Taip = Ne

Galėčiau pasakyti: taip, eilėraštis turi tautybę. Ir būčiau teisus. Galėčiau pasakyti: ne, eilėraštis neturi tautybės. Ir būčiau teisus. Toks dvigubai teisus galėčiau užbaigti šį tekstą ir eičiau įkalti kavos. Tačiau, bėda, nebūčiau patenkintas, nes man labai rūpi dar ką nors pasakyti. Taigi.

Sakykime, taip. Jau pats konferencijos pavadinimas neišvengiamai personifikuoja eilėraštį. Vadinasi, kaip ir žmogus, jis priskirtinas kokiai nors tautai.

Tačiau prieš įtautinant tekstą, manau, verta išsamiau eilėraštį palyginti su žmogumi.

Bendra kilmė. Kad atsirastų naujas žmogus, reikia dviejų: vyro ir moters. Vyras apvaisina moterį. Moteris pagimdo naują žmogų. Arba dvynukus. Arba kiek telpa. Tas pat poezijoje. Poetą apvaisina kitas žmogus. Paprastai - moteris. Poetas pagimdo eilėraštį.

Siela. Gyvas eilėraštis turi sielą. Negyvas eilėraštis sielos neturi. Gyvi tekstai paprastai būna skaitomi, mėgstami, vertinami. Mirę tekstai ilsisi ramybėje. Paskelbti eilėraščiai savo kūrėjų valiai nebepaklūsta. Jie ima savarankiškai egzistuoti. Dar daugiau - jie gali veistis ir net kurti naujus žmones. Gali juos varyti iš proto. Žudyti - taip pat.

Profesija. Jeigu eilėraštis, kaip ir žmogus, gali gimti, veistis, maitintis, kvėpuoti, sąveikauti su kolegomis ir nekolegomis, vadinasi, jis gali (ar net privalo) atlikti kokią nors funkciją, kitaip sakant, turėti profesiją: nenorom keltis, užkąsti, persimesti keliais žodžiais su partneriu, pėdinti į darbą ir taip toliau. Įsivaizduokime eilėraštį valstietį arba santechniką, arba, na, kad ir šalies prezidentą. Štai rėžia toks kalbą iš tribūnos, tauta ploja, o nuošaly stovi niūrus pusgirtis poetas ir raunasi nuo galvos paskutinius plaukus: o, Viešpatie, ką aš padariau...

Visa tai - "briedas". Todėl pamėginsiu apsimesti, kad esu rimtesnis, ir pasvarstyti, koks vis dėlto yra lietuvių tautybės eilėraštis. Lietuviai - "mužikų" tauta. Čia joks pasityčiojimas ar pagyrimas. Tai faktas. Faktai neturi emocijų, nes yra negyvi. Jie tiesiog yra. Jeigu norite, galima tą patį pasakyti ir kiek kitaip, oficialiau: Lietuva yra agrarinis kraštas.

Aš esu lietuvis. Aš esu "mužikas". "Mužikai" turi unikalią savybę - randa pramogų ten, kur, atrodytų, absoliučiai nėra ką veikti. Pavyzdžiui, jie gali valandų valandas, metų metus kalbėti vis apie tą patį. (Tačiau praleisti valandų valandas su vienu bokalu alaus jie negali. Alaus reikia daug.) Paklausite, iš kur jie ima tiek laiko? Ogi sutaupo. Pavyzdžiui, tikram "mužikui" pakanka sekundės, kad nustatytų, koks bus oras rytoj, po mėnesio ar po metų. Kas kitas, jei ne "mužikai" galėtų suskaidyti poeziją į kaimo ir miesto? Priešinant kaimą su miestu praėjo visas XX amžius. Štai vienas žmogus, A.Nyka-Niliūnas, pasakė: "Tikroje poezijoje nėra gradacijos: poezija arba nepoezija". Tik po dvidešimties metų jo žodžius išgirdome Lietuvoje. (Beje, dabar A.Nyką-Niliūną cituoja kiekvienas, kuriam tik šauna į galvą.) Tikiu, kad dar po dvidešimties tą netgi suvoksime. Kol "mužikai" ką nors pripažįsta ir netgi patiki, praeina daug laiko. Tačiau kol kas lituanistės tik gūžčioja pečiais, išvydusios konkretų eilėraštį, ir klausia: o ką mokiniams paaiškinti?.. Arba skaitai kur nuošaliau tekstus, o būrelis čiabuvių šurmuliuoja: nepoezija... nepoezija... Grįžti iš tokių skaitymų nusiteikęs pakiliai: juk vis dėlto įvertino gyvatės, vadinas, ne veltui stengeisi...

