Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Knygų žiurkės etažerė

2005-09-06
„Duokite man medalį“, – kadais dainavo A. Kaušpėdas. Nežinau, ar gavo Kaušpėdas, tačiau kai kurie rašytojai jau yra gavę. Jei tai vyktų nuo seno, gal dabar mūsų poezijos generolai rinktųsi į Poezijos pavasarį nukarstę krūtines heraldiška juvelyrika, jų medaliai skambėtų vėjy, o po to visi eitų padėti gėlių prie Nežinomojo poeto kapo. Žymiausi ir medalių turėtų daugiausiai, visi likusieji gal po kokius du. Labiausiai Kaune pasidabinę būtų D. Kajokas ir G. Patackas, jiems ir pavydėtų visi pankai su metalistais. Kol kas abu be medalių, tačiau ėmė ir išleido po naują knygą. Knyga irgi neblogai, nors ir neblizga saulėje.

Donaldas Kajokas „Karvedys pavargo nugalėti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Na, ir kas? Kajokas puikiausiai sugebėtų klestėti ir be naujos knygos, visi jį gerbia, myli ir žino net neskaitę, Kajokas apskritai vienas tų „visiškai aiškių“ poetų. Visi žino, jog parašys dar visą šūsnį „paprastų stebuklų“, o jei neparašys, tai jau pakankamai ir parašė, sunku tikėtis, jog kuria nors knyga nubrauktų visas ankstesnes. Tačiau sako: pavargo.

Nesvarbu, kad pavargo karvedys, ne autorius. Autorius ir sudarytas iš savo herojų, iš savo mirties rudenį ir iš savo karvedžio. Pavargęs karvedys, kuriam vis dėlto teks ir toliau nugalėti, – labai kajokiškas personažas. Jis, kaip tos gėlės, kurios keisdamos spalvą nesistengia pakeisti pasaulio. Jei liautųsi nugalėti, tai būtų bandymas pakeisti pasaulį, anot Kajoko – tuščias laiko švaistymas. Todėl ir karvedžiui neteks eiti prieš prigimtį, nors ir pavargo. O autorius?

Nuovargis anksčiau ar vėliau ima brautis į poetų rinkinius: vienuose jį liudija patys tekstai, kituose ir poetai pradeda mąstyti apie nuovargį. Įsivaizduočiau, kad Kajokui nuovargis būtų tiek pat įmanomas nuvyti, kaip ir jo karvedžiui. Na, pailsėčiau, norėtųsi, bet ką jau čia – nepailsėsiu. Stovėsiu kaip „ledjūrę perskėlęs kmynas“, nes čia mano vieta. Šiaip ar taip tekstai jokio nuovargio neliudija, anaiptol.

Ar turi poetas keistis (vėl tos ką tik minėtos gėlės lenda į galvą), su kiekviena knyga siūlyti ką nors „nauja“? Geda, tarkim, keičiasi, nors man kažkodėl atrodo, jog tai visai nebūtina. Kajokas nesikeičia, neieško „naujo“, bent jau ta labai išorine prasme, kuria dauguma šį žodį supranta. Gal tik man? Juk keičiasi tik tie žmonės, su kuriais negyvename. Gal man ta poezija per arti, todėl regiu tiesiog ją, ne jos „kaitą“? O gal Kajokui keistis apskritai reikštų liautis nugalėti? Kas žino.

Patiko šioje knygoje ir dar vienas dalykas: tai, kad čia nėra ilgokų ciklų ar poemų (kitose būdavo). Nieko neturiu prieš Kajoko epinius judesius, tačiau poemą jau reikia „skaityti“ (= stengti, dirbti etc.), o „beskaitydamas“ neretai kažkaip išsibarstai ir labai pasiilgsti haiku. Malonu, kai žmogus maksimalaus rezultato pasiekia ne pačiomis vešliausiomis priemonėmis, o ši knyga ir teikia būtent tokį malonumą.

Ir negąsdink manęs, mielas skaitytojau, ir nežiūrėk akimis, besitikinčiomis šios knygos recenzijos. Nenoriu rašyti „recenzijos“, noriu tiesiog pabūti su šia miela knyga, kartu patylėti. Va, regis, kiek ir pabuvau.


Apsidžiaugiau, tiesą sakant, sulaukęs ir kitos knygos: Gintaras Patackas „Didysis širdžių mūšis“ („Vaga“). Šis pavadinimas jokio karvedžio nuovargio nedeklaruoja.

Patackas yra tikra Kajoko priešingybė, tad vien dėl jų dviejų Kauno poetinis peizažas laikytinas turtingu. Kur Kajokas švelniai šypteltų, Patackas kvatojasi, kur Kajokas šypteltų antrą kartą, Patackas pila iš visų ironijos pabūklų, o kur ką tik žydėjo tos neseniai minėtos Kajoko gėlės, dabar tupi Patacko plėšikas Šikas ir spėkit, ką daro.

Žalioje jaunystėje stipriausią įspūdį man darė būtent Patacko poezija, todėl ligi šiol vis ieškau „senojo Patacko“, ir ieškoti sekasi, nes į paskutinius savo rinkinius pastarasis gana dosniai pakratė ir savo stalčius. Ir gulėta ten, pasirodo, anaiptol ne antrarūšių tekstų. Tai apskritai kažkokia laiko mašina: staiga naujoje knygoje randi eilėraščių, kurie tau siejasi su kokio devintojo dešimtmečio dvasia bei poetika. Paskaitai, pasidžiaugi, atjaunėji. Vėliau Patackas šiek tiek keitėsi, tad ši rezervatinė lyrika veikiausiai ir teišgyveno stalčiuose.

Tačiau knygoje vertingi ne tik šie puslapiai, „kai aš buvau jaunas, gražus ir su džinsais“. Labai įdomus ir bravūriškasis kavinių Patackas, nors labiausiai krakmolyti visuomenės atstovai, žinoma, nuo tokio nusigręš. Ir be reikalo, nes kito tekstuose visos tos „fekalijos“ taip ir lieka lape gulėti, o čia jos išradingai suvaldytos, sakytume, kanalizuotos. Autorius yra drąsus ir stoiškas žmogus. Jis skelbia ir tuos tekstus, kuriuos kitas veikiausiai paliktų stalčių savivalei. Tarkim, įvairius kavinių ekspromtus. Ne vienas suklus, perskaitęs: ,,Kada naktį įeini į „Mažąjį Paryžių“, / Nepamiršk pasiimti ryžių“. Inercija akivaizdi, tačiau autentiška. Kauno kavinių lyrika (čia į galvą ateina kokia nors K. Zupkos „Kabare mergaitė“) rado puikų tradicijos tęsėją.

Patackas yra pripažintas poezijos virtuozas. Kartais tai jam ir trukdo, rimas jį kartais toli nuneša ir neparneša, metaforų griūtys bei tiesioginių asociacijų virtinės ne visada motyvuotos, tačiau tuomet įsivaizduokime, jog autorius rašė kavinėje, grojo džiazas, o džiazas motyvacijų nelaukia. Įtikinamas poeto visagalybės pavyzdys yra eilėraštis „Abėcėlė“. Netikiu, kad dar kas nors sugebėtų taip įspūdingai susvinguoti pagal abėcėlės raides. Pasauliu netikiu, abėcėle tikiu.

Patacko pasaulis turi dar vieną keistą bruožą: jis moka būti gyvas. Nors kartais atrodo, jog visa tai tik cukriniai avinėliai, tačiau jie ima ir atgyja. Ir jiems pradeda skaudėti. Aštriai bet nemirtinai.


O štai naujas vienos mėgstamiausių mano knygų leidimas: Albert Camus „Svetimas“ (vertė L. Rapšytė, „Baltos lankos“).

Stoiška knyga, kurios idėjos vėliau virto žymiuoju „Sizifo mitu“, šio leidinio viršelyje kažkodėl vadinamu „romanu“. „Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris“. Šį sakinį pamenu dar iš labai senos „Pergalės“, kur pirmąsyk perskaičiau „Svetimą“.

Pagrindinis knygos herojus Merso (Meursault) – irgi savotiškas Sizifas. Jis taip pat rita savo sunkiąsias dienas, suvokdamas „švelnų pasaulio abejingumą“ bei visos esaties absurdą. Merso netiki Dievu, tad jo padėtis neturi net ir šios išeities ar jos iliuzijos. Vis dėlto savo priešmirtinių apmąstymų finale Merso suvokia, jog buvo ir dar tebėra laimingas.

Galima būtų jį laikyti tipišku autsaideriu, tačiau autsaideriams būdinga kiek aktyvesnė pozicija. Merso priima gyvenimą, tačiau nebando jo keisti (Kajoko gėlės, kur jūs?), tiesiog nejaučia poreikio. Suvokia, jog tuoj mirs, tačiau ir tai priima kaip neišvengiamą dalyką, gal net vieną savo paradoksalios laimės elementų.

Nežinau kaip jums, tačiau man ši knyga labai graži. Savo asketiška, vyriška kalba bei mąstymu, lakoniškumu bei erdve, kurią palieka skaitytojui.


Pabaigai dar viena knyga, kurios siūlyčiau nepraleisti. Andrej Turgenev „Arkašono mėnuo“ (vertė S. Parulskis, „Alma littera“).

Nelabai mėgstu postmodernizmo nusiaubtą naujausiąją rusų literatūrą, bet, pasirodo, esama malonių išimčių. Galima sakyti, jog tai tipiškas „euroromanas“. Siužetas veržlus ir veik detektyvinis, veiksmas vyksta Europoje, šiek tiek meilės, šiek tiek sekso, skaityti lengva ir malonu. Jei būtų tik tiek, nesėdėčiau dabar pusę keturių nakties ir apie šią knygą nerašyčiau.

Čia rasime daugiau. Autorius yra puikus stilistas ir pasižymi tikrai geru skoniu, be to, ir jo intelektualumu suabejoti neteko. Stiliaus privalumai bei rusų emigrantų tematika (apsiribojanti dviem personažais, visi kiti – tenykščiai) kartais primena netgi Nabokovą. Tiesa, gal tik iš tolo, pastarajam sunkoka prilygti, bet kai kurių pozityvių įtakų gal ir pats autorius nepultų neigti.

Be to – du šimtai trisdešimt puslapių. Optimali apimtis, storesnes knygas skaityti jau kenkia sveikatai, kaip ir gerti gėrimus, stipresnius nei keturiasdešimties laipsnių. Tad likime sveiki.


Kęstutis Navakas
 

Knygos

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą