Kaip rugpjūčio – rugsėjo mėn. „Metuose“ sako Valentinas Sventickas, kritinis mąstymas yra žmogaus bėda. Tačiau be to kritinio mąstymo literatūra taptų išsklidusi ir nesuvokiama (nors šiaip jau ji iš tiesų minta tik pati savimi), ir kiekvienas, išleidęs mažiausią literatūrinę brošiūrą, galėtų save laikyti literatūros centru. Taip, beje, yra ir dabar. Bet literatūrologinė refleksija padeda orientuotis bent jau tiems, kurie dar skaito. T. Venclovos ištarmės tuose pačiuose „Metuose“ turėtų priversti suklusti ir kūrėjus: „Tai, kas dabar rašoma, dažnai yra ne eilėraščiai, o nežinia kokį tikslą turintys ir nežinia kam skirti tekstai“. Reikia pripažinti, kad, skaitant rugsėjo literatūrinę periodiką, šis įspūdis nuolat lydėjo: ši maksima taikytina ne tik poezijai, bet ir prozai. Keistoka: iki šiol esame įpratę galvoti, kad bendras mūsų poezijos lygis gana aukštas, tik stingame atskirų, savarankiškų poetų. T. Venclova mus ir čia pataiso: „Bendrasis lietuvių poezijos lygmuo man dabar neatrodo aukštas, ir apie daugelį jos garsenybių esu gana prastos nuomonės“. Asmeniškai aš, priešingai, apie kai kurias garsenybes esu gana geros nuomonės, tik gaila, kad, išskyrus tą patį T. Venclovą, rugsėjo periodikoje nė vienos garsenybės neaptikau. Neradau ir jau pripažinto aukšto mūsų poezijos bendrojo lygio. Gal kiek labiau bandymu keistis ir transformuoti poetinę formą išsiskiria Gasparo Aleksos publikacija „Literatūroje ir mene“ (rugsėjo 12). Jis bando keisti ne formą apskritai, o savo įvaldytąją, vis labiau toldamas nuo prozos diskurso. Bet jei atmestume paties autoriaus ieškojimų kontekstus, tektų pripažinti, kad publikacijoje nieko ypatinga: teksto daug, o poetinės informacijos – nepernelyg. Iš visų jėgų bando persikeisti Petras Panavas („Literatūra ir menas“, rugsėjo 5) savo „Praamžio paunksmėje“, bet paradoksalu – ir šiaip buvęs nuobodus savo ketureiliais, dabar jis tampa dar nuobodesnis, nes abstrakcija jam nepasiduoda, taip ir lieka svetima. Apdovanotas A. Miškinio premija už aukštaitiškos dvasios sklaidą poezijoje, geriau jis tą dvasią ir skleistų, o intelektualinės poezijos dirvonus paliktų kitiems. Beje, prabilus apie tai, norisi nusistebėti: nesakau, kad Alvydo Valentos „Komentarai Svetonijaus „Dvylikos cezarių gyvenimams“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 19) yra gera publikacija. Pasirinkta forma tiesiog neatitinka temos, ir kiekviename tekste atsiranda beviltiškas poetinės minties ir prasmės vakuumas. Stebiuosi dėl ko kito: kaip liko nepastebėta paskutinė šio poeto eilėraščių knyga, prisodrinta visuotinės istorijos pažinimo ir jos apmąstymo? Matyt, iš tiesų neturime žmonių, nuosekliai ir atidžiai skaitančių visą poeziją. Ties knygomis pasilenkiame tik tada, kai reikia rinkti kokį nors penketuką, dešimtuką knygų mugės proga. Bet jokio literatūros gurmano skonio nereikia, kad pasakytum: Mindaugo Peleckio „Eilės laukimo ir pabaigos“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 26) netvers ilgiau, negu tveria savaitraštis skaitytojo rankose (nors autorius skelbia gana intriguojančius straipsnius tame pačiame leidinyje). Zita Mažeikaitė „Šiaurės Atėnuose“ (rugsėjo 12) bando grįžti į savo jaunystę, kai buvo parašiusi kelis gerus eilėraščius, bet keliai atgal jau seniai atkirsti, lieka empirika ir dūsavimas. Ilzė Butkutė tuoj pat pasuks satyrikės ar humoristės keliu (tie patys „Šiaurės Atėnai“). Tai nėra savaime blogas kelias, juoba kad čia būtina ypatinga poetinės formos precizika (o formą I. Butkutė valdo), bet reikalingas ir ypatingas socialinės tikrovės pažinimas. To tikrovės jutimo nestokoja Artūras Liutvinas („Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 19). „Čia vokiečiai ir lenkai būriais / Šlifuoja mūsų akmenis kas dieną / Gatvėje pilies ties Gedimino atminimu“. Skaityti įdomu, bet ar tai poezija, ar bent kas nors artima poezijai, tikrai nežinau. Panašiems pasažams praverstų ironiška arba intelektualinė distancija, o dabar tokios publikacijos išties atrodo kaip T. Venclovos įvardyti „tekstai nežinia kam“. Tačiau tai vis vien geriau už Ievos Toleikytės greta spausdinamus eilėraščius, grakščius, subtilius, bet galimus priskirti bet kuriai šiandien „rašinėjančiai poniutei“. Apskritai šiandieniniai jaunieji labai bijo biografiškumo, autobiografiškumo, nors kaip tik tai galėtų būti jų savitumo šaltinis. T. Venclova jau cituotame interviu sako: „Biografija, žinoma, nėra tekstų kokybės rodiklis, bet gali virsti dar vienu (ir labai svarbiu) tekstu“. Vien dėl to nieko negaliu pasakyti apie Aistę Vilimę („Nemunas“, rugsėjo 11 – 17). Užtat pritariu tokiam jaunų autorių ugdymo principui, kai iš duotų žodžių žmogus turi sukurti eilėraštį („Nemunas“, rugsėjo 25 – spalio 1). Kadaise, dalyvaudamas respublikiniuose moksleivių konkursuose, duodavau panašias užduotis, tik ne vieną žodį įprasminti, o sujungti du skirtingų leksinių klodų žodžius. Nieko nepavykdavo, bet susidomėjimas buvo didžiulis. Šį eksperimentą, man regis, sėkmingai įveikti pavyko tik jau žinomam Vainiui Bakui. Tad, kaip matote, rugsėjo poezijos kaip ir nėra. Jei nėra rugsėjį, ką pjausime pavasarį? Tiesa, tuštumą užpildo mirusieji. Manau, dar ne viena publikacija bus skirta Vidui Valaičui („Nemunas“, rugsėjo 25 – spalio 1), itin subtiliam lyrikui, kurį ir aš gerai pažinojau studijų laikais. Bet pavyti šiandieninio kultūrinio mąstymo tendencijų jam jau nepavyks. Kaip ir visai daugmaž jo kartai: R. Belickaitei, H. Bakanui ir kt.
Tas pats ir kalbant apie prozą. Tiesa, viena staigmena čia yra. Po daugiatomių memuarų Alfonsas Bieliauskas „Metuose“ skelbia naujo romano ištraukas. Žinant šio autoriaus ideologines orientacijas, sudomina romano tema ir problematika. O labiausiai – publikacijos pradžia: vis dėlto rašo ilgametę patirtį turintis meistras, ir nors kaišiok kiekvienam jaunajam po nosimi, rodydamas, kaip kurti grožinį tekstą. Keliasluoksnis, keliaprasmis, žaižaruojantis kalbos vingrybėmis. Deja, toliau, kai įsibėgėja siužetas, kalba slopsta. Vietomis net banalėja, nors siužetas netampa banalus. Keliasluoksniu pasakojimu nustebino Levo Kovarskio „Šokių mokytojos laidotuvės“ (rugpjūčio – rugsėjo „Metai“): supintos kelios stilistikos. Keli mąstymo būdai. Nežinau, ar sėkmingai, bet pasikėsinta ir į lietuvių bei žydų santykius. Korektiškai, subtiliai. O toliau, autoriai, būkite atlaidūs: Aistės Kisarauskaitės „Porcelianinės bylos“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 12) dvelkia tokiu paslaptingu chaosu, kad jos pasiskaitęs žmogus niekada daugiau į rankas neims nei A. E. Poe, nei F. Kafkos. Inezos Juzefos Janonės „Virsmas“ darytų gėdą net intymiausiam asmeniniam dienoraščiui, nes taip apnuoginti savo tuštybę turėtų būti gėda net prieš save. Saulius Spurga („Guzikas“ – „Literatūra ir menas“, rugsėjo 26) bando mistifikuoti ir stilizuoti (nuolatiniai stilistiniai pakartojimai kiekvienoje pastraipoje), tačiau vis vien tekstas lieka ne literatūrinis, o kažkoks paraliteratūrinis, ir pabaigos moralinė parabolė jau nieko nekeičia, L. Kovarskiui puikiai sekasi žaisti įvairiais stilistiniais, leksiniais kodais, o S. Stomai tai beviltiškai nesiseka.
Nesinori kalbėti apie rašliavas, kurias „Nemunui“ teikė Petro Cvirkos konkurso dalyviai. Šio konkurso privalumas vienas: parodyti, kad apsakymą šiandien gali parašyti kiekvienas (vieną autorių net aš esu pristatęs) ir kad bendras mūsų novelistikos lygis yra katastrofiškai kritęs. O novelės reikia, nes ji, greta poezijos, buvo stiprioji mūsų literatūros šaka. Iš visų kandidatų į premijos laureatus išskirčiau Irnos Labokės „Fredį“: nieko nesakantį kūrinėlį. Bet jis sufantazuotas taip, kaip pats nesufantazuotum. Aiškiai matyti Lotynų Amerikos romano tradicija, tik parašyta švaria ir gražia lietuviška kalba. Be to, autorė puikiai žino, kur yra pasakojimas, o kur – finalas.
Šįkart apžvalga trumpa: nieko nepadarysi, išvardijau bemaž visus rugsėjį skelbtus autorius. Bet nė apie vieną nieko gero pasakyti negalėjau. Tad tuo labiau – kam juos analizuoti? Vietoj įsimintiniausios publikacijos išskirsiu šių metų „Krantų“ antrąjį numerį, skirtą prancūzų kultūrai. Va ką išties buvo įdomu skaityti. O mūsų brolių ir sesių cechas serga. Linkiu sėkmingai jam pasveikti.