Kita vertus, kokia čia tautybė. Jeigu žmogus tolygus eilėraščiui, o eilėraštis pasižymi žmogybėmis, vadinasi, gali būti ir kitokių. Pavyzdžiui, akmuo. Granitas. Kuo ne eilėraštis? Turi pradžią, pabaigą, turinį. Semantinį lauką su kontekstu irgi turi. Puikus eilėraštis. Bene prieš dvidešimt tūkstančių metų atsibeldė į Lietuvos teritoriją. Ką veikė prieš tai, nutyli. Ateities planus taip pat slepia. Koks jis po galais lietuvis? Tikras kosmopolitas. Gal net kosmolitas. Pasaulio akmuo. Toks gali daugybę metų egzistuoti. Kaip, beje, ir kai kurie tekstai. Žmonės tokiems, deja, gali tik pavydėti ilgaamžiškumo.

Arba štai konkretus tekstas. Visai nesvarbu, kokios tautybės jo autorius, jeigu jį gali suprasti kiekvienas ne tik lotyniškus rašmenis, bet ir kirilicą pažįstantis skaitytojas. Kosmopolitinis tekstas. Arba garsinis. Arba vizualus. Išvysta žmoneliai tokį ir suka galvą, nuo kurio galo skaityti. Kitaip sakant, mėgina atspėti, kokios jis tautybės. Mat į užsienietį "mužikai" žvelgia su baiminga pagarba, nes tas, nors ir nežmoniškas, bet kitoniškas; jeigu lietuvis - kas kita, tuomet tik numoja ranka, a, savas, ką iš tokio paimsi, tegu gyvena. Tenka tuomet aiškinti, jog nebūtina jį skaityti, sakau, žiūrėti reikia, kartoju, žiūrėti. Akį užmesti kur kas greičiau, nei skaityti. Laikas taupomas.

Vis dėlto reikia nusileisti ant žemės. Paradoksas, tačiau, kitaip negu žmonės, Lietuvoje sėkmingai veisiasi ir dauginasi lietuvių tautybės eilėraščiai. Netgi galiu pasakyti, kas dabar juos prižiūri bei puoselėja: ogi dviejų Sigitų - Gedos ir Parulskio palikuonys. Sakau taip todėl, kad apie šiuos kūrėjus dabar kalbama daugiausia. Pažvelkime kad ir į š.m. "Poezijos pavasarį". Štai Gytis Norvilas net eilėraštyje išsitaria: "jo teologija bus naujoj storoj poezijos/ knygoj - brangieji - kurią man vėl rašo Geda ("Second Hand, arba 7 būdai suvaidinti durnelį", I). To dar nebuvo.

Nors, užuot ieškojęs nacionalinių ypatumų, aš esu linkęs pritarti romantiškai rašytojų paratopijos idėjai. Nes man išties atrodo, kad ši kompanija turi tam tikrų bendrų bruožų, turi ką pasakyti vienas kitam, turi ir ką nuslėpti. Puikus įrodymas - šis renginys. Ir tekstai. Jie yra. Tai faktas. Kepame juos, keičiamės, o jei reiktų paaiškinti, kodėl tai darome?.. Kaip iš tiesų negalime paaiškinti ir eilėraščio.

Sėkmės!

[Poezijos pavasario 2003 konferencija]