Interviu su poetu Sigitu Geda

Kokį savo būdo bruožą labiausiai vertinate ir kokio norėtumėte atsisakyti?

Poetas Sigitas Geda: Labiausiai vertinu užsispyrimą. Jeigu būčiau neturėjęs užsispyrimo, būčiau sudužęs, kaip daugelis mano kartos žmonių. 0 atsisakyti nenoriu nei vieno savo būdo bruožo. Tegu visi būna..

Kaip Jūs manote, ar šiandieninė Lietuva turi veiklos įkvėpėją – Mūzą?

Poetas Sigitas Geda: Turėtų būti tokia mūza, kuri duotų žmonėms jėgų gyventi. Kartais man susidaro toks įspūdis, kad žmonės neturi jėgų gyventi. Reikia jėgos, kuri mums duotų gerų impulsų. Kartais manęs klausia, ko man trūksta, tai aš sakau: man šiandien niekas nedavė gero impulso. Jeigu būna gerų taip, kad priešais mus visadayra uždanga. Kuryba, turbut, ir yra bandymas atidengti uždangą. Poezija man — improvizacijos, metaforos, rimo, neišsakytos vaizduotės galimybių menas. Kūryba — vienas iš būdų, kaip atsirakinti dureles į nežinomybę. Kūrybos prigimtis yra labai didelė kančia, nes iš tikrųjų žmogus nelabai daug durelių atrakina.

Mūsų gimnaziją Poezijos ir folkloro šventės proga papuoš daugybė gimnazistų darytų žuvų. Papasakokite apie žuvies įvaizdį savo kūryboje, ką norite įprasminti šiuo simboliu.

Poetas Sigitas Geda: Jeigu ne žuvys, tai mes seniai jau būtume išmirę. Aš augau prie ežerų, ir žuvys buvo mūsų maitintojos. Kai aš išleidau savo antrąją knygą „Poema apie Strazdą“, ant aplanko reikėjo ką nors parašyt, tai aš rašiau, kad dar nemokantį kalbėt mane motina vesdavosi prie ežero. Ten mačiau visokių žuvų, kaip jos plaukioja. Ir kai dar nežinai, kaip jos vadinasi, tai yra pati įdomiausia būsena. Tu susiduri su kažkokia būtybe, kuri neturi vardo. Man poezijos esmė ta, kad reikia įvardyti tuos daiktus, kuriuos matei. Matai nendres, vandeny siūbuojančias, jos meta atšvaitus, ir tau atrodo, kad čia prasideda stebuklas, mistika ir magija, ir kitas pasaulis, ir dangus. 0 vėliau, po karo, kai tėvas plaukdavo kratyti venterių, mane, kaip jauniausią šeimos berniuką, pasiimdavo kartu. Sėdėdavau valties gale ir matydavau, kaip saulė teka ir visa gamta nubunda. Šie mano patyrimai — patys didžiausi ir brangiausi. Aš su žuvimis pirmiau susidūriau, negu su kitais padarais.

Žuvis simbolizuoja sielą. Juk siela yra žmogaus paslaptis, ne iki galo atskleista ir atrasta. Tiek daug žuvų mano poezijoje, matyt, dėl to, kad man kažkas buvo labai neaišku. Ir dabar dar neaišku.

Kaip Jūs manote, ar kuriantis žmogus telpa į kasdienybės rėmus?

Poetas Sigitas Geda: Netelpa, negali tilpt, nes kasdienybė yra banali ir sunki, nepakeliama. 0 kūryba turėtų žmogui teikti džiaugsmą, kitus akiračius parodyt. Jeigu menas prilygsta kasdienybei, tai jis nereikalingas. Poezijos kalba sykiu ir ta pati, ir ne ta pati kalba. Jeigu aš rašysiu ne ta kalba, kuria mes dabar kalbam, tai manęs niekas nesupras. Bet jeigu aš kalbėsiu buitine kalba, tai kam išvis ta poezija?

Skaitydami Jusų kūrybą suprantame, kad žmogaus likimas jau iš anksto nulemtas. Ar teisingai suprantame?

Poetas Sigitas Geda: Aš manau, kad žmogaus likimas yra iš anksto nulemtas. Tačiau žmogus gali būti ir maištininkas. Jeigu mes būtume avys, tai tada atsirastų kažkoks bjaurus piemuo. Todėl aš nenoriu būti avis. Žmogus susideda iš minčių ir idėjų pasaulio. Jeigu žmogus neturi laisvos valios, tai gyvena vergijoje. Aš nenoriu būti beveidis. Kartais įvykiams reikia leisti tekėti sava kryptimi, ir likimas viską sudėlioja į savas vietas. Niekada nereikia skubint sprendimų, laikas pateikia gerą išeitį.

Kiek gyvenime reikia kardo ir kiek gėlės?

Poetas Sigitas Geda: Lemiamais atvejais kardas yra reikalingas. 0 gėlių niekad nebuvo per dang. Visus subtilius daiktus galime vadinti gėlėmis. Buvo toks žydų tautybės poetas, kurio eiles aš verčiau: jis siekė savo poezijoje surasti kėdžių, kurios yra gėlės. Jeigu žmogus gražiai žaidžia poezija, tai jam ir padeda kažkokia didelė jėga. Kartais kardu reikia apginti kūrybą, tai, kas gera, gražu.

Žmoguje telpa visas kosmosas?

Poetas Sigitas Geda: Įdomiausias dalykas, kad žmogus — tai ir yra kosmosas. Seniausiose indų religijose ir filosofijose visata yra žmogaus formos. Žmogus viską mato kaip žmogus, šuniukas — kaip šuniukas. Šitas žmogiškas galvojimas vadinamas antropologiniu mąstymu. Dievas, žiūrėdamas į jūrą, mato ją kaip lašą. Vadinasi žmogus, kuris niekada niesuprato lašo, tai niekada ir nesupras jūros. Tai taip yra su tais mažais ir dideliais dydžiais, mikro ir makro kosmosu.

Kuo lietuvių tauta unikali?

Poetas Sigitas Geda: Mūsų geografmė padėtis, gamta, istorija, kalba yra sukūrusi mus tokius, kokie mes esame dabar. Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis. Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais.

Ačiū už pokalbį.


Kalbėjosi Eglė Šimukėnaitė (Glue) ir Vilma Šniukštaitė