Juozo Apučio jubiliejinis vakaras

Birželio 8 d. Rašytojų klube 70-mečio jubiliejų šventė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Juozas Aputis. Oficialioje dalyje kalbėjo šventės kaltininkas, rašytojai Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Renata Šerelytė, literatūrologai Petras Bražėnas, Jūratė Sprindytė, dailininkas Valentinas Antanavičius, režisierius Gytis Lukšas ir kiti sveikintojai, kurie niekaip netilpo Rašytojų klubo salėje. J. Apučio kūrybos ištraukas skaitė aktorius Algimantas Butvilas. Vakarą vedė kritikas Valentinas Sventickas, dainavo Nemakščių kultūros namų vyrų vokalinis ansamblis.

V. Sventickas trumpai pristatė jubiliato biografiją: prieš septyniasdešimt metų Balčiuose Raseinių pusėje gimė rašytojas Juozas Aputis. Nereikia minėti nei rašytojo talentų, nei premijų, užtenka pasakyti: Juozas Aputis.

Rašytoją V. Sventickas apibūdino trimis kategorijomis: žmogiškumo, kolegiškumo ir vyriškumo. Žmogiškumas yra rašytojo kūrybos pagrindas. Ši savybė ryškiausiai atsiskleidžia vaizduojamose žmogaus ribinėse būsenose. J. Aputis turįs retą žmogaus atpažinimo dovaną, o jo prozos meną irgi galima atpažinti iš vieno sakinio. Rašytojas kūrybos patirčių semiasi iš pirmtakų, daug skaito, galvoja, vertina, į savo noveles įsileidžia kolegų atvaizdus, jaudinasi dėl rašytojų bendruomenės prestižo, yra tikras valstybės vyras, nuolat dėl visko susirūpinęs. J. Aputis esąs vyras iš stuomens ir iš liemens – gyvenime ir kūryboje domisi moterimis, atrenka, kuri gražesnė, o savo kūriniuose moka smelktis į slaptingą moters dvasios pasaulį. Jis į rankas paima ne tik plunksną, bet ir kirvį ar pjūklą, o jo novelių veiksmo eiga – vyriškai energinga.

V. Sventickas rašytojui įteikė specialiai šia proga išleistą knygos Vieškelyje džipai antrojo leidimo vienintelį egzempliorių.

Vakare Apučių buvo du – vienas jubiliatas, o kitas – skulptoriaus Leono Striogos iš beržo išdrožtas, filosofiškai perskeltas mąslus „apučiukas“, skatinantis Aputį rašyti. Ne veltui S. Geda savo bičiulį pavadino įspūdingos kaukolės žmogumi. Pasak jo, kaukolė yra apsaugota pačios gamtos ir tų jėgų, kurios sukūrė žmogų. Toks žmogus kaip J. Aputis, priėjęs gilią išmintį, gali būti laimingas it senovės graikas. J. Apučio novelių žmogus esąs silpnas, jausmingas, klystantis, susipainiojęs padaras, kartais stovintis ant beprotybės ribos arba visai išprotėjęs. Jį gelbsti tai, kad lemtingu atveju ateina suvokimas, jog pasaulis sukurtas labai didelių galių. J. Apučio žmogus yra metafizinis. Dabar laikai esą visiškai nepalankūs tokiai kūrybai, tad J. Aputis buvo iškritęs iš lietuvių literatūros konteksto. Šiais popso laikais literatūra nebežino, kas yra sakinys, novelė ir metafizinės dimensijos.

J. Apučiui kaip rašytojui yra keturiasdešimt treji metai (pirmoji knyga Žydi bičių duona išleista 1963-iaisiais). J. Sprindytė su Apučio kūryba yra pažįstama labai seniai. Sakė, kad negyvenamoje saloje be jokių užrašų apie rašytojo kūrybą galėtų kalbėti ištisas valandas. Savo „mobiliu novatoriškumu” jis esąs nepralenkiamas novelistas, keliantis rimtus klausimus. J. Sprindytės kartą rašytojas išmokė reflektuoti ir mąstyti, ugdė egzistencinę savivoką. Pasak literatūrologės, kiekviena nauja rašytojo knyga sovietmečiu žymėdavo tam tikrą apysakos ir novelės raidos etapą. Jis praplėtė prozos tūrį, įnešė psichologinės gelmės, nuo buities perėjo prie būties.

M. Martinaitis, prieš du mėnesius atšventęs tokį patį jubiliejų, patarė, kaip elgtis toliau. Pavyzdžiui, neužmiršti gatvėje pasižvalgyti į moteris. Petras Bražėnas, pavadinęs J. Aputį kritiku prozininko šešėlyje, praskleidė rašytojo kritines savybes. J. Aputis visuomet buvo dėmesingas vertimams ir išeivijos literatūrai, yra rašęs apie norvegų, latvių, amerikiečių noveles. Per penkiolika nepriklausomybės metų pasirodė kelios dešimtys įdomių jo straipsnių ir recenzijų. P. Bražėnas kalbėjo apie J. Apučio novelių žmogiškąją estetiką, ypatingą dėmesį moters pasauliui. Jam antrino Renata Šerelytė, pasidžiaugusi novelėje „Horizonte bėga šernai“ subtiliai atskleista moters psichologija ir metafiziniu-filosofiniu novelių planu. Labiausiai R. Šerelytei rašytojo kūryboje imponuoja paprastas žmogus, jau išnykęs iš šiuolaikinės literatūros. J. Aputis yra tikras žodžio meistras, iš jo galima daug ko pasimokyti, nes jis visuomet geranoriškas jaunųjų rašytojų atžvilgiu.