– Neseniai „Tyto Albos“ leidyklos gražiai išleistas Jūsų romanas „Vila „Edelveisas“ kalba apie Šveicarijoje esančius turtuolių senelių namus, juose dirbanti slaugytoja Agnė susiduria su nuožmiu brutalumu, kurį patiria čia gyvenantys senyvo amžiaus žmonės. Kai kuriose knygos vietose detektyviškai mezgate intrigą, kuri tik iš pirmo žvilgsnio gali priminti lengvą knygos siužetą, o iš tikrųjų sukuria ne tik romano įtampą, bet ir meta tamsų įtarimo šešėlį žmoniškumui. Ar galite pasakyti, kiek romane – realių, Jūsų asmeniškai išgyventų faktų, ir kiek jame prielaidų, išmonės, fantazijos?
– Sakyčiau, lemtingas nukritęs darbas milijonierių senelių namuose man, diplomuotai filologei, ką tik ištrūkusiai iš režimo gniaužtų, atvėrė niekada nepatirtas, tiesiog ekstremalias darbo sąlygas. Kasdien gaudavau gerą adrenalino dozę ir skaudų suvokimą, ką reiškia būti „persenusiam“. Ne senam, bet „persenusiam“. Savo pragyvento laiko rožinyje priskaičiavusiam visas normas viršijantį metų skaičių... Pradėjau galvoti, kad ir mano gyvenimas baigiasi, kad išrūks pro krematoriumo kaminą, nieko mielesnio man daugiau nepalikdamas. Pasikeitė santykis su savimi, senatve, su visu gyvenimu. Kasdien galva ne tik apsisukdavo nuo neigiamų emocijų – senukų kančios tiesiog plėšė širdį. Daug reikėjo iš savęs ištraukti. Tačiau gavau neįkainojamo dvasingumo. Šiandien apsidžiaugiu, kai pamatau, kad gailestingumas dar netapęs keiksmažodžiu.
Idėja parašyti apie senelius kilo jau pirmosiomis mano slaugos darbo dienomis, tačiau vis atsirasdavo kitų užduočių, todėl ji nusikėlė net dešimčiai metų į priekį, kai su senelių namais jau buvau atsisveikinusi. Labai abejojau, ar imdamasi tokios temos turėsiu skaitytojų. Viena, kam dabar rūpi senas žmogus? Atrodo, žinome, kad dabartinis jaunystės kultas – tai ne kas kita, kaip visuomenės infantilėjimo forma, kad jaunystė – jokia charizma. Bet... Blogiau: pervertindami jaunystę, užmirštame, kad mūsų mirtingasis kūnas mėginamas paversti pasaulio centru. Laikydamiesi tokios nuostatos, tarsi nusmunkame į gyvūnijos pasaulį. Antra: kas dabar nori gilintis į kito skausmus? Šiandien artistas scenoje gali rautis nuo galvos plaukus, taškytis kraujuose ir ašarose – argi ką paveiks? O imtis ką nors paveikti žodžiu, regis, nėra jokios vilties...
Temos pasirinkimą ir rašymo procesą daugiau nulemia intuityvūs dalykai. Rašymas pirmuoju asmeniu skatino maksimaliam atsivėrimui. Rizikavau būti pernelyg individuali, subjektyvi ir atvira. Visi romano faktai, įvykiai, epizodai turi realų pagrindą. Senukų tiesioginius numarinimus ir kančias (vadinamąjį romano detektyvą) pastaraisiais metais visu žiaurumu atskleidė oficiali Vakarų Europos spauda ir televizija. Šiurpome matydami šveicarų ir vokiečių televizijos rodomas ištraukas iš teismo salės apie šveicarą slaugytoją, „padėjusį“ numirti 29 senelių namų gyventojams, ir vokiečių medicinos seserį, numarinusią visą būrį... Tie dalykai romane pateikiami, sakyčiau, sušvelninta forma. Kurdama tekstą asmeninio gyvenimo negaliu atskirti nuo neasmeninio. Visos romano šalutinės pasakojimo šakos irgi yra buvusios – jei ne mano patirtis, tai visai šalia išgyventa. Matytos, išgyventos kartu su kitais.
– „Edelveisas“ – ne pirmoji Jūsų knyga. Susidomėjusi skaičiau Janinos Survilaitės parengtą ir puikiai Šveicarijoje išleistą knygą „Alpių lietuviai“, skirtą turbūt visiems kada Šveicarijoje gyvenusiems Lietuvos žmonėms. Ir ne tik... Koks Jūsų kelias į literatūrą? Ar seniai rašote, kas jums yra kūryba?
– Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją. Rašymas man ir hobis, ir specialybė, kurią labai vertinu. Rašiau visą gyvenimą ir negalėčiau pasakyti, ar buvo nors viena diena, kad ko nors nerašyčiau. Pradėjau kurti eilėraščius, vaizdelius, straipsnius, įvairius scenarijus, kurių iki šios dienos mažai išlikę – nesaugojau. Išankstinio rašymo planavimo nemėgstu. Visada tikiu netikėtumu, spontaniška minčių ir jausmų permaina pačiame rašymo procese. Staiga iš dangaus nukritusia, nepaaiškinama kūrybinių idėjų „mana“. Apie ją šiandien net neįtariu – ateina rytoj...
Pats kūrybinis procesas – nenusakomas laikas. Kai stengiamasi priartėti prie geriausio, prie išminties...
– Knygoje „Vila „Edelveisas“ daug kalbate apie orią senatvę ir tragišką to orumo praradimą. Kaip suprantate orumą?
– Suprantu tiesiai ir paprastai. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą yra kantriai tempęs savo likimo kryžių, daug pasiekęs, įgijęs didelės patirties, kurią privalo branginti ne vien jis, bet ir šalia esantieji. Niekas neturi teisės iš žmogaus to patyrimo atimti, nuvertinti, užmiršti ar paguldyti į grabą anksčiau už jį patį... Jei galvosime platesne prasme – mes kiekvienas esame įpareigoti saugoti žmogaus pasaulį tokį, kokį jį paliko prieš mus gyvenusieji.
– Kūryba kyla iš ilgesio... Kas paskatino atsidėti rašymui? Gyvenate, mano galva, „pasakų šalyje“, kur, nepatyrusiu žvilgsniu vertinant, tarp buities ir būties maža takoskyra?
– Pridėčiau, kad kūryba gali gimti iš meilės, kančios ir nevilties. Visi šie dalykai turi žmoguje virpėti, neduoti ramybės ir neleisti užmigti. Tą virpėjimą gerai jaučiu ir esu nuolat jo raginama. Mano rojaus kraštas tikrai gali būti „pasakų šalimi“, jeigu su juo išmoksti darniai sugyventi, jam paklusti, jį pamilti. Jeigu ne – viskas bus priešingai. Per septyniolika metų Šveicarijoje mačiau visokių žmonių. Mačiau lietuvaites, ištekėjusias už šveicarų, labai laimingas, mačiau ir labai nelaimingų... Tos nelaimingosios tikrai niekada Šveicarijos nepavadins pasakų šalimi. Gal „kaltos“ jos pačios. Tačiau gali būti, kad beprotiški Vakarai įpratusioms prie Rytų mentaliteto tampa tiesiog pražūtingi. Tarp skirtingų tautų žioji didžiulė praraja... Silpnesniesiems ji būna neperžengiama.
– Kokie keliai atvedė į Alpių kraštą, kas jums dabar yra Lietuva ir josios žmonės?
– Ištekėjau už lietuvio emigranto, Šveicarijos piliečio, ir jau septyniolikti metai gyvenu Ciuriche. Šis miestas man patinka, nors diktuoja aibę rašytų ir nerašytų įstatymų, sunkiai suvokiamų smulkmeniškų taisyklių, ypač užsieniečiams. Norint jame išgyventi, reikia tvirtai laikytis užsibrėžtų tikslų. 1998 m. mirė mano vyras, likau našlė svetimame krašte, tačiau į Lietuvą grįžti negalėjau, nes būčiau negavusi nei darbo, nei pensijos – nieko. Čia jau buvau išmokusi slaugytojos „amato“, dirbau senelių namuose. Dabar turiu bičiulį, ši draugystė saugo. Jei būčiau šią akimirką viena, toks intensyvus laiko vyksmas, koks valdo Ciurichą, būtų ne mano amžiaus pečiams. Nesvarbu, kad esu Šveicarijos pilietė, turinti visas teises ir galimybes. Nė menkiausio įstatymo apėjimo ar išimčių, kaip Lietuvoje, čia nėra. Nereikia pamiršti, kad Ciurichas – dar ir internacionalinis miestas, jame didžiulė rasinė, tautinė, kultūrinė gyventojų įvairovė. Senelių namų, kuriuose dirbau, kolektyvą visada sudarė iš 15-17 skirtingų pasaulio šalių atvykę užsieniečiai, juos turėjau vadinti savo kolegomis ir gerbti... Tai reguliuoja vadinamasis antirasistinis įstatymas. Mane labai domino tos internacionalinės aplinkos pažinimas.
Tegu būsiu nepopuliari ar išjuokta, bet pagyvenusi Šveicarijoje Lietuvoje likti (ypač moterimi) tikrai nenorėčiau...
Beje, jau nemokėčiau gyventi greta tokio žmonių abejingumo, nešvaros, nepunktualumo, nemandagumo, pažadų netesėjimo... Silpna darosi nuo kičo, kvailiausių tikslų vaikymosi, ciniškų kalbų, nuo tuščios arogancijos.
Tačiau Lietuvoje gyvena mano dukra ir anūkas. Pasiilgstu Lietuvos muziejų, parodų, dainų, teatro, koncertų, Kaziuko mugės, daug ko, kas traukia ir trauks. To niekas svetimame krašte negali ir negalės pakeisti. Lietuvių literatūra ir teatras nė kiek neatsilieka nuo Vakarų Europos – tai visi žinome.
– Kodėl knygą „Vila „Edelveisas“ nutarėte leisti ne Šveicarijoje, bet Lietuvoje? Ar nesibaiminate pačių šveicarų galimos reakcijos dėl sykiais tragiškai ar netgi tragikomiškai pavaizduotų senelių namų kasdienybės epizodų, dėl galimų (ar tikrų) kaltinimų gyvybės nutraukimu „pagal susitarimą“?
– Šveicarijoje nėra nei lietuvių kalba leidžiančių leidyklų, nei skaitytojų, išskyrus 150 mūsų Lietuvių bendruomenės narių, kurių devyniasdešimt procentų – naujieji emigrantai. „Vila „Edelveisas“ – ne jaunosios kartos lektūra. Didžioji naujųjų emigrantų dalis nesidomi literatūra, nesiorientuoja ne tik lietuvių, bet ir jokioje literatūroje. Beje, teko girdėti net tokį anekdotą: atvykęs į Šveicariją rašyti doktorato arogantiškas lietuvaitis su pasididžiavimu pareiškė, kad jam bus įdomu pagyventi šalyje, kur Maironis parašė „Altorių šešėly“, o Biliūnas – savo garsiąsias poemas...
Dėl pačių šveicarų reagavimo nesijaudinu, nes nieko nesu išgalvojusi.
– Ar tenka bendrauti su Šveicarijos rašytojais? Kokia ji, šiandienė Šveicarijos literatūra?
– Šveicarijoje yra keturios valstybinės kalbos ir jomis išleidžiama begalė knygų. Patys šveicarai teigia, kad niekad šveicarų literatūroje nebuvo tokios gausybės autorių, kaip dabar. Tačiau, kaip ir kiekvienoje šalyje, čia rašytojo populiarumas nėra genialumo sinonimas. Knygynai pilni ir menkavertės, niekam tikusios lektūros.
Populiariausias Vakarų Europoje šveicarų dienraštis „NZZ“ šių metų liepos pabaigoje surengė trijų dabartinių rašytojų – R. Schweichert, U. Widmerio ir M. Mettler disputą apie literatūros padėtį Šveicarijoje. Tai buvo kartu ir savotiškas revanšas – atsakymas į neseniai spaudoje pasirodžiusią aštrią kritiką tautos rašytojams, kurie naudodamiesi valstybinėmis dotacijomis nedaug genialaus tenuveikia... Rašytojas U. Widmeris apgailestauja, kad literatūros negalima vertinti tokiais pačiais kriterijais, kaip sporto... Šveicarijos rašytojai turi juos remiantį „Pro Helvetia“ fondą. Gabiems studentams sudarytos geros sąlygos studijuoti specialiai tokio profilio Bielio literatūros institute. Dispute dalyvavę rašytojai kalbėjo apie bendrąsias vietines problemas, kurios, sakyčiau, nesiskiria nuo kitų tautų literatūros problemų. Iš tikrųjų Šveicarija nestokoja literatūros meistrų, tačiau nepralenkiama figūra ir korifėjumi tebelaikomas Gottfriedas Kelleris. Nepamiršti Frischas ir Dürenmattas, nors rašytoja R. Schweikert, dėstanti Bielio literatūros institute, tvirtina, kad minėtus autorius jaunoji karta supranta kitaip, kad iš būsimųjų rašytojų ateityje galima laukti naujų krypčių ir temų, kurios galbūt labiau sudomins visą vokiškai kalbančią Europą. Vokiškosios Šveicarijos dalies rašytojai dažnai mėgsta pasiskųsti, kad jų mažą tautą visada nuo kelio nustumia didžiosios vokiečių nacijos rašytojai...
Atėjus į knygynus apsisuka galva, todėl visada stengiuosi literatūriniuose spaudos puslapiuose iš anksto susipažinti su rašytojų kūryba, tuomet pasirenku ir jo kūrinį. Neseniai perskaičiau 2006 m. išleistą Fredericos de Cesco romaną „Svajonių medžiotoja“. Rašytojos kūryba priklauso šveicarų literatūrai, nors jos tėvas – vokietis, o motina – italė. Pati autorė penkiolikos metų būdama parašė bestselerį „Raudono šilko šalikas“. Moterų proza visada patraukia pirmiau...
Savotiškai patraukli ir žymios šveicarų žurnalistės, gyvenančios St. Morice, kūryba. Rašytoja, gimusi 1920 m., daugiausia apsiriboja įdomiais, vietiniais pasakojimais, moterų gyvenimų aprašymais, gamta. Moka įpinti įspūdingus autobiografinius prisiminimus. Jos kūriniuose randu ištisas šveicarių moterų gyvenimo istorijas, susietas su žymesniais šalies įvykiais, faktais, tradiciniais krašto papročiais.
– Tradicinis klausimas apie literatūrinius ateities planus...
Dar nebuvau užbaigusi „Edelveiso“, kai nelauktai atėjo ir ėmė rutuliuotis nauja tema. Dabar jau beveik baigiau kitą romaną, kurį „Tyto Albos“ leidykla nuoširdžiai priėmė...
– Dėkoju už pokalbį.
