Diktantas ir kompiuteris

Nacionalinį diktantą rašėme gerai. Pirmąjį be klaidų parašė daugiau žmonių, negu buvo tikėtasi, ir teko į antrąjį etapą kviesti daugiau, negu buvo numatyta. O antrajame ne vienam pavyko įveikti gana sunkų tekstą.

Žmonės rašė paprastai, ranka. O kas, jeigu būtų buvę galima pasinaudoti technika – rašyti kompiuteriu? Gal rezultatai būtų buvę išvis stulbinantys?

Pasižvalgykime, kaip žmonės rašo kompiuteriu. Dabar madinga rašyti komentarus į interneto svetaines. Užsukime, pavyzdžiui, į LTV „Panoramos“ tinklalapį. Laida solidi. Bet daugeliui komentatorių solidumas nė motais. Štai komentaras, atsiųstas vasario 19 d., prasideda žodžiais: „Istrauka is oficialios...“ Trys žodžiai, dvi rašybos klaidos. Būtų buvę labai paprasta diktanto tikrintojams skaityti iki pirmos klaidos!

Prieš jį (vasario 14 d.) atsiųsto komentaro pirmoji eilutė štai tokia: „kuo siom,svenciu uzgriuvusim,dienom! olynpiada,valentyno“. Komentarai šiam komentarui tikrai nereikalingi...

Ne visi neraštingi. Du ankstesni komentarai parašyti taisyklingai. Bet penktas iš eilės vėl beveik beraščio. Šeštas – ilgas ir be klaidų! Ir normaliu vardu pasirašytas – Algimantas. Ne kokiu nors „xray“ ar „maza“ pasivadinęs. Bet skaitant tolesnius vėl tenka nusivilti.

Kitų svetainių komentarų skyreliuose padėtis panaši. Daugiausia klaidų dėl to, kad vietoj raidžių su diakritiniais ženklais rašomos kitos raidės. Net ir tose svetainėse, kur dalijamasi įspūdžiais apie diktantą. Vadinasi, diktantas sau, gyvenimas sau.

O gal čia kalti kompiuteriai, gal interneto cenzūra nuima varneles nuo č, š, ž ir kitokias eibes krečia?

Jeigu tai būtų atsitikę prieš keletą dešimtmečių, gal būtų buvę ir tiesos. Pirmieji kompiuteriai mokėjo tik aritmetiką ir spausdino tik skaičius. Su tekstais neturėjo jokių reikalų. Tik maždaug prieš 40 metų pradėjo pažinti raides. Daugiausia kompiuterių gamino amerikiečiai. Todėl ir pirmoji jų abėcėlė buvo angliška. Kitos tautos anksčiau ar vėliau ją papildė savais rašto ženklais taip, kad būtų galima į kompiuterį įvesti, jame laikyti ir išspausdinti visas jų kalbose vartojamas raides.

Sovietmečiu pramonė buvo centralizuota. Lietuva skaičiavimo techniką gaudavo iš Rusijos. Buvo visuotinai naudojami dideli ACPU tipo spausdintuvai, turintys tik 26 didžiąsias lotynų abėcėlės raides ir visas rusų abėcėlės raides. Raidės buvo išlietos ant būgnų, ir jas pakeisti buvo ne taip paprasta. Bet žmonės išradingi. Rašydavo programas, kurios vieną teksto eilutę formuodavo iš trijų eilučių: viršutinėje eilutėje spausdindavo ženklus, panašius į varneles, tašką ant E ir brūkšnį ant U, vidurinėje – raides be diakritinių ženklų, apatinėje – į nosinę panašius ženklus. Tokio teksto eilutės būdavo retesnės, bet, svarbiausia, buvo galima skirti A nuo Ą, C nuo Č ir t. t.

Laikai keitėsi. Atsirado adatiniai spausdintuvai. Juose raidžių piešiniai sudėliojami iš taškų. Kiekvienam taškui – atskira adata. Iš adatų matricos buvo galima sudėlioti bet kokių raidžių piešinius programiniu būdu, nekeičiant spausdintuvo konstrukcijos. Savo dienoraštyje radau įrašą, kad Matematikos ir informatikos instituto (tada vadinosi Matematikos ir kibernetikos institutas) darbuotojas Vitalijus Pikelis perprogramavo spausdintuvo atmintį ir 1985 m. sausio 30 d. išspausdino pirmuosius lietuviškų tekstų pavyzdžius.

Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, sunku įsivaizduoti, kad kompiuteris, jo ekranas ar spausdintuvas neturėtų lietuvių raidyno. Nebent būtų muziejinė seniena.

Dažnai svetainių administratoriai įspėja pasiliekantys teisę šalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, neatitinka temos ir pan. Jei nepašalina darkyta kalba parašytų, tai reikia suprasti, kad juos laiko kultūringais... O gal jie neskaito, kas ką rašo?