Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 37 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Justino Marcinkevičiaus atsivėrimai šiauliečiams

2006-06-23
Justino Marcinkevičiaus atsivėrimai šiauliečiams

Literatūros almanacho „Varpai“ leidėjų iniciatyva Šiauliuose viešėjo poetas, literatūrinės „Varpų“ premijos laureatas Justinas Marcinkevičius.

Kalbėdamas susitikime UAB ,,Rūta“, Just. Marcinkevičius nerimavo: „jaučiu didelę grėsmę lietuvių kalbai. Ypač kai taip lengvabūdiškai mūsų erdvę užkariauja viešieji užrašai anglų kalba. Tas pats ir su popso grupių pavadinimais. O juk niekas taip nesuaugę su žodžiu kaip daina. Ir Eurovizijoje turėtų būti dainuojama savo kalba, o anglų kalbai puikiausiai tiktų švieslentės“. Dėl gimtosios kalbos ignoravimo Eurovizijos konkursą poetas pavadino išsigimusiu.

Šiaulių apygardos teismo rūmų pastate, kuriame prieš šimtą metų gimė prozininkas, pirmųjų „Varpų“ redaktorius Kazys Jankauskas ir kur buvo redaguojami pirmieji du literatūros almanacho tomai, iš teismo pirmininko Boleslovo Kalainio poetas išgirdo pasakojimą, kodėl juos vadina varpininkais. „Mums didelė garbė ir Dievo dovana „Varpų“ dėka kasmet susitikti su iškiliausiais Lietuvos kūrėjais“, – sveikindamas „patį iškiliausią XX a. mūsų rašytoją“, sakė šių rūmų šeimininkas. O Just. Marcinkevičius žmonėms su garbingomis mantijomis pažymėjo, kad, jo požiūriu, po Dievo institucijos teismas esąs pirmoje vietoje. Jis pats prie šių dalykų prisilietęs tik būdamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariu. Jam visada atrodė, kad Dekalogas, arba dešimt Dievo įsakymų, yra tai, ko kiekvienam privalu laikytis, pagrindiniai žmogiškumo įstatymai surašyti toje akmens knygoje, kurią Mozė priėmė ant Sinajaus kalno iš Dievo rankų.

„Norėčiau, kad Žemėje kiekvienas žmogus būtų pats sau teismas ir teisėjas. Kad sugebėtume, būtume pasiruošę vertinti savo poelgius ir darbus. Deja, taip turbūt niekada nebus“, – poetas vėl sugrįžo į realybę.

Pagrindinis susitikimas – „Varpų“ vakaras su Just. Marcinkevičiumi – įvyko Šiaulių filharmonijoje, kur visi norintieji nepateko.

Vakarui prasidėjus poetas netikėtai prisipažino: „Nors teko skaityti eilėraščius ir Paryžiuje, ir Berlyne, ir Londone, ir Maskvoje, tokio didelio jaudulio dar lyg ir nesu patyręs. Dėkoju, kad prikėlėt manyje dar gyvą, neužmirštą nervą, kuris šiandien man ir padeda, ir trukdo“.

Poetas pasisakė prieš keletą mėnesių gavęs vienos šiaulietės laišką. Jauna moteris tartum priekaištavo jam, kad kalbąs apie dvasingumą, moralę, kitus dvasios dalykus, o tuo tarpu ji neturinti kuo pasipuošti, be to, norinti gyventi ne kada nors, o dabar. Deja, nėra iš ko, ir niekas jai negali padėti. Poetui atrodo, kad vis dėlto didžiausią pagalbą žmogus gali suteikti pats sau. Dirbdamas, kabindamasis į gyvenimą. Tai nelengva, bet nuskęsti purve, panirti tame liūne – dar baisiau.

„Nors apie jus kaip kūrėją užrašyta daug ir įdomių tekstų, tačiau turbūt tikrai ne viskas pasakyta apie kūrybos paslaptį, – po gyvenimiškų klausimų vakaro vedėjas nusitaikė į svečio kūrybinę virtuvę. – Kiek suprantu, ji visada šalia, ji – jumyse. Kaip labai nuo jos esate priklausomas? Ką galėtumėte pasakyti apie svarbiausios eilutės, gimstant eilėraščiui, užrašymą? Kas tai – ekspromtas, ilgo mąstymo rezultatas, žodžiai, kurių atsiradimo negalėtumėte paaiškinti?“

Atsakydamas Just. Marcinkevičius kalbėjo: „Man atrodo, kad gyvenime yra labai daug poezijos, ir kiekvienas žmogus nešiojasi ją savyje. Gal jis neturi laiko, gal mano, kad nepajėgs užrašyti, tačiau iš tiesų yra taip. Ir mes visi vaikščiojam su poezija savyje. Gyvybė jau pati savaime yra poezija. Ji – daugiaprasmė, daugiareikšmė. Taip yra ir su eilėraščiu. Nežinia, kada, iš kur jis ateina. Žodis, eilutė ima skambėti, neduoda ramybės, tartum ragina užrašyti. Kartais imi ir paklūsti tam vidiniam imperatyvui, priesakui – ir užrašai vieną eilutę, paskui prie jos dar ir kita atsiranda. O kartais ir nieko neatsiranda“. Tai, žinoma, tik dalis poeto atsivėrimo, iš kurio dar vieną pastebėjimą būtinai norisi pacituoti: „Iš skausmo atsiradęs eilėraštis būna geresnis už džiaugsmingai užgimusį“.

Valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ pirmą kartą atliko pagal Just. Marcinkevičiaus eilėraštį „Kryžių kalnas“ sukurtą Laimio Vilkončiaus dainą (dirigavo G. Ramanauskas). Beje, tas eilėraštis taip pat susijęs su „Varpais“ – jis pirmą kartą buvo išspausdintas „Varpai-1989“ numerio priekyje.

O susitikimo pabaigoje skambėjo dar viena L. Vilkončiaus ir Just. Marcinkevičiaus daina – „Neturėk kitos žemės“. Jos klausydamasis susijaudinęs poetas nesulaikė ašarų. Vakaras baigėsi svečio garbei sugiedojus „Ilgiausių metų“ ir autografų pasirašymu ,,Varpuose“, kur išspausdinti naujausi poeto eilėraščiai.



Algimantas Subačius
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-24 01:20
skiaute
labai gerai atsleista vakao nuotaika.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą