Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Idėjos, jei didžios...“

2011-02-11
„Idėjos, jei didžios...“

Apie idėjų svarbą Vandos Zaborskaitės pasaulėvokoje

 


Paskutiniu metu ne vienas humanitaras (ir ne tik) atsiversdavo „Bernardinų“ internetinį dienraštį ir dėl to, kad jam rašė profesorė Vanda Zaborskaitė. Didžiausias jos mąstymų indėlis – į pozityviojo pilietiškumo ugdymą mūsų sąmonėje ir mūsų visuomenėje. Pozityviuoju pilietiškumu siekiama telkti žmones, ieškoti pradų, kurie vienytų, skatintų dirbti, ieškoti susitarimų. Tam reikia turėti minčių, kurios gali veikti ir kaip idėjos. Idėja gali būti suprasta kaip gyva, aktuali, laiku pasakyta mintis, kuria galima remtis veikiant. Ar tiesiog gyvenant.

„Kokia gali būti Lietuvos nacionalinė idėja?“ Kas galėjo paklausti to taip įtikinamai kaip Vanda Zaborskaitė? Ir kas galėjo taip paprastai, taip pilietiškai ir taip švietimietiškai atsakyti: „Kiekvienam vaikui gerą mokyklą!“ Gera mokykla yra ta, kurioje – geri mokytojai, kur ugdomi vaiko intelektiniai gabumai, doroviniai įgūdžiai, pilietiniai įsipareigojimai. Kur jis nebijo, nes nėra bauginamas. Pilietinis pozityvumas neįmanomas be aiškiai jaučiamų pozicijų, sudarančių asmenybės branduolį: kiekvienu bendru pasisakymu Profesorė pasisakydavo ir už save – taip, man tai svarbu, aš apie tai mąstau, dalijuosi mintimis su kitais, vengiu didinti destrukciją, ieškau galimo tvarkos principo, apčiuopiu jo veikimo galimybes. Tokia yra akivaizdi dalyvavimo demokratijoje, demokratijos palaikymo prasmė. Kas yra demokratija, jei ne dalijimasis atsakomybe pagal kompetenciją, savo atsakomybės dalies prisiėmimas? Netgi rizikuojant, kad gal būsi ne taip suprastas. Gal net pasmerktas. Vanda Zaborskaitė nebijojo rizikuoti, nesisaugojo klystkelių. Laikysena panaši į Vytauto Kavolio; būdamas Lietuvoje, jis nevengė palaikyti žmonių, jų deklaracijų, jei tik buvo daugiau ar mažiau tikras, kad siekiama pozityvių tikslų.

Silpnos demokratijos valstybė negali turėti stipraus pilietiškumo. Kita vertus, nestiprinant piliečių, negalima tikėtis brandesnės demokratijos. Pilietinės visuomenės rodiklis yra santykis tarp žmonių ir valdžios, netgi kalbinės to santykio išraiškos. Žmogus nori (ir turi norėti) gyventi kaip galima geriau, šviesiau. Valdžios veiksmai tiems norams negali prieštarauti. Kai valdžia siekia geresnio savo žmonių gyvenimo, žmonės žvelgia kontroliuojančiu, bet pagarbiu žvilgsniu. Kontrolė, bet kartu ir pagarba valdžiai –­­ brandesnės visuomenės žymė. Valdžią niekina ne piliečiai, o viskuo nusivylę žmonės. Nusivylę ir savimi, kad nepajėgia turėti tokios valdžios, kurią galėtų gerbti. Ugdymo, saviugdos ir pakankamesnio gyvenimo sanglauda. Žmogus kelia galvą, pilietiškėja, kai turi specialybę, namus, gali rinktis, sugeba leisti mokytis vaikus, yra tikras dėl mokyklos lygio. Pilietiškumas prasideda nuo savigarbos, orumo jutimo. Orumo, neatskiriamo nuo padorumo.

Būtina kreipti pirmaeilį dėmesį į humanitarinės kultūros plėtotę, į mokyklos, į studijų kokybę. Humanitarinės studijos ugdo tas jauno žmogaus galias, kurios stiprins jį patį kaip asmenį, pilietį. Įgyjama niekuo nepakeičiama unikaliųjų kultūros tekstų skaitymo patirtis, išsiugdomos dialoginio santykio, kritiško vertinimo nuostatos. Pilietis – laisvai ir kritiškai mąstantis asmuo; asmuo, kurio mąstymo ir kritikos laisvė neatskiriama nuo įsipareigojimų, labai paprasto ir labai žmogiško noro, kad bendruomenei, kuriai priklausai, būtų geriau, kad ji būtų stipresnė, teisingesnė, tolerantiškesnė. Kad būtų autoritetų, kad jie nebūtų suniekinami dėl vieno ar kito silpnesnio ar ir klaidingesnio jų veiklos bruožo. Kad nebūtų prarandama visuma, perspektyva.

Atrodo, kad dėl šių idėjų, kurias vienu ar kitu būdu galima išskaityti iš vėlyvosios Vandos Zaborskaitės publicistikos, ji ten ir buvo pasukusi. Bet idėjos svarba yra persmelkusi ir ankstesnius, labiau filologinius jos darbus. Ji ir pati neabejotinai turėjo permąstyti idėjos supratimą.

Idėja, kas yra idėja? Atėjusi iš išmintingųjų sengraikių: eidos, idea – išvaizda, forma, idein – išvysti, pamatyti). Kitęs turinys – nuo juslinio suvokiamo dalyko iki nejuslinės abstrakčios reikšmės. Fenomenologiškai mąstant, sekant sąmonės raiškas, idėja gali būti kūniškai juntama: staigiai suartėja, į tašką, į vieną liniją sueina ir artimesni, ir tolimesni dalykai; ta jungtis ir yra idėja, mintis, kurią jau galima pasakyti, surasti jai vietą kalboje. Eilėraščio menas – ši graži ir teisinga jungtis juk taip pat vieną kartą turėjo šmėstelėti sąmonėje, būti patikrinta, įsitvirtinti, pradėti veikti kaip paskirų tekstų analizes persmelkianti galia: kalbėdami apie eilėraštį, kalbame apie meną. Tik eilėraščio menas ir tesuteikia galimybę apie jį kalbėti, jo buvimą liudyti. Eilėraštis veikia skaitančiojo, klausančiojo sąmonę meno būdu. Kaip idėja, nors nebūtinai originali, gali būti „Eilėraščio mene“ analizuojant Maironio eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ pasakyta mintis, kad eilėraščio intonacijos ir prasmės ryšys „niekad negali būti apskaičiavimo ir pedantiško pritaikymo padarinys: jis visados rodo, kad eilėraštis kilęs iš betarpiško, spontaniško jausmo, kad tai visą poeto asmenybę apvaldžiusio kūrybinio akto vaisius“ (1970, p. 59). Vandos Zaborskaitės literatūrinės, o platesne prasme ir estetinės idėjos –­ atskira tema.

Pasaulio istorijoje veikė ir tebeveikia idealiosios jėgos: gėris, meilė, viltis, tiesa, tikėjimas. Ir jų priešpriešos, vienu ar kitu būdu įkūnijančios blogį. Platono filosofijoje idėjos yra amžinieji provaizdžiai, susitinkame tik su jų šešėliniais atvaizdais. Bet susitinkame. Filosofų kalbėta apie įgimtas idėjas, kurias tiesiog jaučiamės turį sąmonėje ir kurios nulemia mūsų sprendimus, pasirinkimus. Idėja gali būti perimta, ypač iš moralinių autoritetų, gali iškilti sąmonėje kaip mintis, kad yra (ar gali būti) kaip tik taip, kaip staigus paaiškėjimas, kurį galima pasakyti, pasirinkti kaip kelrodį ženklą.

Nėra, o greičiausiai ir būti negali, vieno idėjos apibūdinimo, vienos sampratos. Idėjos kinta ir keičiasi, mainosi. Bet nėra laiko be idėjų, be vienokio ar kitokio jų pavidalo. Stipresnio ar silpnesnio, atviresnio ar slaptesnio. Be idėjų podirvio negalėtų būti kūrybos, kuri darytų poveikį skaitantiesiems, kūrybos, visuomenės raidai.

Prieš dvidešimt ir truputį daugiau metų gyvenome jausdami labai stiprią laisvės idėjos trauką. Laisvas žmogus laisvoje tautoje (pirmiausia gal ištarta Alberto Zalatoriaus) buvo visuminė idėja, kuri veikė daugelio žmonių gyvenimus. Ji atrodė tokia talpi, kad galėjo apimti ir batsiuvį, ir rašytoją, ir profesorių. Itin stiprios idėjos paprastai panašios į sprogimus, veikia intensyviai ir trumpai. Bet vienų idėjų suformuotoje terpėje gimsta kitos. Vienas idėjas keičia kitos. Ar šiuo metu turime veiklių, veiksmingų idėjų? Be abejonės. Nėra tokio žmogaus laiko, kuriame negimtų idėjos. Kiekvienas kūrinys gimsta iš individualios idėjos, neatskiriamai suaugusios su būsena. Sudėtingiau šiandien yra su visuotinėmis idėjomis – su idėjomis, kurios skirtos visuomenei, geresniam, teisingesniam gyvenimo sutvarkymui. Jei sektume aukštosios laisvės idėjos trajektoriją, matytume, jog ji tiesiasi kaip tik šia kryptimi: kaip sutvarkyti gyvenimą, jo politines ir ekonomines formas, kad laisvė galėtų būti realizuota ir kaip kiekvieno individo laisvė: laisvė laisvai reikštis, laisvai tvarkyti savo gyvenimą nepažeidžiant kito asmens ir visuomenės interesų. Ir čia Lietuvą ištiko daug nesėkmių: kilnioji laisvo žmogaus laisvoje tautoje idėja realizacijos kelyje patyrė ir patiria daug sunkumų, komplikacijų. Tačiau tai nereiškia, kad dėl šios idėjos pasiaukojamai nedirbta, daug ko atsisakant, permąstant ir savo pačių pasaulėžiūrą, ryžtantis ieškoti dialogo su kitais. Vandos Zaborskaitės balsas čia buvo nuolat girdimas. Galima sakyti, kad absoliučios laisvės idėja pirmaisiais nepriklausomybės metais pradėjo (ir tai turėjo vykti neišvengiamai) skaidytis tarsi į dalines idėjas. Viena iš jų ir buvo dialogo idėjų pamatu siekinys. Turime suderinti savo laisvės sampratas. Turime susiderinti, kad galėtume veikti.

Mano matymu ir manymu, gyvas, o gal ir gyviausias idėjų apykaitos gyvenimas vyko kaip tik švietimo srityje: būtent čia veikė dvi autoritetingos personos –­­ Meilė Lukšienė ir Vanda Zaborskaitė. Aplink jas susitelkė jaunų žmonių. Idėjos gyvybė yra maitinama autoriteto; tik autoritetų keliamos ir įgyvendinti siekiamos idėjos yra gyvybingos. Negalime pasakyti, kad švietimo pertvarka buvo sėkmingai įvykdyta, o gal ji apskritai negali būti galutinai įvykdyta. Bet kad buvo generuojamos naujos idėjos, neabejotina. Jei nebūtų turėjusi idėjų, jei nebūtų jautusi vidinės traukos jas įgyvendinti, Vanda Zaborskaitė nebūtų ėjusi vadovauti Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio dapartamentui. Jos veikla švietimo srityje – atskira tema, bet manyčiau, kad ir šioje srityje profesorę labiausiai traukė humanistinė ugdymo strategija, sutelkta į ugdytinio individualumą, į tokią išmintingą pedagoginę kontrolę, kuri nenustelbtų laisvos asmenybės daigelių, o juos puoselėtų.

Pati Vanda Zaborskaitė buvo humanistinės ideologijos autoritetų ugdytinė. Labai jauna, dar gimnazistė, ji susitiko su Vincu Mykolaičiu-Putinu, kuris jai nutiesė ir pagrindinę prieigą prie Maironio. Jei Maironį suvoktume ir kaip idėjų poetą, poetinių idėjų reiškėją, nesuklystume. Parašyti eilėraštį, kuris suteiktų kalbos kūną idėjai, iš prigimties efemeriškai, –­ sunkus uždavinys. Paprastai šį uždavinį įvykdo tik kūrėjai, kuriems pridera nacionalinio poeto vardas. Maironio idėjos atitiko Vandos Zaborskaitės aspiracijas –­ kilnią lietuvybę ir tokią pat kilnią, nors jaunosios ateitininkijos kiek ir sumodernintą krikščionybę. Ir kaip asmuo, ir kaip tyrėja Vanda Zaborskaitė galėjo pasikliauti Maironio „Jaunosios Lietuvos“ penktosios giesmės pradžios ištara:


Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
Tik neina ramiai be karionės:
Jos mėto ne kartą žaibus!
Užtatgi, kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiau atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus.


Idėjos, jei didžios, nemiršta, bet neina ramiai, jos liečia žmones, žeidžia likimus, kartais iškelia juos, kartais žlugdo. Naujoj Lietuvos situacijoj, naujos savo, kaip aukštos valstybės tarnautojos, situacijoj Vanda Zaborskaitė ryžtasi permąstyti ir savo pačios pasaulėvoką, pačius jos pamatus – ir būtent kitų pasaulėžiūrų akivaizdoje. Dialogo siekimas, keitimosi galimybė, matant kitų siūlomas perspektyvas. Nepriklausomybės pradžioje Vilniaus universitete paskaitas skaitė, aktyviai visuomenėje reiškėsi iš JAV atvykęs profesorius Vytautas Kavolis, kurį galima laikyti Vinco Kudirkos pradėto formuoti lietuviškojo liberalizmo teoretiku, idėjų veikimo strategu. Steigėsi liberalų partija. Nuosaikus krikščioniškas konservatyvizmas, atlikęs Lietuvoje stabilizuojantį vaidmenį, stabdęs kraštutines priemones, smurtą prieš kitatikius ir kitamanius, sustiprėjusio ir didelio autoriteto paramą įgijusio liberalizmo akivaizdoje turėjo permąstyti savo pozicijas. Ir profesorė Vanda Zaborskaitė iškelia, mano supratimu, Lietuvai 1992 m. pradžioje svarbią, nors Vakarų pasauliui ir ne naują krikščioniškojo liberalizmo idėją. Mano archyve išliko Vandos Zaborskaitės pasirašytas mašinraštis: datuotas 1991 04 09. Su prierašu: „Pokalbis turėtų įvykti ketvirtadienį 16 v.“ Kitoje lapo pusėje mano pačios tezės, svarstymai. Kur ir kaip vyko pokalbis, deja, neatsimenu, bet tai šiuo atveju ir nėra svarbu. Pateikiu Vandos Zaborskaitės „Apie krikščioniškąjį liberalizmą“ tekstą, kurį reikia suprasti kaip jos sutelktas pamatines idėjas būsimam pokalbiui.

„Pagrindinė pasaulėžiūros atrama man yra krikščioniškosios vertybės. Joms formuojantis svarbus buvo namų aplinkos vaidmuo. Vėliau – lektūra. Ypač F. Dostojevskis, „Legendos apie Didįjį inkvizitorių“ M. Miškinio ir A. Maceinos interpretacijos. Susiklostė pastovus įsitikinimas, kad asmens laisvė ir atsakomybė yra esminė krikščionybės nuostata, o autoritarizmas – jos priešprieša.

Susidūrus su marksistine filosofija, skaudžiausiai buvo spręsta laisvos valios ir istorinio determinizmo problema.

Aspirantūros metais laiminga lemtis suvedė mane su keletu jaunų kunigų, kurie labai praplėtė krikščioniško mąstymo erdvę. Atsivėrė teologinio mąstymo, krikščioniškos filosofijos daugiapusiškumas, taip pat – Bažnyčios sugebėjimas kritiškai vertinti savo istorinį kelią. Krikščioniškoji tiesa atsiskleidė kaip turinti daugybę įtampų, neišsemiamą kūrybiško reiškimosi potenciją, galinčią realizuotis įvairiausiose istorinėse kultūrose, apimti įvairius individualios psichologijos tipus.

Šiandien prasminga būtų kalbėti apie krikščioniškąjį liberalizmą kaip apie vieną iš krikščionybės konkretizacijų. Jo reikia, kad mūsų visuomenėje krikščionybė nesiskleistų pernelyg vienpusiškai“.

Tikėtina, kad krikščioniškojo liberalizmo samprata daugiau ar mažiau praskleista tekste – dar prieš ištariant krikščioniškojo liberalizmo idėją. Ji perimta iš atnaujinančio Motiejaus Miškinio ir Antano Maceinos žvilgsnio į Fiodoro Dostojevskio Didįjį inkvizitorių (tema, kuri buvo svarbi visai kartai – taip pat Kazimierui Vasiliauskui ir Vytautui Mačerniui), iš bičiulių jaunų kunigų, laisviau galbūt ir liberaliau žvelgusių į krikščionybės dogmas, akcentavusių kūrybiško krikščionybės reiškimosi galią, Bažnyčios gebėjimą atsinaujinti.

Profesorės kelta krikščioniškojo liberalizmo idėja, be abejonės, buvo orientuota į jaunos Lietuvos nepriklausomybės tikrovę; kiekviena mintis, nepatikrinta įtampos, susidarančios iš kitokio mąstymo, virsdavo vienpuse, ieškodavo galios paramos, galimybės įsitvirtinti, sukaupti turto. Kaip savo pareigą Vanda Zaborskaitė juto būtinybę įspėti, kad ir krikščionybė naujoje Lietuvos tikrovėje gali skleistis pernelyg vienpusiškai.

Tai itin akivaizdi pilietinės pozicijos raiška; nuo čia, nuo 1992-ųjų pavasario įžvelgčiau naują profesorės intelekualinės veiklos etapą – atvirai ir drąsiai pasisakyti ir tais mūsų visuomenės klausimais, kuriais pasisakyti, neturint to, ką šabloniškai, bet teisingai vadiname idėjiniu stuburu, yra neįmanoma. Tada ne tik gražus, prasmingas, bet ir idėjiškai nuoseklus lieka Vinco Kudirkos pozicijų gynimas, paskutiniame (ar viename iš paskutiniųjų) publicistinių pasisakymų.

„Idėjos, jei didžios, nemiršta...“ – Maironio poetinė mintis gražiai apšviečia ir Vandos Zaborskaitės gyvenimą.



Viktorija Daujotytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą