Rašyk
Eilės (77851)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ko noriu iš gyvenimo? Gyvenimo...

2005-12-28
Rašytojas Saulius Šaltenis atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus

Kitoks... Saulius Šaltenis man visada atrodė kitoks – turiu omenyje Jūsų rašymą ir asmenybę. Ar juntate dabar n-tąjį savo kitoniškumą?

Dabar? Ne, dabar dažnai, ypač kai sėdžiu vėlyvą rudenį savo kaime prie laužo, jaučiuosi ištirpęs, tylus, kuklesnis nei išbarstyti induso pelenai.

Žvaigždės ryškios, net varva, kibirkštys lekia į dangų, sumirksi kaip neaiškios laimės akimirka ir užgęsta. Jaučiu kaip niekada gerklėj gyvenimo skonį.

Nors nuo vaikystės mane ilgai gal ir kankino toks beveik hamletiškas klausimas: ar aš, ar jie, ar pasaulis nenormalus? Ne tiek dėl to, kad jautiesi kitoniškas ar nekitoniškas, bet kad vis verčia tave žvaliai kartu su visais eiti koja į koją, ir ten, kur man nesinori eiti, kur viskas gal ir labai gražu, bet nedora, kur kompanija gal ir miela, bet su velniais kviečia obuoliauti... Nes kažkas (gal koks ištikimas angelas sargas?) paskutinę akimirką dažnai gelbėdavo, tyliai pakuždėdavo į ausį: „Neik... nebijok... pasakyk ne...“

Sovietinėj kariuomenėj kartą visai užvaikė... „Kregždutės, kregždutės, dangaus gyvos žirklės, atkirpkit ir man gabalėlį dangaus...“ – rašiau tada šitą dainelę, kurią, kad ir kaip keista, po šitiek metų, girdžiu, dainuoja kažkokia mergaitė, važiuodama dviračiu į Aknystėlius... Kariuomenėj bandė vis perlaužt, toks gal šimtą kilogramų sveriantis veikėjas vis bandė išsiaiškinti, kas aš toks iš tikrųjų, nes žiūriu į jį lyg jo nematydamas, todėl kas antrą naktį vis šveisdavau kareivinių tualetus... Taigi gyvenimas sparčiai prastėjo. Guliu kartą sargybinėj miline galvą užsiklojęs, nes žiurkės bėgioja per gultus – ir nušvinta po miline pasaulis, lengva pasidaro... Staiga supratau, kad, cha, jie man nieko negali padaryt... Ką? Daugių daugiausia mane galima užmušt, ir viskas... Cha, bet man, tam, kas kažkas tupi mano viduj, nieko...

Jūsų kūryboje daug Jūsų vaikystės. Bet... man rūpi Jūsų pirmieji prisiminimai: pirmasis reginys, kurį prisimenate, gal kvapas, skonis. Pirmoji skaityta knyga ir... dar kas nors pirma. Ar nepakarsta prisiminimų cukrus?

Vaikas klausia tūkstančius kartų: kodėl? kodėl? kodėl?.. Paskui atpranta kvailai klausinėti. Su vaikais, moterimis, šunimis geriau jaučiuosi, nes jie gal jaukiau ir geriau nei vyrai susirango, įsikuria pasaulyje.

Visų pirmieji prisiminimai, matyt, yra ryškiausi: daug saulės, pienės žydi, šilta ir gera pievoje. Rojus. Paskui pasaulis apsiverčia, kažkodėl tave kažkas kankina, ligoninė išdaužytais langais – šalia kriokia ir keikiasi kažkoks vyras sutraiškyta krūtine, troškulys kaip dykumoj, o vandens niekas neduoda ir taip toliau. Vaikystėj kurį laiką tarp mirties ir gyvybės pakabintas iš naujo pradėjau gyventi, bet jaučiausi kaip per anksti iš rojaus išvarytas. Nes už lango netekusiame spalvų pasaulyje knibžda lyg ir kokie Francisco de Goy’os „Kaprizų“ personažai – štai išprotėjęs nuo tardymų talentingas literatas, tėvo mokinys su Stalino raštų konspektais, aiškina motinai virtuvėje apie marksizmo ir revizionizmo skirtumus, štai iš nakties nutįsusi žmonių eilė, atvežus duoną, staiga apauga prielipais – taip piktai vadina mus, vaikus, toliau už mūsų stovintys pikti kaip šunys žmonės...

Žinoma, bet visados buvo ir tebėra šv. Kalėdos – staltiesė, išsiuvinėta Antano Baranausko monogramom – mūsų giminės pasididžiavimu, kaip šviesi sala drumzlinam smurto, stribų, gaisrų, laukimo, kada gi veš į Sibirą, nenormaliame pasaulyje.

Pirmoji knyga, kurią šiaip taip iki galo perskaičiau, berods vadinosi „Terioki batukai“? Bibliotekininkės pavardė buvo Pragaravičiūtė – juoda kaip pragaro anglis ir tokia graži, kad mes kažkodėl vis rausdavom. Mylėjau dar ir Džeinę Porterytę iš Jono Balčikonio išversto prieškarinio „Tarano“. Vaikystėje būdavo taip paprasta įsimylėti. (Gal labiau pasenus dar sugrįš tie sugebėjimai?)

Džeinės Porterytės gal jau ir nebemyliu, daug kas išbluko per laiką...

Nors aiškiai tebemyliu moterį, kurią nenormalūs vadino kekše ir akmenimis norėjo užmušti ir kurią išgelbėjo normalus Jėzus: paišė paišė smėly kaip vaikas ir paklausė – kas be nuodėmės, meskit akmenį... Kekšės ir šventosios man iki šiol labai organiškai, paprastai susilieja į vieną mįslingą stebuklą, vadinamą moterim...

Mokytojai, kuriuos turėjote. O gal – juk būna – ir tebeturite jų dabar, vis dar randate? Mokytojai – kuo plačiausia prasme...

Mano tėvai buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, bet apie juos galvoju kaip apie tėvus.

Lyg ir nebuvo žmogaus, kurį mielai vadinčiau mokytoju ta plačia klasikine prasme. Gal aš tų mokytojų, vėliau ir visokių literatūros ar visuomenės autoritetų, kad ir draugiškų, įtariai purčiausi, matyt, vis baimindamasis, kad jie gali imti riboti mano laisvę?.. Laisvė, orumas, Džeinės Porterytės, Audos, norėtos Indijoje sudeginti ant laužo, bibliotekininkės Pragaravičiūtės, paskendusios ežere su negerais vyrais ir apkalbėtos, silpnųjų ir pažemintųjų gelbėjimas, meilė indėnams buvo nedviprasmiška mūsų vaikystės ideologija. Tetranko į uolas aukščiausias, bet laisvas aš žmogus... – prisimenu vienintelę eilutę iš savo pirmųjų eilėraščių. Matyt, sukurptų pagal Byroną.

Užaugom plėšydami, vartydami paveiksliukus, paskui ir skaitydami storus kietai įrištus prieškarinės „Naujosios Romuvos“ komplektus.

Užaugau visai nemuštas, pastebėjau, kad visai nemušti menininkai yra gal ir šiek tiek kitokie nei pliekti vaikystėje. Kraujas užvirdavo, kai skaitydavau apie plakamą vaikystėje proletarinį rašytoją Maksimą Gorkį ar mūsų Vincą Mykolaitį-Putiną, kuris, tėvelių vis smagiai ir metodiškai plakamas, paskui turėdavo jiems ir ranką dėkodamas pabučiuoti... Vienas aktorius, kai repetavom Jaunimo teatre, pasakojo keistai pasikikendamas, kaip jį tėvas vis vanodavo iš peties dviračio padanga ant vaizdingųjų Nemuno krantų ties Kaunu...

Svajotojas... Tokį Jus pamenu, kai bendravome, kurdami naujų laikų vizijas. Ar toks ir likote? Ar turite svajonę? O gal derėtų klausti kitaip: ko norite iš gyvenimo?

Mano svajonė sulaukti niekingos imperijos griuvimo, Lietuvos laisvės išsipildė. Nors kažkodėl aiškiai žinojau, kad taip ir bus. Neseniai ėjau per Tauro kalną ir prisiminiau senus laikus, kai dar jauna ir net drovi Nijolė Oželytė stojo į konservatoriją ir mus su amžinatilsį Leonidu Jacinevičium pakvietė kažkur ta proga gerti vyno. Šnekėjau Leonidui ant Tauro kalno, kad Vilnius pasiutusiai gražus miestas, kad Vilnius, anot prof. Vorobjovo, niekados nebus provincijos miestas. (Taip skaičiau jo parašytoje prieškarinio Vilniaus albumo pratarmėje.) Tik žinai, ko Vilniui trūksta, Levai? – paklausiau. Trūksta užsienio ambasadų. Žiūrėk, stovėsim mes čia kokiais 1995 metais ir matysim, kaip į kalną kyla vokiečių ambasados limuzinas.

Mano bičiulis buvo pesimistas, netikėjo vokiečių limuzinais ir ambasadomis Vilniuje, gal todėl įstojo į kompartiją, dar labiau gėrė, šiurpiai ir graudžiai numirė nepriklausomybės laikais, jau važinėjant į kalną mašinoms su vokiškomis ir kitokiomis pasaulio vėliavėlėmis...

Sąjūdy kūriau vizijas, kad tūkstančiai lietuvaičių (daugiau nei biurokratų) laisvai važinėja į Vakarų universitetus, o Lietuva – tai tokia kūrybinga šalis, tokie Šiaurės Atėnai, kad net kvapą gniaužia... Dabar, kas netingi, kaip avys ganosi, klajoja po mokslo ir kultūros Europą ir taip atima, įgyvendina svajones... Ai, ai, kaip dabar man gyventi be svajonių?

Ko noriu iš gyvenimo?

Gyvenimo... Šiek tiek bėgimo džiaugsmo (sapnuose vis dar tebeskraidau – sunkiai kaip karkvabalis ar naminė žąsis paskui laukines paukščių gripo ieškot...) – visą gyvenimą bėgiojau, o dabar – tokia gėda – keliai kažkodėl girgžda, ir nebegaliu peršokti iš vietos kaip anksčiau per stalą ar tvorą.

Kaip atrodo rašytojo Šaltenio diena? Ar turite svarbią paros valandą? Metų laiką? Šventę?

Tikra šventė kaip ir vaikystėje yra šv. Kalėdos.

Ką aš šiandien veiksiu? Baigsiu šnekėti su miela Gintare ir eisiu spausti morkų, burokėlių, salierų ir obuolių sulčių sau ir dukrai Indrei (kita šeimos pusė Italijoj), o mėsėdžiui Šėriui (pirmasis šuo buvo Šerifas, šitas jau trečias) ieškosiu kokio nors mėsgalio. Aha, skambino dar mergaitė laibu balseliu, nori daryti kiną – prašo užmesti akį į jos scenarijų. Paskui šuo išves pasivaikščioti į mišką. Taip praleisim daug laiko, vis teisindamiesi, kad jeigu ir neprisėdom šiandien prie kūrybos, prie rašomojo, tai gal bent ką nors mąstėm? Tegu ir tuščiai – apie būsimą ledynmetį, lietuvių tirpimą, idėjų, kurios sukrėstų, pažadintų tautiečių kūrybinį pakilimą, trūkumą ir panašiai. Bet dabar ne Sąjūdžio laikai, kiek tik sutikau senų dorų inteligentų sąjūdiečių – visi kaip vienas vaikšto be dantų, neturėjo laiko, neužgyveno tiek santaupų, kad galėtų vėl rodyti dantis ir kandžioti aptukusią ir apkalkėjusią valdžią... Galima būtų šiandien skaityti knygas – guli krūva pirktų ar dovanotų (net su autografais) ir vis dar neperskaitytų knygų. Kodėl neskaitau? Tingiu? Gal ne... Tai gal nebetikiu grožinės literatūros jėga? Ar gal kokia krizė, gal gyvenimas galingesnis ir „muša“ literatūros skonį? Bet juk mielai pakeliu ir perskaitau miške rastus pernykščius laiškus, važtaraščius, skaitau senus skundus ar ūkininko oro stebėjimus nuo 1923 metų, mirusių ar avarijoj žuvusių moterų dienoraščius, studentų kino scenarijus, ypač antkapius Aukštaitijos kapinėse, skelbimus Utenos rajono laikraštyje... Kartais, apsimetęs kokiu nors Jonu iš Pabradės, nežinia kodėl skambinu į kokią šeštadieninę psichologinę laidą ir aiškinu kokiems nors vienišiams, sutrikusiems, nestabiliems, nesaugiems ar senstantiems klausytojams (o pats į ką panašus?), kad moterims raukšlės ne pasaulio pabaiga, kad iš tikrųjų mūsų padėtis ne tik kad ne tragiška, bet beveik puiki, kad esam, žinoma, dulkės, bet užtat kokios?.. Nepaprastos, auksinės, dieviškos... Kad reikia gyventi narsiai ir panašiai.

Kitas mano klausimas būtų skambėjęs taip: ką skaitote? Bet jau atsakėte...
Ką rašote?


Kankinkit, budeliai, smarkiau, bet neišduosiu... Tik Jums, miela Gintare, pakuždėsiu, kad jau... rašau. Darosi visai nebepakenčiama, vis sunkiau ištverti nerašius.


Gintarė Adomaitytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-30 16:14
švelni mo
nuostabus interviu su nuostabiu žmogumi ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą