Eilėraščio tautybė: kolektyviškumas prieš visuotinumą

Neseniai JAV prezidento žmona Laura Bush pakvietė kelis amerikiečių poetus į Baltuosius rūmus, kad jie iškilmingai paskaitytų Walto Whitmano, Emily Dickinson ir Langstono Hugheso eilėraščių, nes šie autoriai, pasak jos, "įkūnija Amerikos Balsą". Daugelis pakviestų poetų nepriėmė kvietimo, o vienas jų nusprendė surinkti ir nunešti į Baltuosius rūmus šimtų Amerikoje gyvenančių poetų eiles, protestuojančias prieš būsimą įsiveržimą į Iraką. Reaguodama į tai, Laura Bush atšaukė numatytą renginį. Jos spaudos atstovas pareiškė, kad "nors Laura Bush gerbia visų amerikiečių teisę reikšti savo nuomonę, ji taip pat turi savo nuomonę. Ji mano, kad visiškai nederėtų poezijos žodžiui pagerbti skirtą renginį paversti politiniu susirinkimu".

Čia turime du esminius momentus. Visų pirma, kad ir koks būtų tas Amerkos Balsas, sprendimas sukurti jį atsiduoda politika. Pareiškimas, kad egzistuoja toks dalykas kaip Amerikos Balsas, yra akivaizdus bandymas įgauti valdžią ar įtaką, nes reikalaujama panaudoti atskirą, asmenišką žmogaus balsą viešiems ar politizuotiems tikslams. Dar daugiau, akivaizdu, kad tas įžymus politinis veikėjas (šiuo atveju Laura Bush) ar judėjimas (šiuo atveju už karą) nori, kad Amerikos Balsas atitiktų tam tikrus jų reikalavimus. Jei taip, tada Amerikos Balsas ir yra toks, kokio jie nori, o visi tie, kurių negalima priversti būtent taip tą Balsą suvokti, į renginį nekviečiami.

Antra, nesunku būtų pastebėti, kad Emily Dickinson bei Waltas Whitmanas neįkūnija Amerikos Balso, kad jie nekalba ir niekada neišreiškė daugumos amerikiečių jausmų ar patirties. Jie kalba tik už save ir išreiškia savo asmenines (tai yra baltaodžių viduriniosios klasės atstovų) pozicijas. Langstonas Hughesas taip pat niekada nebandė savo eilėmis kalbėti apie bendrą amerikiečių patirtį, nes jis pasakojo apie asmenišką afroamerikiečio patirtį toje šalyje. Esu įsitikinusi, kad jei šie poetai būtų gyvi, jie pakrauptų išgirdę, kokiems politiniams tikslams pasiekti Laura Bush suplakė jų poeziją į viena.

Emily Dickinson poezijoje labai menkai paminėtas Pilietinis karas Amerikoje, nors ji gyveno būtent tuo laikotarpiu, kai jis siautėjo ilgus metus ir kai žūdavo kas dešimtas šalies gyventojas. Dar daugiau, per paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų Dickinson niekada nepalikdavo savo tėvo namų ir bendravo tik su artimiausiais savo šeimos nariais bei jų draugais. Eilės, kurias ji kūrė, buvo labai asmeniškos ir labai uždaros, kaip ir jos pačios gyvenimo būdas. Jos nebuvo nei pagrįstos pasakojimais apie kolektyvinę amerikiečių patirtį, nei skirtos kalbėti už tą kolektyvinę patirtį. Galbūt jos eilės kalbėjo apie beribę dvasinę patirtį, kuri yra labiausiai kolektyvinė, bet jokiu būdu ne apie kolektyvinę amerikiečių patirtį.

Langstono Hugheso eilių knygos, taip pat romanai, esė, pjesės, operos, autobiografijos, straipsniai ir antologijų įvadai liudija, kad jo menas, jo darbas neatsiejamas nuo jo, dvidešimtojo amžiaus afroamerikiečio, patirties. Aš įsitikinusi, kad jam buvo įdomu kalbėti ne tiek už kolektyvinę amerikiečių patirtį, kiek už juodaodžius amerikiečius ir kartu su jais arba kartu su visom žmogiškom būtybėm, kurios kenčia ir myli, - su tais, kurie laiko save tauta, kenčiančia ir mylinčia.

Galbūt Waltas Whitmanas yra arčiau Amerikos Balso nei Dickinson ar Hughesas. Tiksliau tariant, jis galbūt labiau norėjo būti tuo Balsu negu jie. Savo ilgose, apie daugybę dalykų kalbančiose eilėse jis pateikia visą katalogą Amerikos miestų, Amerikos žmonių, Amerikos valstijų, upių, mūšių, istorinių asmenybių, paukščių ir medžių. Jam labai patiko Amerikos idėja, labai savotiška buvo jo paties Amerikos idėja, ir jis mylėjo visus tuos dalykus, tas vietoves ir žmones, kurie įkūnijo jo Amerikos idėją. Savo eilėse jis mini Pilietinį karą, mini tuos siaubus, kuriuos per jį patyrė amerikiečiai. Whitmanas taip pat parašė jaudinančius eilėraščius "Kapitone mano, kapitone" ir "Kai kieme žydėjo paskutinės alyvos" prezidentui Linkolnui pagerbti. Panašu, kad jis daugeliu atžvilgių buvo labai amerikietiškas. Gali atrodyti, kad jis kalbėjo ar norėjo kalbėti už amerikiečius, kalbėti apie jų rūpesčius ir jų žemę. Tačiau Whitmanas taip pat buvo ir labai aršus Likimo Manifesto šalininkas - tos teorijos, kuri propagavo Amerikos ekspansiją (geografiniu, o ne politiniu atžvilgiu) nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Galbūt Whitmanas ir šnekėjo už baltąjį amerikietį - atvirą, drąsų nacionalistą, bet jokiu būdu ne už juodaodį vergą, taip pat amerikietį. Ir ne už tuos milijonus žmonių, gyvenusių žemėje, kurią jis vadino Amerika, - žmonių, kurie buvo nužudyti, kurie buvo pasmerkti nužudyti, ne už tą tautą, kurią dabar vadiname tikraisiais amerikiečiais, arba indėnais.

JAV yra pernelyg didelė šalis fiziniu atžvilgiu ir pernelyg įvairi kultūriniu atžvilgiu, kad turėtų bendrus išgyvenimus ar bendras vertybes, kurios suponuotų vadinamą Amerikos Balsą ar net kokį nors Amerikos Eilėraštį. Rizikuojama bandant sukolektyvinti patyrimus ar jausmus šalyje, kur greta gyvena tokia daugybė skirtingų kultūrinių grupių. Kolektyvizacija automatiškai ir neišvengimai ištrina žmogaus individualybę ir atskirų kultūrinių grupių unikalumą. Tie atskiri žmonių veidai susilieja į apibendrintą daugiausia valdžios, įtakos ir pinigų turinčios grupės veidą. Jei reikėtų pabadyti surasti tą Amerikos Balsą, tai visi Amerikos balsai susiburtų į vieną, kuris atrodytų ar skambėtų kaip nevedusio, baltaodžio, krikščionio klasės, heteroseksualaus vyro balsas. Kad pamatytume ir išgirstume tą dominuojantį Amerikos Balsą, užtenka porą valandų pažiūrėti Amerikos žinias ar televiziją, pavartyti porą amerikietiškų laikraščių ar pamatyti, kas yra mūsų politikai arba įmonių vadovai.

Gali pasirodyti, kad aš, kaip poetė, ieškau kuo didesnio tikslumo. Tikiu, kad mano šalyje yra poetų, šnekančių apie daug mažesnių Amerikos gyventojų grupių patyrimus. Alberto Riosas, gimęs britės ir meksikiečio šeimoje Nogaleso miestelyje, prie JAV ir Meksikos sienos, dabar rašo iš savo savotiškų išgyvenimų ir kultūrinių šaknų kilusius eilėraščius. Galime skaityti jo eiles, įsijausti į jo išgyvenimus, nes tai yra iš dalies ir daugumos žmonių išgyvenimai, tačiau jo balsas vis tiek yra asmeniškas. Philas Levine`as rašo apie savo, Detroito valstijos darbininkų klasės atstovo, išgyvenimus - galime taip pat įsijausti į jo eiles ir mėgti jas, galime surasti sąsajų su tuo, ką laikome kartu išgyvenamais patyrimais, tačiau jo balsas liks asmeniškas ir atskiras. Gary`s Soto remiasi savo miestietiška patirtimi ir Kalifornijos bei Meksiko praeitim, bet jo balsas yra asmeniškas. Louise Erdrich remiasi Čipevos indėnų palikimu, bet jos balsas - asmeniškas. Anne Waldman ir Normanas Dubie`s remiasi budizmo tikėjimu, ir jų balsai taip pat yra asmeniški. Ir būtent šie balsai, tikriausi asmeniniai balsai, mano įsitikinimu, peržengia asmeniškumą ir sako labiau visuotinę tiesą.

Visi mes kalbame asmeniškai. Vis dėlto aš manau, kad turėtume jausti (etiniu atžvilgiu), jog esame priversti naudotis ne tik vaizduote, bet ir savo sugebėjimu persikūnyti. Manau, kad mums reikia kuo dažniau stengtis įsivaizduoti kitokius žmones, kitokius gyvenimus, kitokius jausmus ir įsitikinimus. Juo labiau kad mes, amerikiečiai, gauname iš savo žiniasklaidos ir politikos tokią informaciją apie kitas šalis ir kultūras (ir netgi kitus tautiečius), kuri visada yra apibendrinta, suklastota ir dažnai tiesiog melaginga. Taigi mano, kaip poetės, įsitikinimai ir netgi instinktas skatina mane persikūnyti vaizduojant eilėse savo šalį ir pasaulį, bet kartu kuo tiksliau išreikšti savo patirtį.

Yra du dalykai, dėl kurių būtų įžūlu ir pavojinga pagalvoti apie kalbėjimą amerikietės vardu arba vadinti savo kūrybą amerikiečių poezija. Amerikos poveikis visoms kitoms šalims, kaip vienintelės superjėgos pasaulyje (tokia ji pati skelbia esanti), verčia kitas šalis abejoti, ar toks dalykas, kaip kolektyvinis Amerikos Balsas, išvis egzistuoja, nes tas kolektyvinis balsas iš tikrųjų yra tik Amerikos politinio ir ekonominio elito balsas. Dėl to aš negalėčiau atsitiktinai ar sąmoningai priskirti savęs ar savo eilių prie to balso. Antra, amerikiečiui, kuris nėra to elito dalis, pavojinga įrodinėti, kad kolektyvinis Amerikos balsas egzistuoja, nes tokiu atveju jį irgi ištrins ta kolektyvizacija. Tai dar vienas dalykas, dėl kurio negalėčiau priskirti savęs ir savo eilių prie to balso.

Man labai sudėtinga kalbėti ar rašyti apie eilėraščio tautybę, nes širdies gilumoje aš netikiu, kad turi būti tauta. Mane labiau jaudina tas žmonių ryšys, kuris peržengia ribas - bendros visuomenės, bendros kultūros, bendrų įsitikinimų, bendros nelaimės ar meilės ribas. Kitaip tariant, man labiau patinka, kai poezijai ir poetinei visuomenei rūpi ne tauta ar išgyvenimų ir balso kolektyvizacija (kuri yra savavališka ar kurią įkūnija stiprioji tos tautos grupė), bet dalyvavimas asmenišku ir tikriausiu poeto balsu kolektyvinėje pasąmonėje (kuri yra nesavavališka ir kuria negali manipuliuoti valdžia).

Žinoma, Dickinson, Whitmanas, Hughesas, Levine`as, Dubie`s ir kiti dalyvavo toje kolektyvinėje pasąmonėje. Esu įsitikinusi, kad jie kuria ne amerikiečių poeziją, bet žmonių poeziją. Tą patį padarė ir tūkstančiai kitų poetų visame pasaulyje, parašę eiles, kurių vertimus skaitau, nes jie man labai patinka, nepaisant to, kad mano gyvenimas ir tautybė nesutampa su jų gyvenimu ir tautybe. Manau, kad poezijos mėginimas susisiekti su kitais per bendrą kolektyvinę pasąmonę, o ne per bendrą politinę sąmonę, suteikia poezijai pačias magiškiausias ir pačias nepaprasčiausias savybes. Jos visuotinumą.

Man visuotinumo idėja kelia klausimą, koks poezijos pobūdis ir sklaida vertimais. Jeigu tam tikra poetinė visuomenė, kuriai poetas rašo ir kuri jį skaito, gyvena visame pasaulyje ir kalba visomis kalbomis, kas gi tada atsitinka eilėraščiui. Kokie eilėraščiai neatrenkami spausdinti ar versti, ir kas apskritai atsitinka verčiamam eilėraščiui? Kokiai kultūrai ar kalbai priklauso išverstas eilėraštis: tai, iš kurios atėjo, ar tai, kurioje jis egzistuoja savo nauja forma? Šie klausimai verčia mane jaustis nepatogiai vėlgi dėl to, kad yra susiję su dabartine pasaulio politika. Jei anglų kalba, kaip man dažnai tenka išgirsti, tampa vienintelė tarptautinė kalba ir jei būtent į anglų kalbą yra išverčiama daugiau poezijos nei į kokią kitą kalbą, aš vėl imu būgštauti dėl kolektyvizacijos ir dominuojančio balso, užgniaužiančio asmenišką balsą.

Antra vertus, jūs negalite net įsivaizduoti, kokie man svarbūs tie versti eilėraščiai. Ir tokie jie yra, mano manymu, asmeniški bei universalūs.

Mano gyvenimo būdas yra būti poete, todėl keliauju per pasaulį rašydama ir skaitydama eiles. Mano idealiame eilėraštyje, kurį tikiuosi kada nors parašyti, pasistengčiau kuo tiksliau aprašyti, kaip jaučiuosi gyvendama šiandien toje vietoje, kokioje gyvenu, su žmonėmis, kokie gyvena šalia, kokia sąmoninga ir nesąmoninga kitų įtaka man ir mano įtaka kitiems. Tikiuosi, kad tame eilėraštyje būtų nepaprastų asmeninio specifiškumo dalykų, kurie ir kitiems leistų surasti ryšį su eilėraščiu. Idealiu atveju jame būtų mano jausmai ir reakcija į socialines, politines ir emocines situacijas, kurios man atrodo pasibjaurėtinos, sąmonės nesuvokiamos ir siaubingos. Trikdančios, bespalvės ir neišvengiamos. Žavingos, džiaugsmingos, puikios ar tobulos. Dėl šių priežasčių manau, kad man malonu vadinti savo kūrybą kažkieno, gyvenančio Amerikos Valstijose, eilėmis, bet nemalonu vadinti ją amerikiečių eilėmis.

Netgi sakydama visa tai, nenoriu atsižadėti atsakomybės kaip gyvenanti Amerikos Valstijose poetė, nenoriu atsisakyti milijonų gyvenančių toje šalyje žmonių, su kuriais man gera, ar šimtų tos šalies upių, kurias myliu. Manau, kad tikslingiau būtų rašyti apie kiekvieną atskirą žmogų (taip pat apie kiekvieną atskirą upę), išreikšti jo savotiškus įsitikinimus ir patyrimus. Ir kalbėti apie kiekvieną eilėraštį kitaip negu apie jo tautybę.


Vertė ALEKSANDRA FOMINA