Demonai ir  poezija

Devintoji Jolitos Skablauskaitės knyga, penktasis jos romanas „Brudenis“, pasakoja apie lunatizmu sergančią poetę žudikę ir pagoniškų įpročių besilaikantį rašytoją. Anotacijoje rašoma: „Tai romanas apie kūrybą, kuriai menininkas turi atiduoti tamsiąsias sielos gelmes, kad pats išsivaduotų.“ Čia susipina mistika, meilė, genialumas ir žiaurumas. Jolita kuria šiurpiai gražias, vizualias istorijas. Jos stiliaus savitumo nepaneigsi. Mažoje Jolitos bendrabučio celėje, prigrūstoje knygų, lange boluojant pilnačiai, kalbamės apie tai, kaip gimsta jos romanų karkasas.

Ar, rašydama romaną „Brudenis“, nenusidėjai, pasiduodama rinkos diktatui, kai reikia vaizduoti daugiau sekso scenų, šiurpių dalykų?

Priešpaskutinį romaną „Septyniadangė erdvė“ rašiau savo malonumui, rašydama negalvojau apie skaitytoją, medžiaga buvo pernelyg rimta, tai buvo kažkas panašaus į M.K. Čiurlionio paveikslų tapymą. Ten– viskas iš vaikystės, o gyvenau vienkiemyje, mažai bendravau, laiką leidau viena, nieko nebuvo aplink, vien tik gamta. Kalbėdavausi su medžiais, augalais. Buvau tikra pagonė, aplinkui driekėsi laukai, didžiulis sodas, artimieji dirbo, o aš buvau prigąsdinta, kad neičiau prie geležinkelio. Vaikystės pojūtis visuomet manyje glūdėjo, kai atgavau senelių sodybą, grįžau į tą gamtovaizdį, į vaikystę ir su džiaugsmu parašiau tą romaną. Bet, kaip supratau, niekam tai nebuvo įdomu, niekas jo neskaito, knyga guli užkišta knygyne, o rašydama „Brudenį“, įsivaizdavau skaitytoją. Čia pagrindinis personažas– šiuolaikinis menininkas, trisdešimties metų. Jo gyvenime atsitinka baisių dalykų, ir jis suvokia, kas yra ir kuo turėjo tapti.

Rašydama šį romaną stengiausi save suvaldyti, nerašyti daug apie gamtą, nevengiau ir erotikos. Tik redaktorė pasakė, kad kūrinys per daug ištęstas, bet taip reikėjo. Brudenis turėjo atsigauti po tos nelaimės, jis ir kaip menininkas atgimė. Tai svarbiausia, tai teikia viltį. Jis išėjo iš tamsos į šviesą, tą tamsą savyje atskleidė ir iš jos išsivadavo. Paprastai romanuose įtampa auga, auga, ir pabaigoje viskas išsprendžiama. Čia nuo pusės knygos kyla įtampa, o paskui aprašomas pagrindinio herojaus savęs atradimas. Nebūtina romaną tradiciškai kurti, galima ir kitaip, šiais laikais rašymui negalioja jokios taisyklės.

Kodėl pasirinkai pavadinimą– „Brudenis“?

Prūsiškas žodis „Pruden“ reiškia Prūsiją. Tačiau romanas– ne apie senovės Prūsiją, o apie poeziją, kaip mitą. O prūsiški motyvai „Brudenyje“ labiau dekoratyvūs, paviršutiniški mėgdžiojimai, kaip kokia gotų mada. Brudenis sužinojo, ką reiškia jo vardas, ir pradėjo tuo domėtis, mėgdžioti senovės prūsus, rengėsi, dažėsi kaip jie mėlyna spalva kūną ir plaukus. Gintaras Beresnevičius rašė apie tokius faktus, pasinaudodamas senovės metraštininkų medžiaga, aš ta medžiaga apie prūsų kūno puošybą pasinaudojau, norėdama sudominti jaunimą. Pamaniau: kodėl negalima to atgaivinti kaip kokios kosmetinės mados? Ryškiom mėlynom dėmėm kūną dažė kilmingieji, o nekilmingi– ne tokiom ryškiom, jie mėgo nešioti auksinius papuošalus. Tačiau, kuo dažė, jokio recepto metraščiuose neaptinkama.

Tave įkvepia baltų mitologija?

Anksčiau domėjausi baltų mitologija, o mane įkvėpė J. Bobrowskio poezija, tie senoviški vardai. Visa poezija man itin patinka. Tai– karališkas menas. Mano romano herojė Kordelija– demonas, genijus, bet dažniau tokie būna vyrai, o čia mergina. Romanas „Septyniadangė erdvė“– apie pagonybę, bet tai nereiškia, kad raginu į ją grįžti, tai tiesiog prisiminimas, nors rimtas. Romane „Brudenis“ ne tai svarbu, svarbi toji moteris poetė, ji– genijus, legenda.

Nors Kordelija geniali, ji– neigiama herojė, o jos genialumas nesąmoningas, tarsi ne jos savybė, bet kažkoks mistiškas apsėdimas. Visos moterys, išskyrus Brudenio seserį Jovasę, romane vaizduojamos bedvasės, vulgarios, kurioms rūpi paviršutiniški dalykai.

Kordelija tarsi apsėsta demono, kaip gali moteris būti genijus? Sakoma, kad negali, kokia ten moteris menininkė,– tokia vyrų pozicija. Genijai šiaip visi baisūs, sudarę sutartį su velniu. Ką kalbėti apie mergaitę. O lunatizmas– sudėtingas dalykas. Tai psichinė liga, lunatikas atsiduria kitoje planetoje, jis mato ne šios žemės vaizdus, garsus. Jis patenka į kitą būvį, mokslininkai aiškina, kad lunatizmas susijęs ne su galvos smegenimis, o su saulės rezginiu, kuris yra netoli skrandžio ir ten egzistuoja tarsi kokia smegenų forma. Tuo domėjausi, man tai įdomi sritis.

Mano mama pasakojo apie prosenelį, kuris per pilnatį paimdavo ją už mažylio pirštelio ir išpasakodavo visas paslaptis, o paskui nieko neprisimindavo. Pati kartą per miegus vaikščiojau, mama mane purtė, labai keistai jaučiausi.

Kas pirmiausia paskatina tave sukurti veikėjus?

Mane įkvepia žmogaus veidas, akys, jo bruožai. Pavyzdžiui, kai kokiai aiškiaregei atneša nuotrauką, ji viską apie žmogų pasako, apie jo dabartį, praeitį, kur jis šiuo metu gali būti, jei yra dingęs. Panašiai atsiranda ir mano pagrindinis herojus.

Pieši savo herojų veidus kaip Federico Fellini’s.

Figūros man nesvarbios. Veidus, mimiką man geriausiai sekasi pavaizduoti. Brudenio prototipas rašė nuostabius eilėraščius, tai buvo realus vyras. Daug skaičiau jo poezijos, o romane parašiau, kad jis yra ne poetas; stengiausi perteikti to žmogaus sielą, jo fotografiją įdėjau į rėmus ir laikiau prieš save, kad prabudusi nuolatos matyčiau. Jis žymus poetas, bet nesakysiu, koks. Mirė jis beprotnamyje. Tačiau mano herojus Brudenis nemirė, jam suteikiau šiuolaikinio žmogaus, kurį atsitiktinai mačiau, bruožus, o siela– poeto iš praeities.

O ta mergina?

Gal tai ir mano kokia dalis, kokio demono, bet tai neišlaužta iš piršto. Iš kur ji atėjo? Kai pagalvoju, darosi baisu.

Šiame romane gausu erotinių epizodų.

Sulaukiau brandos amžiaus, kai galiu sau leisti viską, visas erotines fantazijas, ką tik noriu. Anksčiau sovietų laikais rašyti apie erotiką buvo negalima, ją buvo galima tik susapnuoti. Nerašydavau, o nesąmoningai piešdavau, net per paskaitas. O dabar tai darau specialiai, bet tai nebus vulgaru, tai ne natūralizmas, pornografija, o menas, stengiuosi, kad erotikos nebūtų per daug. Tam tikrais gyvenimo momentais, kai Brudeniui norėjosi sekso ne su viena moterimi, jis buvo pasinėręs į erotiką; bet vėliau surado savo moterį.

Tavo romanuose dominuoja pagrindiniai veikėjai vyrai, kodėl?

Todėl, kad jie man patinka. Be to, galiu sau daugiau leisti rašydama. Kur kas įdomiau, jokių suvaržymų, o jei moteris– iš karto tave su heroje sutapatina kritikai. Kitiems rašytojams rašyti pirmuoju asmeniu ir būti sutapatintiems– priimtina. O mane tai erzina.

Tu herojų išanalizuoji, renki daug medžiagos?

Visuomet turi būti pagrindas. Kita vertus, Marcelio Prousto romanai– tapyba, vaizdai, ten nėra jokio siužeto, kiti negali nė vieno puslapio perskaityti, net mano viena draugė menininkė sako, kad nuo jo jai bloga. O aš galiu, nors žinau, kad geras siužetas žodžių tapybai nekenkia.

Ne kartą man minėjai, kad rašydama sieki sukurti vizualų paveikslą.

Kartą su Petru Dirgėla kalbėjome, kaip galima rašyti apie saulėlydį. Sakiau, kiek daug galima apie jį parašyti ir kaip nuostabiai. Man nuostabiausia knyga yra Bruno Schulzo „Cinamoninės krautuvės“. Niekas nesupranta tokių dalykų, bet tai tapyba, panašiai kaip Marco Chagallo paveikslai.

Tavo romane knibžda daug keistų bauginančių personažų: vaiduokliškos moterys, kitos fantasmagoriškos pusiau mitinės būtybės. Iš kur tai?

Piešiu juos ir paskui išsiaiškinu, ką nupiešiau, kodėl vieną ar kitą vaizdavau. Mat bibliotekose surandu, kad viskas seniai atrasta, viskas turi savo pavadinimus. Viskas yra paaiškinta. Kai kurie jų– demonai, apsivelkantys žmonių kūnais, o sielą pasigrobiantys. Mano romanuose yra veikėjų su baisiais, perkreiptais veidais, nes savo gyvenime mačiau daug mirštančių žmonių. Bijau juos net piešti...

O mistiniais reiškiniais tiki?

Kas keisčiausia: žmones iš savo romanų vėliau sutinku, ir jie tarsi puola prie mano sielos. Romano „Kitas kraujas“ iliustracijoms panaudotas mano piešinukas. O jo atsiradimo istorija tokia: „Šiaurės Atėnuose“ buvo Elvyros Kairiūkštytės piešinys, keli brūkšneliai, o aš paėmiau ir ant jos nupaišiau savo iliustraciją, kurią pavadinau „Mirusioji“. Elvyra Kairiūkštytė jau dūla po žeme, o aš dar stengiuosi gražiai atrodyti. Kodėl taip yra? Niekas negali paaiškinti.

Romano veiksmas baigiasi prieš Vėlines. Brudenis sapnuoja sapną, kuriame jis miršta prieglaudoje, miestelyje, kur yra vienuolių, koplyčia. Sapne ateina Kordelija su kokainu, kad išvaduotų jį iš praeities. Realus mano herojaus prototipas, poetas, mirė padauginęs kokaino, manoma, kad tai buvo savižudybė. O čia Brudeniui taip skaudėjo sielą, širdį dėl mylimosios žūties, todėl jis susapnavo tokį sapną. Ir atsitik tu man, kad aš pati atsidūriau slaugos ligoninėje, tik trūko kokaino. Bet ligoninėse būna morfijaus. Iš tikrųjų egzistuoja ta prieglauda, ir aš panašioje vietoje atsidūriau, tik romane aprašytame sapne kartu su Brudeniu didelėje lovoje gulėjo trys mirštantys vyrai ir viena moteris, o aš atsidūriau tarp mirštančių moterų. Palatoje prie mirštančiosios pastatydavo širmą, bet kadangi kažkodėl visose palatose mane vis paguldydavo netoli mirštančių, viską mačiau ir girdėjau. Kai pirma moteris mirė, buvo sunku, o paskui pripratau. Tie kūnai dvi valandas turėdavo gulėti išrengti; tau atneša pusryčius, o gydytoja buitiškai sakydavo: lavonas.

Gerosios Vilties rajonas Vilniuje, kuriame tu gyveni, toks keistas.

Jis man nepatinka, jis– tarybinis, žmonės ir namai, nieko mistiško jame nėra– jis nykus. Stengiuosi nuo jo atsiriboti. Baigusi vidurinę čia gyvenau, gerai man šis rajonas pažįstamas, bet jame mažai kas pasikeitė.

Daugelis įsivaizduoja tave gyvenančią Joniškyje.

Vasaromis ten išvykstu. Ten ramu, gera, ten galiu susikaupti. Romaną parašiau per kelis mėnesius, kadangi buvo lietinga vasara, niekur negalėjau nosies iškišti. Šiaip man lietus, darganos kenkia. O kitą vasarą: redagavimas, dailinimas. Man patinka viską parašyti vienu prisėdimu, bet tam reikia susikaupti, atsiskirti nuo pasaulio.

Rašau romanus iš pradžių ant visokių popierėlių, o kompiuteriu redaguoju. Šiaip galiu ir naktį prabudusi rašyti, vaikščiodama. Anksčiau buvo gera regimoji atmintis, visą mėnesį vaizdai išlikdavo. O dabar ji po vaistų, ligų susilpnėjo. Eiliniam žmogui tokio patyrimo, kaip mano, nereikia, nes sunku gyventi, realybėje, buityje nesusitvarkai. Anksčiau, kai neturėjau patirties, tris paras rašydavau, negalėdavau atsiriboti nuo teksto, nuo rašymo išsekdavau, o paskui tris paras miegodavau. Dabar įgijau įgūdžių, kaip atsipalaiduoti, užmigti.

Ar savo anksčiau parašytus kūrinius skaitai?

Prisiminiau vieną apsakymą apie sergančią moterį, ji negalėjo paeiti, jautėsi undinėlė, o man kojų sąnarius gelia. Kai rašiau pirmą apysaką „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, Emilija nerūkė, o aš rūkiau. Jauti, lyg ne apie save rašai, o paskui tau kažkas panašaus atsitinka. Šiaip praeities nemėgstu, net pačių laimingiausių akimirkų. Kažkur skaičiau, kad geriau pati didžiausia bjaurastis, bet dabar, negu pati gražiausia praeitis. Negalėčiau rašyti savo biografijos, nors rašau dienoraštį. Kai būsiu paliegusi, nukaršusi, gal galėsiu naudoti dienoraščius, perdirbti, vieną kartą pabandžiau, kai žurnalistas to prašė.

O kitas romanas?

Jau rašomas. Bet tai nereiškia, kad atsisėdu prie kompiuterio ir parašau jį nuo pradžios iki galo, ne, jis pirmiausia sukuriamas galvoje. Vieną dieną man gera nuotaika, tai rašau, ką nors miela, o kitą dieną kas nors baisaus– panaudoju tą momentą. Laikau romaną mintyse, tik laukiu tinkamo momento, įkvėpimo. Galiu nuo vidurio pradėti rašyti, tik nuo pabaigos rašyti man būtų neįdomu.

O tavo sumušimas, bandant tave apiplėšti, paveiks tavo kūrybą?

Teko smurto ir anksčiau patirti. Naujame romane bus pavaizduota žmogžudystė, baisūs dalykai, bet tai bus psichologiškai paaiškinama; jei psichologas būtų turėjęs žinių apie to žmogaus vaikystę, jis būtų tai paaiškinęs. Tą žmogų būtų pasodinę ne iki gyvos galvos į kalėjimą, bet uždarę į beprotnamį. Mane įkvepia realus žmogžudys, norisi psichologiškai pagrįsti žmogžudystę, čia nieko nauja, nieko nenustebinsiu, patologiškas nusikaltimas, be to, žmogžudys– patrauklus. Čia kriminalistika, iš spaudos. Kartais naudinga skaityti ne mūsų rašytojų apsakymus ir romanus, o spaudą, tai, kas vyksta gyvenime.

Svarbiausia, kad kitą romaną rašau,– šis jau praeitis. Kai kito romano esu nepradėjusi, jaučiuosi pažeidžiama, esu ligonis, galiu ką noriu daryti, skaityti geriausias knygas, bet nuo to man tik blogiau.

Ar jautiesi suprasta skaitytojų?

Norėtųsi, tikiu, kad kada nors atsiras tokių skaitytojų, kurie labiau gilinsis į mano romanus. Kodėl reikia rašyti taip, kad visi suprastų, prisitaikyti prie vidutinio skonio? Rašau neeiliniam skaitytojui ir tuo didžiuojuosi. Nors ir rinkai, bet neeiliniam skaitytojui.