Du skirtingi Parulskiai

Yra du skirtingi S.Parulskiai, kūryboje nagrinėjantys religinę tematiką. Vienas iš jų yra aršiai nusistatęs prieš Senojo Testamento Dievą, nes jis mums yra svetimas, o kitas Parulskis neigiamai vertina Naujojo Testamento ir krikščionybės indėlį į mūsų kultūrą. Tačiau viename tekste matoma gera išimtis Naujojo Testamento atžvilgiu. Pažiūrėsime, kaip skiriasi S.Parulskio interpretacija vartojant įvaizdžius ir motyvus iš Senojo bei Naujojo Testamentų.

S.Parulskis yra žudikas tiesiogine to žodžio prasme. Jis knygoje "Nuogi drabužiai" prisipažįsta, jog kartu su tėvu yra nužudęs kiaulę: "Mudu su tėvu atėmėme gyvybę, kurią ne patys sukūrėme. O ir Dekaloge ties penktuoju įsakymu nėra pataisos, kad gyvulius žudyti galima. Viešpats gali naikinti pasaulį, nes tai jo kūrinys. Gali siųsti nelaimes, užleisti karus, badus, marus, pažeminimus ir patyčias, stichines nelaimes ir t. t. Visos žmogaus kančios – Jo rankraščio braukymas, mėginimas pataisyti, perrašyti silpnas vietas, pakeisti siužetą, tobulinti vadinamąsias menines priemones ir kt." Gera ir konkreti autoriaus pastaba dėl penktojo Dekalogo įsakymo. Išėjimo knygoje rašoma: "Nežudysi" (iš 20:13). Ir daugiau jokių komentarų. Ar galima žudyti žvėris ir gyvulius, ar ne? Dievas, sukūręs vyrą ir moterį, palaimino juos, tardamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams. Dievas tarė: "Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas" (Pr 1: 28, 29). Dievas nurodo žmonėms viešpatauti žvėrims ir gyvuliams, bet neįsako jų žudyti. Žmonėms yra skirtas augalinis maistas. Todėl įsakymas – nežudysi – turėtų galioti žvėrių ir kitų gyvių atžvilgiu. Apskritai S.Parulskis teisingai supranta ST Dievą, kuris viena sako, izraelitams teikdamas Dekalogą, o visai ką kita įsako daryti: žudyti kitataučius ir kitaip tikinčius (vadinamuosius stabmeldžius). Dievas duoda įsakymą "nežudysi", tačiau pats liepia žudyti. Tad ko klausyti: Dievo įsakymo, užrašyto ant plokštės, ar Dievo paliepimo, perduodamo per pranašą? ST matome vykstant antrąjį veiksmą, kurio pagrindu žudomi žmonės. Tad jeigu Dievas palieptų meluoti, vogti, garbinti stabus ar svetimauti, tai žmonės tuojau pat tai imtų daryti? Akivaizdžiai Dekalogą izraelitai pažeidžia, užimdami Jerichą: "Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus" (Joz 6: 21). Kaip suprasti tokį ST Dievą, kurio moralė kartais pasireiškia antimorališkai? S.Parulskis supranta tik viena: kūrėjas gali elgtis su savo kūriniu kaip tinkamas.

Taigi pats autorius palieka sau teisę koreguoti savo tekstus. Todėl viename interviu S.Parulskis sako: "(...) poezija, kaip ir Viešpaties sukurtas pasaulis, yra šiek tiek neišbaigta, šiek tiek netobula!.."

Turbūt labiausiai teologinis S.Parulskio eilėraštis yra "Laukimas" knygoje "Iš ilgesio visa tai":

priešas vis nesirodė

mes užmiršom kas yra laikas

mūšio lauke žmonės ėmė statyti
gyvenimus
sėjo grūdus pjovė javus šėrė gyvulius
veisėsi augo mylėjo neapkentė mirė
žengė į dangų ir į pragarus leidos

priešas vis nesirodė
mes užmiršom kas yra kas

Eilėraščio laiką galima apibrėžti nuo Nojaus išsigelbėjimo laikų iki eschatologinių laikų (Kristaus antrojo atėjimo ir Paskutiniojo teismo). Eilėraščio vieta – visa pasaulinė arena. Apie kokį priešą kalbama? Čia tiktų apaštalo Petro paaiškinimas: "Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5: 8). Taigi priešas yra velnias, kuris veikia dvasinėje sferoje, todėl kaip materialus priešas yra neapčiuopiamas: priešas, kaip vaiduoklis, kaip baimė. Kai priešas neparodo savęs akivaizdžiai, belieka priešo laukimas ir nuolatinė jo baimė: "mūšio lauke žmonės ėmė statyti gyvenimus..." Mūšio laukas ir yra priešo laukimas statant barikadas (gyvenimus) ir nuolat jo bijant ("neapkentė mirė"). Juk tai labai panašu į Nojaus ir Loto laikus. Šis autoriaus eilėraštis panašus į Jėzaus pasakytus žodžius savo mokiniams: "Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino. Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus" (Lk 17: 26–30). Laukimas gimdo užmarštį. Užmirštama, ko laukiama. Taip atsitiko ir eilėraščio herojams, kurie užmiršo, kas yra laikas. Todėl jiems gali nutikti taip pat, kaip šalia Nojaus ar Loto gyvenusiems. Tai jau užuomina į baigtinius, eschatologinius laikus.

Kaip spėjome pastebėti, tas pats S.Parulskis yra skirtingas savo religinėmis interpretacijomis. Kas gi kūrėjus verčia skirtingai interpretuoti krikščioniškąją patirtį? Viskas daroma patogumo dėlei. Yra patogių ir nepatogių eilučių Biblijoje. Tad kodėl reikėtų pasitelkti nepatogias eilutes, jei yra patogių? Taip daro ir S.Parulskis.