Apie:
Rusų rašytojas – romanistas, novelistas, poetas, kritikas, dramaturgas ir vertėjas.
Gimė Oriole garsioje dvarininkų šeimoje. Tėvas – Sergejus – atsargos karininkas, motina – Varvara – turtingo dvarininko duktė. Vaikystė prabėgo Spasko – Lutovinovo dvare (Oriolo gubernija). Jį mažą prižiūrėjo auklės – baudžiauninkės, mokė šveicarų ir vokiečių guvernantai. Taip Ivanas Sergejevičius įgijo pradinį išsilavinimą. Gyvendamas kaime ne kartą matė ponų savivalę.
1927 m., kai tėvai persikėlė į Maskvą, I.S. Turgenevas tęsė mokslus privačiose mokyklose. 1833 m. jis įstojo į Maskvos universitetą. Čia jam mokytis nepatiko, todėl kitais metais perėjo į Peterburgo universitetą, kur studijavo rusų kalbą. 1937 m. studijas sėkmingai baigė. Besiruošdamas profesoriaus vietai, žinių semtis išvyko į Berlyno universitetą. Čia pragyveno porą metų, pavažinėjo po Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, Italiją. Besimokydamas artimai susipažino su M. Bakuninu, N. Stankevičiumi, kitais garbingais ir žinomais Rusijos žmonėmis. 1842 m. Peterburgo universitete I.S. Tugenevas išlaikė egzaminus filosofijos magistro laipsniui įgyti, bet universitetas, laikydamasis griežtų caro nurodymų, dėstyti jo nepakvietė. Po to, I.S. Turgenevas atsisakė ruošti ir ginti disertaciją ir toliau tęsti mokslinę veiklą.
Iki 1844 m. I.S. Turgenevas tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje kolegijos sekretoriumi. Buvo artimas A. Gerceno, T. Granovskio, V. Belinskio bičiulis, visiškai pritarė jų pažiūroms. Užmezgė ryšius su N. Gogoliu, S. Aksakovu, A. Chomiakovu, dalyvavo literatūrinių būrelių veikloje.
1843 m. Turgenevas susipažino su Prancūzijos dainininke Polina Vijardo, gatroliavusia Peterburge. Poilna išsivežė rašytoją į užsienį. Trejus metus jie gyveno Vokietijoje, po to – Paryžiuje ir Vijardo šeimos dvare.
Dar prieš išvykdamas I.S. Turgenevas Sovremeniko („Современник“) žurnalui įteikė apybraižą „Haris ir Kalinyčius“, kuri patraukė ir sužavėjo Rusijos skaitytoją. Po to šiame žurnale ėjo visa seriją jo apybraižų, kurios vėliau apjungtos knygoje „Medžiotojo užrašai“.
1850 m., grįžęs į Rusiją, I.S. Turgenevas toliau bendradarbiavo „Sovremenike“ („Современник“), kuris garsėjo kaip pažangiausias Rusijos literatūrinis žurnalas. I.S. Turgenevas paruošė aštrų ir valdžiai neįtikusį Gogolio mirties nekrologą, kurio Rusijos cenzūra ne tik neleido skelbti, bet vienam mėnesiui rašytoją areštavo, o po to, be išvykimo teisės, išsiuntė į Orlovo guberniją. Tik 1853 m. jam vėl buvo leista atvykti į Peterburgą, o išvykti į užsienį teisė tesugražinta tik 1856 m.
1850 – 1854 m. I.S. Turgenevas parašė pjeses („Viengungis“, „Mėnuo kaime“, „Provincietė“ ir kt.), apysakas („Mumu“, „Užvažiuojamas kiemas“). Kūriniuose atsispindi pagrindiniai baudžiavinės Rusijos kaimo bruožai. Rašytojas kartu ėmėsi ir Rusijos inteligentijos temos, kuri nuodugniai gvildenama apysakose „Nereikalingo žmogaus dienoraštyje“, „Jakovas Pasinkovas“, „Susirašinėjimas“. Tai laikotarpis, kai Turgenevas brendo kaip romanistas.
1855 –1862 m. I.S. Turgenevas parašo romanus „Rudinas“, „Dvarininkų lizdas“, „Išvakarės“, „Tėvai ir vaikai“. Tuo metu politinė situacija Rusijoje greitai keitėsi: buvo ruošiamasi panaikinti baudžiavą, vykdyti šalyje kitas su tuo susijusias reformas. I.S. Turgenevas aktyviai įsijungė į šį procesą, nelegaliai bendradarbiavo Gerceno leidžiamame žurnale „Kolokol“ („Колокол“), subūrė aplink save pažangiuosius Rusijos rašytojus ir publicistus, pasiryžusius sudaryti vieningą antibaudžiavinį frontą. Tačiau netrukus I.S. Turgenevas pasitraukė iš „Sovremeniko“ redakcijos, nesutikęs su Dobroliubovo interpretacija dėl jo knygos veikėjo Insarovo (romanas „Išvakarės“). O po kiek laiko susipyko ir su Gercenu, nes pastarasis reikalavo Rusijoje revoliucinės pertvarkos, o I.S. Turgenevo nuomone Rusijoje reformas reikėjo daryti „iš viršaus“, be jokių revoliucijų.
Nuo 1863 m. rašytojas su Vijardo šeima apsigyveno Baden – Badene ir pradėjo bendradarbiauti su liberaliu žurnalu „Vestnik Evropi“ („Вестник Европы“), kuriame jis paskelbė svarbiausius ten gyvenant parašytus savo kūrinius, iš jų ir paskutinįjį romaną „Plėšinys“ („Новь“).
Vėliau I.S Trugenevas gyveno Paryžiuje, Londone. Nugalėjus Paryžiaus Komuną vėl grįžo į Prancūziją, kur gyveno iki amžiaus pabaigos. Kartkartėmis pavasariais aplankydavo ir Rusiją.
Paskutiniais gyvenimo metais užsiėmė labdaringa veikla, padėjo liaudininkams („народники“) išleisti rinkinį „Pirmyn“ („Вперед“). Surįžęs prie liaudiškosios tematikos, papildė apybraižų rinkinį „Medžiotojo užrašai“, parašė apysakas „Luninas ir Baburinas“ („Лунин и Бабурин“) (1874 m.), „Laikrodis“ („Часы “) (1875 m.) ir kt.
I.S. Turgenevas Rusijoje buvo žinomas ir gerbiamas rašytojas. Kai 1879 m. jį, atvykusį Rusiją, sveikino literatūriniuose vakaruose, kvietė iškilmingiems pietums, siūlė pasilikti Tėvynėje. Rašytojas tarsi ir buvo sutikęs atsisakyti savanoriško pabėgimo, bet šis sumanymas liko neįvykdytas.
1882 m. pavasarį I.S Turgenevui nustatė baisią ligą – stuburo vėžį. Rašytojas nebegalėjo judėti. Mirė 1883 m. Prancūzijoje, Buživale. Pagal rašytojo testamentą, jo kūnas buvo parvežtas į Rusiją ir palaidotas Peterburge.
I.S. Turgenevas rašė rusiškai ir apie Rusiją. Bemaž visos jo knygos paremtos Rusijos istorijos įvykiais. Rašytojas jose meniškai atskleidė dramatiškus Rusijos visuomeninio gyvenamo įvykius, stipriai paveikė rusiškosios minties vystymąsi. Jo literatūrinių tipų veiksmai ir poelgiai, tiksliai struktūrizuota psichologinė analizė, originalus mąstymo būdas išgarsino rusų romaną. I.S. Turgenevas tapo žinomas visame pasaulyje.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Medžiotojo užrašai. - Vilnius : Vaga, 1970. - 437 p.
Dūmai. - Vilnius : Vaga, 1971. - 207 p.
Bajorų gūžta ; Rudinas. - Vilnius : Vaga, 1972. - 352 p. [kiti leidimai: 1980]
Pirmoji meilė. - Vilnius : Vaga, 1973. - 434 p. [kiti leidimai: 1983]
Apsakymai. - Vilnius : Vaga, 1973. - 432 p.
Naujasis baras / I. Turgenevas, Vilnius : Vaga, 1974 m., 326 p.
Mumu. - Vilnius : Vaga, 1979. - 157 p.
