Gerb. Juozai,

Rašau Jums pirmą kartą, man labai patinka Jūsų eilėraščiai. Nors esu jau nebe vaikas… ir taip toliau. Va toks turėtų būti tikras Laiškas – pagal visas Laiškų normas: taisyklingas, estetiškai tvarkingas, trumpai tariant – Sveikas. Pamenu gilioj jaunystėj mokytoja sakė (čia turbūt buvo viena iš tų pamokų, kurių nepramiegojau). Oi, kad žinotumėt kaip aš tokių Laiškų nemėgstu. Man siaubingai nepatinka, kaip jie tarsi su panieka žvelgia į tuos, atseit, nesveikus, ligotus laiškelius su per liesom paraštėm – per vieną pirštą, su trim klaidom žodyje „labas“. Nemėgstu! Jie mat sveikuoliai, iš sanatorijos, šaiposi iš pirmokiškų meilės laiškelių su neišskirtom pastraipom. – Nu ir kas! – aš visuomet rašau laiškus va tokius, gal ne pagal protokolą, bet svarbu pagal orą, norą ir nuotaiką. Štai tokius:

Labaz, Juozai (pavardė gal ir graži, bet sąskambį gadina).
Liepė rašyti Jums, tai ir rašau. Ne per prievartą, bet iš reikalo – materialinio išskaičiavimo. Nutariau, jei jau reik rašyt, tai rašysiu apie tai, ką geriausiai žinau – nėra geresnės lopšinės, prieš n keturiolikines vakaro laidas, už Jūsų eilėraščius, kurie nors ir dedikuoti nesuaugusiems, kartais yra nepakankamai aiškūs mano mamai. Tai turbūt todėl, kad ji pametė savo vidinį vaiką (rimtai, skaičiau psichologijos žurnale, tokie vaikai neiškentę „Panoramų“ ir melodramų dažnai išeina ieškotis geresnio kūno parazitavimui). Aš ir pats dabar draskausi it tas Jūsų Buridano asilas: suaugti jau ar dar naiviai gaudyt pievoje drugelį, o pagavus pabučiuot (tarsi nežinotum, kokia riebi ir gleivėta kirmėlė jis buvo prieš tai). „Aš moku augti“. Ir aš po truputį mokausi. Geras toks mokslas – su Vasara bėgi nuo Rudens, o „Rudenį būna liūdna“, tada Žiema įvykdo „Baltąją okupaciją“, o išaušus Pavasario 21-ajai imi ir parašai naują eilėraštį.

Tiesa, prisiminiau, ačiū už lietuvių įskaitą, tas dešimtukas mamai patiko labiau nei Ramanauskas Vytas, bet gi skonio reikalas.

Aš dar labai bijau tų Jūsų eilėraščių apie Mirtį (ne veltui Jus taip arti penkto puslapio spausdina). Atrodo visai nekaltas pavadinimas – „Miegas“, bet, kad po švelnia, lyrine, nekaltybės kauke paslėptas tikras jausmas-skausmas. Tada ir man skauda. Ir kitiems, manau, skauda. O kas daryt jei nuogais žodžiais smeigia į plaučius ir kvapą užgožia, net pats netiki, kad taip gali būt, o žiū… net ir gintis neišeina. UNBELIEVABLE! O tada aš verkiu kaip nesuaugęs vaikas – naminėm ašarom…

Jūs - tikras sarkazmo genijus, juodojo humoro bardas, banalu, bet Jūs - mano kūrybos guru (red. p. ši pastraipa buvo įterpta tiktai dėl savanaudiškų paskatų sujaudinti komisijos narius bei adresatą).

Kai kurie eilėraščiai sunkūs tarsi Puntukas ar Pakso sąžinė, kiti lengvi kaip pienės pūkas ar matematikos kontrolinis praeitą trečiadienį. Bet visi vienodai sminga į širdį, sukeroja ir neišsirauna, o, kai atšąla oras, sudygsta daigeliai ir apie Kalėdas jau svajoja būti papuoštas Liepsnojantis Erškėtis. Ekonomiška – ir gražu, ir šilta.

j_nerimas