, turi daug daugiau ženklų ir yra gyva tyliomis interpretacijomis. Meno kūrinys pranašesnis už filosofinį traktatą, sako Deleuze’as, pakartodamas Proustą ir jam akivaizdžiai neoponuodamas, nes tai, ką ženklas skleidžia, yra daug daugiau, negu visos išreikštos reikšmės. Meilės suteikta kančia mums duoda daugiau, nei savanoriška draugystė. Draugystei būtina atskleisti ženklus, kad bendraujantys galėtų susišnekėti. Meilei, Prousto ir Deleuze’o akimis žiūrint, labai nepageidautinas jos išpažinimas, nes prisipažindami prarandame ir save, ir savo laisvę. Tyla tampa pranašesnė už kalbą, meilė – už draugystę, menas – už filosofiją. Knygoje „Kas yra filosofija?“ Deleuze’as sakys: ir filosofas, ir rašytojas yra kūrėjai. Skiriasi tik tai, ką jie kuria. Rašytojas kuria vaizdų agregatus, filosofas – sąvokas. Bet juk šifruotojo, kaip tyrėjo, pozicija skiriasi nuo kūrėjo? Šifruotojas galynėjasi su paslaptimi, kūrėjas pats kuria paslaptį. Kaip Deleuze’as įveikia šį šuolį? Juk šifruotojas, tapęs kūrėju, tampa mistifikuotoju. Tai jau mano klausimas pačiam Deleuze’ui. Sekdamas Proustu, Deleuze’as aptinka nuorodą į kūrybos absoliutumo ženklą. Filosofija įgyja vertę tiek, kiek ji yra menas. Filosofas – kiek jis yra kūrėjas. Deleuze’as vėliau taip griežtai neformuluos. 1985 metais vykusiame pokalbyje apie filosofiją jis siūlo mokslą, filosofiją ir meną traktuoti kaip svetimas viena kitai melodijos linijas, kurios nuolatos susikerta. Filosofija čia neįgaunanti jokio refleksijos suteikto pseudopranašumo prieš meną ar mokslą, bet ir jokio kūrybinio nevisavertiškumo. Kurti konceptus, jo manymu, taip pat sunku, kaip kurti naujas vizualines ar garsines kombinacijas. Deleuze’as nesiskelbia, kad įveikė metafiziką. „Manęs niekada nedomino nei metafizikos įveika, nei filosofijos mirtis“, – sakė jis interviu „Apie filosofiją“. Filosofija visada išradinėja sąvokas (konceptus). Sąvoka, arba konceptas, yra tai, kas trukdo minčiai tapti paprasčiausia nuomone, pranešimu, aptarimu ar plepalais. Filosofinis konceptas turi būti visada paradoksalus. Niekas, be filosofijos, to padaryti negali. Jos vieta stabili. Filosofija nėra nei komunikacija, nei kontempliacija, nei refleksija. Ji – kūryba. Šioje vietoje girdžiu Nietzsche’s balsą, kuris sako: „Tik kaip estetinis fenomenas gyvenimas ir pasaulis gali būti amžinai pateisintas“. Tą kriterijų Nietzsche taikė ir filosofams. Mąstydamas apie būsimus filosofus, Nietzsche numatė tris būtinas jų savybes. Tai turi būti filosofai – gydytojai, filosofai – menininkai ir filosofai – įstatymų leidėjai. Filosofas kūrėjas jam yra ne tik diagnostikas, bet ir terapeutas. Mano galva, Deleuze’as, nors ir nekalba apie metafizikos įveiką ir filosofijos pabaigą, vis dėlto laikytinas postmetafiziniu filosofu, nes labai rimtai žiūrėjo į šią Nietzsche’s ir Prousto pamoką.