Laiškas Liudvikui Jakimavičiui (Apie jo smagų pokalbį su Geda)

Susivėlinai, Liudvikai. Gavėnia, rodos, jau senokai baigėsi, o Tu štai tik dabar, birželio 13-os Litmenyje, užtraukei graudžius verksmus, išprovokuodamas ir Sigitą Gedą pirmuoju balsu traukti liūdnas ir pagiežingas giesmes. Baisiai gražiai judu giedojota. Ir baisiai graudžiai, ašarą išspaudėte, ne vieną, o daug, tikrai daug. Tiek, kad visas Litmenis sušlapo man raudant dėl basų poetų ir širstant ant kultūros žudytojų, tarsi būčiau tą judviejų pokalbį skaitęs per lietų alkano rašytojo mansardoje su kiauru stogu.

Baisiai smagiai prisiverkiau su judviem, bet pagaliau baigėsi ašarų ištekliai. Staiga surimtėjau ir nebegalėjau daugiau mėgautis judviejų puikiu tekstu. Staiga man pasirodė, kad čia kažkas ne taip, kad gal aš atvažiavau ne į tą kraštą, apie kurį judu su Geda raudata. Pažįstu čia nemažai rašytojų. Tiesa, nemačiau nė vieno, vairuojančio naują Mercedes mašiną, bet nemačiau ir nė vieno knisantis atliekų talpintuvuose. Buvau ne sykį poetų draugėje, bet niekad jie man neatrodė kaip rasė, pati sau nerianti ant kaklo kilpą. Nemačiau nė vieno Rašytojų sąjungos nario neprofesionalo (vadinasi, dirbančio šalia rašymo) "apiplyšusio bei nuskurusio". Priešingai: bent du man pažįstami nuolat blizga dailiai sulygintais kostiumais bei puošniais kaklaraiščiais, ir šalia jų aš atrodau labiau apdriskęs už judviejų apraudotą poetą.

Ir taip toliau, ir taip toliau. Ir juo toliau, tuo labiau kilo pyktis, ir galop sėdau prie kompiuterio ir atpyškinau ilgoką paklodę, kurioje atkirtau kiekvienam Tavo pasikalbėjime su Geda sakytam netikslumui, kiekvienam perdėjimui, kiekvienam kraują virinančiam prasimanymui. Išsispausdinau ir prieš nešdamas į redakciją perskaičiau. Tada suplėšiau ir išmečiau.

Suplėšiau todėl, kad pamačiau, jog nesupratau judviejų teksto ir prašoviau pro šalį. Kaip ir anie patriotinės krypties kritikai, kurie kalė žemėn Ivaškevičiaus žalią romaną už melus ir neteisybes. Panašią klaidą padariau ir aš, nepastebėdamas, kad judviejų tekstas, kaip ir Ivaškevičiaus, yra postmodernistinis. Bergždžias reikalas kaltinti Ivaškevičių už gen.Žemaičio apšmeižimą ar partizanų suniekinimą. Šmeižti ir niekinti autorių gali tada, jei jis pretenduoja į tiesą. O postmodernistiniame tekste jokios tiesos nėra, postmodernistui tiesa visai nesvarbi ir nereikalinga. Jis rašo tai, kas jam (ar jo draugams) įdomu, kas patogu, kas naudinga vienokiam ar kitokiam užmojui propaguoti. Visi, kurie rašo politikų priešrinkimines kalbas, yra postmodernistai. Postmodernistinis, Liudvikai, ir Tavo pokalbis su Sigitu Geda. Užtai visoks bandymas rodyti tiesą, atlenkti nukrypimus, atkurti balansą būtų juokingas nesusipratimas. Kokie gi gali būti ginčai su metaforomis ir hiperbolėmis? Laiku susigriebiau, ir todėl mano tekstas ilsisi šiukšlių dėžėj.

Ir būtų amen, jei nebūčiau pasiguodęs sugaištu laiku savo giminei - bičiuliui, kuris kartu su mano vienintele žmona mane Tau išdavė. Ir Tu, nesitverdamas smalsumu, kaip aš čia susikompromituosiu, štai skambini, liepi man suklijuot tą suplėšytą tekstą ir pristatyt Tau. Nieko nebus, sakau, kas sudraskyta, tegu taip ir liks. Bet Tu įkyrus ir nenumaldomas, tai štai traukiu dvi skiauteles iš šiukšliaviedrio, imk, perskaityk ir mesk lauk.


Pirmoje parašyta apie rinkimus.

Mane tiesiog supurtė Gedos pareiškimas, kad jis neis balsuoti į Antakalnio rinkimus, nes esą ten nėra nė vieno kandidato, kuriam rūpėtų kultūra. Žinoma, laisva valia balsuoti ar nebalsuoti. Tačiau viešai girtis, kad krataisi pilietinės pareigos, lyg ir netiktų, ypač visuomenės elito žmonėms. Bet to Gedai negana. Jis ragina ir kitus sekti savo nepilietiniu pavyzdžiu: "(…) protingi menininkai labai aiškiai turėtų pasakyti politikams (…) jog mes neisim į rinkimus ir nebalsuosim, nes jūs į kultūrą spjovėt, nes jums tik savo įvaizdį reikia parodyti Europai".

Geriausiu atveju tokie riktelėjimai skamba kaip vaikiškas kerštavimas: nenupirkai man ledų, tėte, tai aš nevažinėsiu tavo dviračiu. Bet iš tikrųjų tai daug rimčiau. Tai yra atsiribojimas nuo demokratiškos visuomenės privilegijų ir pareigų. Nebalsuoti reiškia kitiems atiduoti teisę kalbėti už tave, spręsti tau svarbius klausimus, šiuo atveju ir vadinamą kultūros politiką. Ar tie kiti išrinks kultūrai palankesnius žmones? Vargu. Tad juokingas šokinėjimas varle prieš dalgį nieko neišspręs. Galimybė, kad rinkimų boikotas pagerintų kultūros reikalus, lygi nuliui. Kiek didesnė galimybė būtų, jei "rimtieji menininkai" aktyviai dalyvautų rinkimų procese: ieškotų kultūrai palankesnių kandidatų, organizuotų jiems paramą, o juos išrinkus nuolatiniu kontaktu neleistų jiems užmiršti kultūrinių įsipareigojimų. Žinoma, niekas negali užtikrinti sėkmės. Bet užtikrinta, kad niekas jokių kultūrinių išmaldų neatneš, jei keiksnodami grūmosim iš užribio arba pasyviai sėdėsim pakelėj su skardiniu dubenėliu, atkišę basas kojas ir kitus basus iškyšulius.

Tai viena. O kitoj skiautelėj buvo apie išeivių užkabinėjimą.

Gedai labai apmaudu, kad išeivijos rašytojai, ypač tie keli, grįžę Lietuvon ne tik savo kūryba, bet ir kūnu, nedejuoja dėl menkos vyriausybės paramos kultūrai ir poetams. Na, taip. Nedejuoja. Jiems turbūt neįprasta amžinai skųstis, kad jų niekas neremia, ir tos lietuviškos raudos gal kartais jiems atrodo perdėtos. Gal vienas kitas, silpnybės apimtas ir išsitarė, kaip Geda tvirtina, kad "mes visą gyvenimą dėl Lietuvos…". Tačiau rašyti rašė jie, kaip ir visi rašytojai, - dėl to, kad nerašyti negalėjo. O kad niekas nemokėjo algų ir net rimtų honorarų, jie per daug nepurkštavo, nes žinojo, kad stačiai nėra kam algas ir honorarus mokėti. Jų patirtis buvo kitokia, negu Lietuvoj likusiųjų, tad nėra ko stebėtis, jei jie neįsijungė į bendrą didesnių dotacijų reikalaujantį chorą. Ir už tai nėra ko jų kaltinti.

Už tai nekaltina nė Geda. Bet jis kaltina juos už nebūtus dalykus - už aktyvią agitaciją prieš vyriausybės paramą kultūrai. Labai abejoju, ar "vienas iš tokių labai gudrių žmonių iš Amerikos", Tomas Venclova, penkerius metus visiems čia kalė į galvą, kad esą kultūros nereikia remti. Na, gal kokiame straipsnyje ar dviejuose jis ir prasitarė panašiai, bet vargu ar kas iš pinigo skirstytojų jį skaitė, o į Seimą agituot prieš kultūrą Venclova nėjo. Taigi niekas ištempę kaklus jo neklausė, ir niekas jo raginami nesuskubo vyt menininkų lauk iš Lietuvos.

O kaip su tais pabėgusiais iš Lietuvos, kurie, pasak, Gedos, sėdėjo ten saugiai kaip pacukai? Dabar, sako Geda, jie grįžo čia gyventi ir būgnija, kad kultūros nereikia remti, ir jie davė toną, ir visi jų klausė. Vadinasi, už tai, kad vakar Lietuvos rašytojai "apiplyšę ir nuskurę", kalti ir išeiviški jų kolegos.

Bet palaukit. Tų grįžusių "pacukų" ne tiek daug, kad negalėtume patikrint, kurie iš jų kalti, kurie skleidė tokią bjaurią ir veiksmingą propagandą prieš savo konfratrus. Bradūnas? Pūkelevičiūtė? Kralikauskas? Na, kad ne. Nesu girdėjęs nė vieno pikto žodžio iš jų. Tiesa, yra dar Almenas, ir jį jau būtų galima karti ant sausos šakos, nes jis porą kartų tikrai raštu suabejojo, ar reikėtų menininkams tikėtis paramos iš valstybės. Bet jis iš viso netiki elitinės kultūros būtinumu, tai ir jo "kultūros politika" nestebina. Bet negaliu tikėti, kad tik Almeno suvedžioti seimūnai nepadvigubino duoklės kultūrai. Daugiau tų perbėgėlių nežinau. Ir jei jie slepiasi kur nors anapus Pilviškių, tai kaip gali poetus skriaudžiantys politikai girdėti jų būgnijimą? Vienu žodžiu, priekaištai išeivijos rašytojams yra tokie be pagrindo, kad panėšėja į humorą.


Iš to, ką aš čia Tau parodžiau, Liudvikai, gali matyti, koks būtų apsijuokimas, jei laiku būčiau nepastebėjęs tų postmodernistinių įspėjimo vėliavėlių, susmaigstytų judviejų pokalbyje. Bet mano tekstas jau ramiai ilsisi sąvartyne, ir nėra ko baimintis. Tas dvi likusias nuoplėšas Tau rodau, nes prašei. Tik tavo akims, kaip James Bond sakė vienoj filmoj, tik tavo smalsumui. O jei Tu imsi ir paskelbsi tuos mano donkichotiškus atsakingumo ir tiesos ieškojimo gabalukus, žinosiu, kad keršini man už anų metų piktą Tavo medinės poezijos recenziją.