Jurga Ivanauskaitė ir euroromanas

Anot Knygų mugės kultūrinių renginių programos, vasario 24 d. Koncertų salėje turėjo įvykti susitikimas su Jurga Ivanauskaite, jos naujosios knygos Miegančių drugelių tvirtovė pristatymas ir diskusija „Kaip rašomas euroromanas?“. Tačiau renginio scenarijus keitėsi. Leidyklos „Tyto alba“ vyriausioji redaktorė Lolita Varanavičienė perskaitė su sunkia liga kovojančios rašytojos laišką, kurį jau išplatino žiniasklaida: „Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme (…). Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam, kad aš įtikėčiau, jog vis dar esu gyva“.

Po tokio teksto sunku veltis į literatūrologines diskusijas. Kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys apsiribojo apžvalginio pobūdžio frazėmis. Pasak jo, dėl „euroromano“ sąvokos kyla daug nesusipratimų. Vyrauja nuomonė, kad postmodernistiniai autoriai atsisako tradicinių lietuviškų vertybių ir bando kurti kažką paviršutiniška. Tačiau „euroromanas“ nėra literatūrologinė sąvoka ir pati savaime nereiškia nei teigiamo, nei neigiamo vertinimo.

Jau kurį laiką Lietuvoje taip plačiai svarstomas terminas atsirado Vakarų Europoje pasirodžius Umberto Eco Rožės vardui, bet šiuo metu jis ten beveik nebevartojamas. L. Jonušys sakė, kad „euroromanas“ – tai visų pirma europiečio parašytas romanas, nagrinėjantis bendrą europietišką problematiką, kaip reiškinys jis išpopuliarėjo visame žemyne. Jo veiksmas dažniausiai vyksta Europoje, bet tai nėra vien paprasta detektyvinė istorija. Kaip tokio romano pavyzdžius kritikas pateikė Javiero Sieros Paslaptingąją vakarienę ir Peterio Hoego Panelės Smilos sniego jausmą.

Vienintelė autorė, rašanti lietuvišką euroromaną, L. Jonušio teigimu, yra J. Ivanauskaitė. Pirmuoju jos euroromanu (ne tik dėl bendros europietiškos tematikos – krikščionybės, inkvizicijos interpretacijų, bet ir dėl populiarumo bent keliose šalyse) gali būti laikoma knyga Ragana ir lietus. Vėlesniame Placebe veiksmas vyksta tik Lietuvoje, tačiau aptariamos žurnalistikos suvulgarėjimo, vartotojiškos visuomenės problemos aktualios visai šiuolaikinei Europai. Juo labiau euroromanu laikytina naujausia J. Ivanauskaitės knyga Miegančių drugelių tvirtovė, kurios veiksmas peržengia geografines Lietuvos ribas.

Literatūros apžvalgininkės Renatos Baltrušaitytės nuomone, šiame romane išties esama visų euroromanui būdingų siužeto vingių. Veiksmas vyksta keliose valstybėse, o pagrindinė veikėja Monika atitinka statistinę euroromano heroję: tai kosmopolitiškų pažiūrų keturiasdešimtmetė, kurią dėl jaunesnės moters palieka vyras. Tačiau ne viskas taip paprasta. Romane nuosekliai plėtojamos metaforos, realistiškai kuriami personažai, atsiranda negatyvių konotacijų, o intriga mezgasi skaitytojui nepritariant herojės nuomonei.

Renginio metu svarstyta, ar gali populiarus autorius būti geras rašytojas. L. Varanavičienė piktinosi atsiradusia akademinės aplinkos ir masinio skaitytojo priešprieša. Į geriausių 2005 m. knygų penketuką įtraukta (ir laimėjusi šį apdovanojimą) J. Ivanauskaitės knyga Miegančių drugelių tvirtovė nebuvo minima tarp dvylikos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijos kandidatų. Filosofės Jūratės Baranovos manymu, tokios priešpriešos sureikšminti nereikėtų. Institutas saugo labiau klasicistinio modernizmo apraiškas, nes net ir labai norėdamas nėra pajėgus suvaldyti naujų postmodernistinių reiškinių. L. Jonušys pridūrė, kad ši problema egzistuoja ir kitose šalyse, nes kai kurie postmodernizmo literatūros autoriai (pavyzdžiui, Isabelė Allende, Haruki Murakami) negali būti vienareikšmiškai vertinami. Diplomatiškai pabrėžęs, kad nenori primesti savo nuomonės, kritikas sakė, kad ir J. Ivanauskaitės Sapnų nublokšti linksta į pigaus populiarumo, o kai kurie kiti romanai, pavyzdžiui, Placebas, į rimtesnės literatūros pusę.

J. Baranova savo ruožtu iškėlė keturias hipotezes, galinčias paaiškinti J. Ivanauskaitės populiarumą. Pirma, įspūdį daro rašytojos produktyvumas – atrodo, kad ji gyvena rašydama ir rašo gyvendama. Antra, jos kūryboje gausu ribinių egzistencinių patirčių. Čia filosofė pasirėmė Metuose spausdintomis Jūratės Sprindytės mintimis, kad skaitytojui rūpi ką, o ne kaip sako autoriai. Trečia, J. Ivanauskaitei būdingas tam tikras literatūrinis eskapizmas – ji nemėgsta kasdienybės ir stengiasi nuolat išsiveržti iš buities rato. Kaip patraukli alternatyva jos romanuose atsiranda hipių grupuotės, erotika, kitos šalys. Gal tik Miegančių drugelių tvirtovės herojė atrodo statiška, bet ir čia galima įžvelgti pabėgimo nuo savęs motyvą, nes jos užsiėmimas socialine veikla yra gana dirbtinis. Tačiau, matyt, didžiausią įtaką populiarumui turi J. Ivanauskaitės asmenybė – ji nėra „ressentimento“ žmogus Friedricho Nietzsche’s pasiūlyta prasme, ji yra pozityvi ir sako „taip“.