Kaip gyvenimo tekstai virsta poezija?

Pirmiausia visiškai sąžiningai privalau savęs paklausti: ar aš tikiu, kad tie tekstai, kuriuos kasdienybėje parašau, tampa poezija, kad tai ir yra poezija? Labai keista, kad, vos tik parašius tokį vieną ar kitą tekstą, abejonių jo verte, kokybe man nekyla. Tačiau praeina kuris laikas, nebūtinai savaitė, gali būti ir keleri metai, ir tie eilėraščiai, kuriuos neabejotinai laikiau knygos pulsu, branduoliu, centru, nebeišlaiko laiko egzamino. Matau save kiaurai: konjunktūrą, kuriai pasidaviau (tegu ir išmoningai), moralinių sprendimų viešinimą (lyg, tokiu viešu būdu išsiplakęs, atsiteistum ir gautum išrišimą), drąsos (kuri tėra rafinuotesnė baimės forma) demonstravimą, tariamą literatūrinę laisvę, negilius kasdienybės čiupinėjimus žodžiais, slaptą mėgavimąsi net ir minimaliais formos akibrokštais. Į Mėnulį tokios savęs ir tokio savo laiko liudijimo, o svarbiausia – Poezijos liudijimo jau tikrai nesiųsčiau. Nebent Liuciferiui arba vienam kitam poetui, kad pamatytų, ką su manimi, tokia neginčijamai „talentinga“, padarė visokios jų propaguojamos laisvės ir mokyklos. (Šiuos žodžius skiriu brangiausiems savo kūrybos mokytojams.) Nes kūrybos ir gyvenimo laisvė nėra tapatūs dalykai. O aš ilgai maniau priešingai. Gal nieko bloga ir neįvyko per tą „manymą“, tik žinau, kad kelias Poezijos link tapo ne tik ilgesnis, bet ir užmušantis viltį, neįmanomai painus, klaidus arba pernelyg asmeniškas, arba pernelyg viešas.

Guosti gali nebent sakramentinė frazė apie mūsų neįsivaizdavimą, iš kokio mėšlo auga gėlės. O juk tu pats (pati) esi ir tas mėšlas, ir ta jo patręšta gėlė. Poetiškiau tariant, plunksna, kurią vedžioja dieviškoji ranka. Kai mano poetiniai tekstai neišlaiko laiko egzamino, man atrodo, kad ir mano gyvenimas neišlaiko egzamino.Vis dėlto tapatinu.

Žodžiai, įsirėžę tuomet, kai buvai mylimas, mylima... Svaiginusios akimirkos: kvapai, garsai, tikrumo pajauta, žinojimas, jog neginčijamai esi. Drabužių spalva, mamos profilis, apšviestas vidudienio šviesos, mylimojo ranka, po stalu slapta spaudžianti tavo ranką, pilnėjančios moters įsčios su būsimu motinos ir vaiko gyvenimu bei likimu, raudonas saulėlydis virš niekieno nelankomų kapinaičių – visa tai tu, ošianti, gaudžianti, skambanti, sunki, neįmanoma, neištveriama realybė, brangintiniausia tavo kasdienybė – iki sprogimo, iki klaikiausios vienumos, iki riksmo... Kol vieną rytą atsitinka: prabundi su daline sąmone penktą valandą, nesusivokdama, ar galvoje dūzgia kosminis kraujospūdis, ar tvinksi žodžių junginių sinkopės. Artėji prie darbo stalo bijodama, kad paleisi tą siūlą, ir – viskas. Užrašai ir bent trumpam palengvėja; įvardijai, vadinasi, pripažinai buvimą ir su juo susitaikei.

Arba – įvardijai ir paskelbei karą. Savo bailumui, norui „atrodyti“, paskelbei karą sau pačiai. O po kelių dienų – nors verk, juokinga, seklu, pretenzinga, įmantru, atseit šiuolaikiška. Atseit jau kad pasakei dabar... Nekenčiamiausios minutės – pamatyti save iš naujo, ir dar negražiai. Ten, kur jauteisi „visai nieko“. Akistata su savimi, nuožmi, nyki, negailestinga. Sanitarinė valanda. Tačiau tik ją išgyvenęs gali žengtelti žingsnelį pirmyn.

Kito gyvenimas atrodo įdomesnis, vertingesnis, taurus, paslaptingas. Tai štai kodėl jo, to k i t o, poezija tokia stipri. Bet man skirtas tik manasis, n e t manasis gyvenimas, ir tai, kas kitiems nuobodu ar be spalvos, man yra ir bus vieninteliai įdomumai ir pastebimiausia spalvų gama. Ir net labiausiai savęs nekęsdama ar to gyvenimo nevertindama, tik tada, kai atsigręšiu atmerktomis akimis į jį, įstengsiu parašyti eilėraščio eilutę. Kas gali pasakyti, kad tai poezija? Tik aš pati.

Atsakyti į šios konferencijos klausimą „Kaip gyvenimo tekstai tampa poezija?“ reiškia išdrįsti pažvelgti į save iš šalies kaip į vabalą ir vartaliojant pincetu patį save apžiūrėti iš visų pusių. Gėdingai vieša ir „viešingai“ gėda. Pačiam paaiškėja, kad dažnai tai, ką laikai savo išskirtinumu, viso labo tėra iškritimas iš rūšies. O dar ta prieblanda, netapusi aklina tamsa, kuri plaka ir dusina tol, kol išsprogsti vienai frazei, eilutei, strofai, eilėraščiui. Ta apyblanda, kurioje būni valandų valandas, mėnesių mėnesius arba metų metus. Arba gyvenimų gyvenimus. Jau geriau stačiai nerti į tamsą, į „peklą“, iškart, – prasigert, nusidulkint, prašvilpti namus, užsinerti kilpą ant kaklo, išeiti į vandenį, į jūrą – patenkinti iki soties amžinybės ilgesį. (Kažkodėl atrodo, kad suicidas jį patenkina.) Tamsa, iki vieną sykį kilsteli galvą ir nušvitęs, nusigiedrijęs plačiai įkvepi, nes pagaliau regi, girdi, jauti, suvoki, aprėpi, vertinti, netgi svaigsti tuo, kas tau skirta. Rašantis žino ir atsimena visas vietas, kuriose eilėraštis įvyko, ir prisimena visas valandas, minutes, kai jis buvo užrašytas.

Rašantis privalo (ar kitaip jau ir negali) žvelgti į savo gyvenimą kaip žiūrovas į spektaklį. Ar bent vieną minutę, akimirką nėra to fiksuotojo, tos trečiosios akies, tos rankos, kuri vienu metu glosto vaiko galvą, o sykiu ieško rašiklio? Akių, kurios stabdo, gaudo, įsimena akimirkos spalvą, pajautą, regi savo jau pradėjusią raukšlėtis ranką ant vystyklo? Tuo pačiu metu jūs kviečiate artimąjį kavos puodelio, prisimenate, kad šiandien metinės, kai mirė vaikystės mylimasis (toji meilė paskatino rašyti), einate iš proto, kad vėluoja mėnesinės arba prasidėjo klimakterinis periodas su visomis pasekmėmis, žvelgiate į šviesą, į šviesą, į šviesą, nes tikite, kad taip prisišauksite amžinybę. Amžinybė – nuo žinojimo. Rašantys poeziją yra apsunkę, nėšti žinojimu. Nuostaba jų eilėse tik tariama, tokia truputį išorinė, jie klausia, kad kiti pamatytų, jog jie moka stebėtis, būti vaikiški ir klausti, jie žodžių junginiais, jų sankabomis r o d o tą kelią nuo savo nežinojimo iki sukrečiančios pažinimo valandos, – štai kaip aš sunkiai, skausmingai, klaidžiai, bedugnės pakraščiu ėjau. Bet kol parašys paskutinę eilėraščio eilutę, kurioje pulsuoja tariama nuostaba pačiu gyvenimu, rašantys jau tiesiog vos pakelia ir paneša tą savo žinojimą. Antraip jie ne poetai, o tiesiog sveiki žmonės. Kuriančiojo tekstus ž i n o j i m a s iš dalies yra jo talento ir galimybių dydis, nuo paties rašančio nelabai priklausantis. Todėl man kelia abejonių, ar kūrybos šlovė teisėtai priklauso žemiškajam poetui, o gal tai d v a s i a i, kuri žino, – neginčijamai, tvirtai ir amžinai. Tik kas yra poeto šlovė, ir ar ji apskritai egzistuoja?

Kaip, tiksliau, kada gyvenimo tekstai tampa poezija? Jie pradedami rašyti tada, kai skaudžiai pajuntamas nemokėjimas būti drauge su visais, tokiais kaip ilgakasė Birutė, kiemo vadeiva iš trečios laiptinės. Kai užtenka drąsos vasaros metu išsivežti į kiemą roges, pririšti prie žaliuojančio gluosnio ir, trumpam nueinant „su reikalais“, atsisukus savo rogėms pasakyti: „Ciuciuk, lauk manęs ramiai, nelok. Geras šunelis, geras, aš tuoj grįšiu...“ Gyvenimo tekstai tampa poezija, kai, įsispyrusi į aukštakulnius mamos batelius, varai prieš veidrodį Barboros Radvilaitės monologą ir mėgini prisimatuoti karūną. Tai išlieka kaip liga. Vėliau vėl matuojiesi ir matuojiesi įvairiausias karūnas, nes greičiausiai pats kūnas atsimena ritualą: paėmusi šluotos kotą ar penalą, baigi skaityti, tarkim, Baltakio, Mačernio, Radausko, T. Venclovos, Vaičiūnaitės eilėraštį ir, lankstydamasi į visas puses nuščiuvusioms kambario dulkėms (jas turėtum nušluostyti, kol iš teatro grįš tėvai), droviai nuleidusi akis, dėkoji: „Ačiū labai, ačiū labai“, kol pažadina griausmingas sesers juokas. Kaip gyvenimo tekstai tampa poezija? Netiesiniu, nelinijiniu būdu, ne vakar, ne šiandien, o v i s a d a, net ir tada (gal net labiausiai), kai esi atsidavęs pigiausiai narkomanijos rūšiai.

Šešios knygos, kurias parašiau (oho, kaip skamba!), susiklostė ne tais metais, kada jos išleistos, aš išrinkdavau vertingiausią brangakmenį gerokai anksčiau, kol su žodžiais pasidarbuodavo kruopštus juvelyras. Keturiasdešimt šešeri metai – „Atgal į vandenį“, keturiasdešimt penkeri – „Lapkričio pratimėliai“, keturiasdešimt ketveri – „Dar minutėlę pusvalandį“, – toks tiksliausias būtų knygos amžius, nes knyga – patirties laikas. Jei pasakysite, kad tos knygos jums teprimena imitaciją, bus jūsų tiesa. Bet ta „plastmasė“, imitacija, t. y. kasdienybė, tapusi poezija, kol kas tėra vieninteliai mano papuošalai (neskaičiuojant vyro ir dukters).

Kodėl gyvenimo tekstai tampa poezija? Ar tik iš amžinybės alkio, godumo, ilgesio, aistros būti daugiau, nei tau duota, aprėpti plačiau, nei siekia akiplotis, mylėti bedugniškiau, neviltiškiau, laimingiau, nei tie, kurių nekankina rašymo liga? Ar gebėjimas atsitraukti nuo realybės ir ją perpasakoti, anot Czesławo Miłoszo, „aprašyti“ pasaulį, yra dieviškumo ženklas? Kartais atrodo – taip. Tačiau kur kas dažniau pajuntu, kad aistringas noras perkurti kasdienybės tekstus savaip ir dar pavadinti juos šventu poezijos vardu yra ne kas kita kaip nemokėjimas atlikti žmogiškosios skirties: t. y. atmerktomis akimis, nesipriešinant, neišsisukinėjant nuo gyvenimo, jį tiesiog gyventi ir išgyventi. Turėti būčiai drąsos. Kad ir kokia ta būtis būtų. Tik jai, o ne talentingiems, sumaniems kasdienybės perkūrimams. Kasdienybės tekstai tampa poezija ir tuomet, kai nemokama išgyventi pačios kasdienybės kaip poezijos: sakraliai, dėkinga širdimi, mėgaujantis kiekviena kasdienos ištartimi.

Kai poezija – kasdienybės reflektavimas, k a i poezijos rašymas yra žvelgimas į bedugnį šulinį – save, vandeny atsispindint pasauliui, galima tikėtis, kad šulinys neišseks.

„Ačiū labai, ačiū labai, ačiū labai“.

Dovilė ZELČIŪTĖ
              ___________________

Pasak Fernando Pessoa, eilėraštis – tai idėjų vaizdavimas žodžiais, pasitelkiant emocijas. Tačiau emocijos nėra vienintelis ir išskirtinis poezijos pagrindas, jos tėra idėjos šaltinis. Idėjos, kurią reikia išreikšti žodžiais, įterptais į eilėraštį. Todėl poetas vartoja kalbą kaip emocinį ir protinį instrumentą: gerame eilėraštyje yra ir idėja, ir emocija. Kadangi žmogaus emocijos yra potyrių rezultatas, jos gali būti užslėpta arba akivaizdi eilėraščio dalis. Be abejo, išgyventos emocijos nebūtinai yra geros poezijos laidas. Greičiau priešingai. Kaip rašė André Gide’as: „Iš gražių sentimentų žmonės sukuria prastą literatūrą“. Taigi poetas turi būti ne tik pati imliausia ir jusliausia žmogiška būtybė, jis turi puikiai mokėti savo kalbą, naudoti ją kaip instrumentą, suteikti juo formą pirminei emocijai ir pakylėti ją į aukštesnį lygį, paversti ją meno kūriniu – eilėraščiu, kuris geriausiu atveju išliks net ir po jo mirties.

Daug amžių meilė poetams buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis. Jau 600 metų prieš Kristų aptinkami Sapfo meilės eilėraščiai, taip pat Omaro Chajamo rubajatai, Petrarkos „Canzoniere“, Pierre’o de Rosard’o „Amours de Cassandre“, neprilygstami Goethe’s meilės eilėraščiai, skirti Charlotte von Stein, modernieji meilės eilėraščiai, parašyti iraniečio poeto Forugh’o Farrokhzado, ir taip toliau.

Tiek praeityje, tiek ir dabar daug poetų semiasi įkvėpimo iš gamtos. Jie žavisi kraštovaizdžiais, grožisi gėlėmis ar mėgaujasi jų skleidžiamais aromatais. Prisiminkite kinų poetus Tu Fu, Wang Wei ir Li Po. Li Po garbino ne vien gėrimo malonumą, bet ir gamtos grožį. Be jokios abejonės, negalima pamiršti japonų haiku, kuriuose, kaip jokioje kitoje poezijos formoje, tiek daug gamtos aprašymų. Garsiausi haiku poetai, pavyzdžiui, Issa ir Busonas, keliavo po Japoniją ir stipriausius gamtos sukeltus įspūdžius aprašė trijų eilučių eilėraščiuose.

Tuo pat laikotarpiu panašūs trumpi eilėraščiai, vadinami sijo, kuriami kaimyninėje Korėjoje, o po keleto amžių atsiras „Ežero mokyklos“ poetai, kurie įamžins savo emocijas nuostabiose eilėse, taip pat pasielgs ir jų kolegos Vokietijoje, Prancūzijoje bei kitur.

Ne tik meilė, tas nuostabus laimės jausmas, turi didelę įtaką žmogaus gyvenimui bei poezijai, bet ir liūdesys, sielvartas. Tragedija, kai žmogus palieka šį pasaulį, vis dar skatina poetą išreikšti giliausius jausmus. Daugelis jūsų skaitėte nuostabų Federico Garcijos Lorcos eilėraštį „Llanto por Ignacio Sanchez Mejias“, skirtą ispanų matadorui. Mažiau žinoma, bet viena gražiausių elegijų yra Miguelio Hernandezo eilėraštis „Elegia“, parašytas jo draugui Ramónui Sijé, kurį pasiglemžė pirmalaikė mirtis.

Tai tik keletas pavyzdžių, kaip poetai paverčia gyvenimo patirtį poezija. Taip pat galime kalbėti apie karo arba revoliucijų poeziją, puikius Nikaragvos poeto Giacondos Belli’o eilėraščius, filosofinę ar mistinę sufijų poetų Maulanos Rumio ir Hafizo poeziją. Emocija nėra vienintelis šaltinis, kurį gyvenimas pateikia poezijai kurti. Poezija, kaip ir kitos meno formos, gali būti vienas iš būdų protestuoti ar priešintis užmarščiai, neišvengiamam fiziniam išnykimui iš šio pasaulio, gali išreikšti troškimą palikti savo pėdsaką. Kaip rašė Hölderlinas: „Bet tai, kas išlieka, sukurta poetų“. Taigi eilėraštis gali būti momentinė nuotrauka, išsauganti tai, kas labai brangu ir ko negalima sugrąžinti – sustabdanti nors akimirkai laiką. Galbūt bent iš dalies tai yra atsakas į šio rašinio pavadinimą: eilėraštis gali būti brangios poeto gyvenimo akimirkos nuotrauka, perteikta žodžiais. Ji nėra tokia deskripcinė kaip romanas ir ne tokia išplėsta bei informatyvi kaip biografija. Tai labiau akimirkos įamžinimas. Akimirkos, kurios negalima sugrąžinti, ir todėl ji tokia brangi. Taigi mes prisimename ne įprastinius kasdienio gyvenimo dalykus, ne jie skatina mus rašyti eilėraščius, bet tos retos akimirkos, dėl kurių verta gyventi. Prieš daug metų moderniosios Meksikos poezijos antologiją „La eternidad de lo efimero“ aš pavadinau „Akimirkos amžinybe“.

Ar gyvenimo tekstai virsta poezija?

Poezija gali būti troškimas palikti pėdsaką arba apibūdinti patirtą įvykį, tačiau poetui rašymas gali būti būdas atrasti neatrastus dalykus. Kaip rašė Paulis Celanas: poetinė realybė neegzistuoja, ji nori, kad jos ieškotų. Ispanų poetas José Įngelas Valente, didelis Paulio Celano ir Mallarmé gerbėjas, išreiškė tai šiais žodžiais: „Pradžioje kiekviena kūrybos akimirka – tai tamsos suvokimas. Medžiagos, su kuria poetas nusprendžia dirbti, nepaaiškina ankstesnės jo sukauptos žinios, bet jos yra, turi būti pasitelkiamos, siekiant tai paaiškinti. Vienintelis šaltinis, kuriuo disponuoja poetas, norėdamas suvokti tą informacinę medžiagą, – kalba: žodis, frazė, gali būti ir visa eilutė. (Tą eilutę, kurią mums davė dievai, turime grąžinti nesugadintą.) Tai rizikinga pradžia. Pradžia negali būti kitokia. Kiekvienas eilėraštis – anksčiau nepatirtos medžiagos tyrinėjimas, kuris susikuria savo objektą“.

Nors Valente kalba apie tai, kaip pradedamas rašyti eilėraštis, pasak jo, gyvenimo tekstai nepaverčiami poezija. Aš išverčiau Valente poeziją į olandų kalbą, ir jis yra vienas mano mėgstamiausių poetų, nors ir ne visai sutinku su jo teiginiu.

Germainas
Droogenbroodtas
Belgija–Ispanija