Rašyk
Eilės (72243)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Juozas kaip Juozas. Užtat jo didybė ir grožis!..

2003-03-06
Jeigu rašyčiau kokią psichodisertaciją, galėčiau ten išklostyt visa, ką žinau apie Juozą, o tema būtų daugmaž tokia: žmogaus drovybė, kaip jo didybės ir grožio versmė. Kūrybos didybės ir grožio. Ar panašiai, reiktų tik išverst į mokslo žargoną.

Bet pirmiausia rašydamas apie Juozą turi pabėgt nuo paties Juozo raštų kalbėsenos, kad neimtum bambėt bei vograut jam iš paskos: pasiutiška vis dėlto įtaiga. Manau, todėl, kad Juozas nejuokina. Kad jis - nei humoristas, nei satyrikas, nei dar koks linksmintojas par exellence, tokie tai baisiai nuobodūs. Juozas yra lyrikas, jam (beveik) visai nepatinka, kaip aš netyčia raštu pajuokauju, užtat tokį mudviejų jaunystės nervus acusticus tebemoka atmintinai, kartais graudžiai bei rūsčiai padeklamuoja ir vadina gražiausiu meilės eilėraščiu.

Prisimenu kažkokią jaunųjų kūrėjų stovyklą, buvo šilta ir buvo drungno vandens, ežeriukas ir smėlio paplūdimėlis, ir pievos bei krūmai aplink - dar be erkių. Ką tik buvo išėjus pirmoji Juozo knyga "Kodėl?", ir skaičiau ją menininkų publikai garsiai. Ir smaginomės. Ir netikėtai atžirglioja Juozas. Iškart nesusigaudė, bet kai tik suprato, kas čia dabar vyksta, - liuokt per dilgynes į liepsnojančius (žaliai) krūmus, tiek jį ir tematėm. Juozo rašymas buvo, yra intymus, ir tas briedžio šuolis buvo natūrali reakcija. Išliko. Tik dešimtmečių patirtis bus pasufleravusi patikimesnę vietą pasprukti bei prisidengti - nebe krūmus, o sceną. Kuo didesnę. Kuo ryškesnę. Sunkiai prakaituot, kiekvienąkart dainuot gyvai, be jokių, atsiprašant, fonogramų, visiems parodyt Erlicką, bet kad tavęs paties nieks neliestų. Pakalbėti, jei jau prisireikia, kaip Erlickas, bet kad prie tavęs paties nieks neprisikastų.

Irgi mokytasi ilgai ir sunkiai. Savo kailiu. Pirmas interviu per televiziją, išleidus minėtą knygą, buvo toks. Laiko duota nemažai. Vedėja jaudinasi, kaip čia pasiseks prakalbint, tai pirma beria beria žodžius kelias minutes, ir tai pirmas klausimas. Juozas nuodugniai jį patvirtina: "Taip". Vedėja dar labiau susijaudina ir klausia dar ilgiau. Juozas nuodugniai paneigia: "Ne". Vedėja laikosi iš paskutiniųjų ir paklausia: "Kokie jūsų kūrybos planai?" Juozas nuodugniai lėtai: "Parašysiu du eilėraščius". Oi kaip visiems patiko, oi kaip visi manė: tai gerai žmogus humorą skelia.

Ne iš humoro visa tai. Ne iš grotesko ta giesmė. Ne iš dar ko nors gera ar pikta. Iš begalinio genialios lyriko sielos drovumo. Užtenka... kad ir karo katedros. Buvo ten toks pulkininkas Stepanovas (berods jis). Ilga auditorija Čiurlionio gatvėj, pasieniais suolų ir stalų eilės, per vidurį takas. Pašauktas turi žengt per visą to tako ilgį prie pulkininko strojevym šagom ir visu neklusniu kūnu manipuliuot kaip reikia: kario priesaikos repeticija.

- Student Erlickas!

- Jaaa!

- Ko mne!

- Jeeest!

Kerpa, trumpina ta katedra studentams plaukus, bet stori apvalūs Juozo karčiukai vis tiek iš po pilotės ant kaktos guli. Juozas visas įsitempia, ir!.. Koją iki nosies, ranką virš galvos, bet... tą pačią kaip ir koją. Dešinę su dešine, kairę su kaire. Juoko griausmas. Pulkininkas mėlynas.

- Otstavit!

Juozas vėl auditorijos galan, tragidiversija - vėl iš pradžių. Va kur tikras humoristas, sutartinai nusprendžia likimo broliai, o Juozui širdis kraujais plūsta. Ir kaip žmogus po viso šito neisi dainuot pacifistų mitingan!

Trikdo pasaulis žmogų, skriaudžia jį visaip kaip. Tai ir žmogus dažniausiai ima skriausti pasaulį - kiek paties galia jo leidžia. Juozas kitaip. Juozas yra didelis geraširdis. Juozas stengiasi sutart su pasauliu. Ir meta..., ir fiziškai. Net su baisiausia technika. Kad ir su automobiliu, pirktu artimiausiam turgaus aptvare, erelio žvilgsniu nužiūrėjus pirma jį, paskiau piniginę, kaip tiedu sutampa. Ir viskas. Ir pasiseka. Tarkim, pirmąkart išvažiavus, iš Šeškinės poliklinikos į Fabijoniškes grįžt - pro Spaudos rūmus. Kad nereiktų pasukt kairėn. Paskiau - imti ir aprašyt. Va kur tikras humoristas, nusprendžia broliai... O Juozo širdis... Tas automobilis pradeda nei iš šio, nei iš to stovinėt - imti ir aprašyti. Šeimą ir artimuosius, draugus ir pažįstamus, skaudinančius ir liūdinančius, trikdančius. Gyvenimo bei literatūros personažus ir herojus, jų būdą ir "blūdą". Neprisimenu, ar aprašyta šaldytuvo antena. O buvo taip. Skambina, kviečia pagalbon. Televizorius naujas, o nerodo. Tai gal, sakau, reiktų anteną įjungti. "Kad nerandu". - "O čia kas stovi ant šaldytuvo?". - "Tai aš maniau, kad čia šaldytuvo ir yr..."

Lyrikas pragmatikas. Ko, sakau, Juozai, vis durų skambučio nesutaisai? Jau norėjau, sako, bet pagalvojau: man tai jo nereikia, aš raktus turiu, o skambini juo tu, tai galėtum ir vėl susitaisyt... Gudrus apsidrausti. Važiuojam (čia seniai) Kaunan, į vakarą Menininkų namuos. Traukiny nė iš šio, nė iš to Juozas droviai ir klausia: sakyk, ar geras žodis socialistinis? Nieko, sakau, yra toks. Po gero pusvalandžio: o ar geras - realizmas? Irgi nieko, irgi yra. Paskiau tam vakare Juozas ir skaito, kaip Sarbievijaus kiemely susitikę taigi Sarbievijus su Husovianu, ten linksmai kai ką padarę (žr. nuotrauką: Juozas rodo)... ir nenumanę vargšai, kad ateis toks kataklizmas, kuris vadinasi - socialistģnis realizmas. Salė supratingai nuraudo, vakaro šeimininkai pabalo. Po vakaro jau ir papriekaištavo švelniai Juozui: kaip tu čia taip? O Juozas kuklus: aš Vlado, sako, klausiau, ir Vladas sakė, kad čia viskas gerai, galima. Tokių neišgalvotų pasaulio, tokių Lietuvos istorijų būtų be galo.

Gerai, kad pasaulis yr begalinis, beveik kaip Fabijoniškės. Gerai, kad yr Juozas, kuris pasaulį aprašo. Ne vien plunksna. Taip jam, pasauliui, ir reikia.


Vladas Braziūnas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-29 10:19
lioo
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą