Eilėraščio tautybė

Žmogaus tautybė siejama su jo gimtąja kalba, tad nesunku su ja susieti ir tautybę eilėraščio, kuriame į pirmą vietą iškeliama kalba ir ją tvarkančios poetinės priemonės. Iš tiesų kalbos neišvengs niekas, net kuriantis gryną glosolaliją. Ir nieko čia nebepridursi. Žinoma, pasukus šiuo keliu būtų galima ilgai kalbėti apie kiekvienos kalbos, eilėraščiui primetančios tautybę, unikalumą, apie joje slypintį šiek tiek skirtingą mąstymo būdą, išreiškiantį šiek tiek skirtingą pasaulėvaizdį ir tuo skirtingumu papildantį bendrąjį, jeigu tokį iš viso galima įsivaizduoti. Tai tikriausiai būtų teisinga, bet labai nekonkretu. Todėl žodžių junginį "eilėraščio tautybė" būčiau linkęs laikyti poetizmu, metonimija, ir apie tai kalbėti poetiškai.

Tačiau ar galima eilėraščio tautybę suprasti, kaip ta pačia kalba parašytų eilėraščių tam tikrų už kalbos esančių originalių savybių rinkinį? Kas ryžtųsi tokį rinkinį aprašyti? Pavyzdžiui, kokios tautybės eilėraščio vertimas? Vertėjas pagal tas pačias poetinio diskurso taisykles į pirmą vietą iškelia savo kalbą. Ja perteikiamas tekstas yra kartu interpretuojamas. Ausdamas savo tekstą vertėjas dažnai būna priverstas leistis į sąmoningus kompromisus, nes kaip kitaip perteiksi idiomatiką ar kalbinius žaidimus, pagaliau - formą? Kokia to naujo kūrinio tautybė? Ar ją apibrėžia kalba, kuria jis pateikiamas, ar jame esama dar kokios nors užsilikusios tautybės? O gal reikėtų pripažinti, kad vertimas negali ir nė nesirengia perteikti to, ką galėtume vadinti originalo tautybe? Čia patenkame į sritį, kur galima kalbėti tik apie konkrečius atvejus, kur nebeįmanomi apibendrinimai. Tų atvejų analizė, įtariu, pateiktų daugiau naujų klausimų negu atsakymų.

Kodėl eilėraščius rašome, skaitome, verčiame? Manau - nei norėdami išreikšti, nei patirti, nei perteikti kokią nors tautybę, ar kitokias kokios nors eilėraščių grupės išskirtines savybes, pavyzdžiui, stilistiką ar kokią nors kūrybinę doktriną. Manau, mus domina individualios psichikos mikrokosmas, paties kūrinio poveikis, o ne kalbinė išraiška. Aš mąstau kalba ir ja perteikiu savo mintis bei emocijas, ją eksponuoju tekste, bet negalvoju apie ją, kaip tautybės ar panašių savybių reiškėją. Man įdomu skaityti kita kalba parašytą ar išverstą eilėraštį dėl jame esančios kitokios patirties, tegu ir empirinės, bet ne dėl kaip nors reškiamos autoriaus tautybės. Tai, kas išreiškiama ir perskaitoma savaime, ką būtų galima kaip nors sieti su tautybe, taip pat turi savo vietą ir vertę. Eilėraščiui tautybę, t.y. individualias ir grupines savybes, suteikia individuali psichika. Tuomet reikės pripažinti, kad esama tiek tautybių, kiek atskirų tekstų, net ne autorių. Nesąmonė.

O gal geriau pareikšti, kad eilėraščio tautybę nulemia būtinybė rastis, natūraliai išaugti iš autoriaus psichikos ir būti kultivuojamam romėniškąja prasme. Jeigu tos būtinybės trūksta, eilėraštis neatsiranda. Parašomas šiaip tekstas. Eilėraščių ir šiaip tekstų jokia institucija atskirti negali, todėl negali jiems suteikti ar atimti tautybės. Tai tenka daryti kiekvienam atskirai. Pirmiausia savo darže. Tuomet reikės pripažinti, kad visi geri eilėraščiai yra vienos tautybės. Ir metonimiškai pavadinti ją vien tik menine verte tikrai būtų per maža.