Rašyk
Eilės (73641)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje

2011-08-01
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje

Tradicija ir kismas

Thomo Manno festivalis neslopsta, šiemet savo įvairialype forma jis Nidoje išsiskleidė jau penkioliktą kartą (liepos 9–17 dienomis)! Patirdamas kismus – nuo pradinio angažuotumo didžiojo rašytojo kūrybai ir asmenybei jau užtektinai atsiribota; nuolat atsinaujindamas – prieš keletą metų šalia tradicinės Žodžio, Muzikos ir Dailės programų triados radosi Kino naktys prie švyturio, daugiausia sutraukiančios jaunimo, o štai šiemet įsiterpė ir tarpdisciplininis darinys, jungęs eseistinį žodį, poeziją ir muziką, – autorinis (Vytauto Landsbergio) kūrybos vakaras, festivalis išlaiko tradicijos, patikimumo, intelektualumo dvasią. Personalijų, ant kurių pečių laikosi visas vyksmas ar suburiamų kaip atlikėjai, kaita irgi pinasi su pastovumu: šalia pagrindinės organizatorės Thomo Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės vis dar matome ankstesnę vadovę, Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorę Vitaliją Jonušienę, ilgus metus savo šypsena ir tyliu dėmesingumu globusią festivalį; Antanas Gailius, kuratoriumo – festivalio idėjų generatoriaus – pirmininko postą užleidęs Ruthai Leiserowitz (Vokietija), liko aktyvus veikėjas, vadovavęs ne vienam renginiui; koncertus (parengtus kartu su šįsyk Nidon neatvykusiu Edmundu Gedgaudu), kaip visad, profesionaliu santūriu žodžiu pristatė Vytautė Markeliūnienė, ilgą laiką talkinusi šviesios atminties Onai Narbutienei, o dabar pati patalkinta festivalio debiutantės Aleksandros Pister, stebinusios puikia vokiška tartimi; vėl džiugino klausytojų numylėtinis – kamerinis choras „Aidija“, o gurmanišką malonumą suteikė rečitalį surengęs festivalio „naujokas“ – pianistas Daumantas Kirilauskas; jau tradiciškai pristačius VšĮ „Nidden“ sukauptus vokiškosios Nidos dailininkų kolonijos darbus, šįkart atsigręžta ir į Kuršių nerijoje tapiusius lietuvius – jų paveikslai parodyti bent jau skaidrėmis; keletą pastarųjų metų neprilygstamos vertėjos titulą pelniusi Kristina Sprindžiūnaitė vėl klausytojus žavėjo gebėjimu sklandžiai išversti ilgiausius ir sudėtingiausius kalbėtojų iš Vokietijos pasažus; ilgametis festivalio globėjas prezidentas Valdas Adamkus ir šįkart atidarymo vakarą pasakė sveikinimo kalbą... Ir taip toliau – net ir subjektyvieji, „šalutiniai“ įspūdžiai bei bendrystės perpynė tradiciją su naujovėmis ar atsitiktinumais: vėl turėjau progos pasibičiuliauti su vokiečių pora Heidgard ir Joachimu Taegeriais, atvykusiais į festivalį jau penkioliktą (!) kartą, o netikėtai išvystam, asmeniškai nepažįstamam Valdui Papieviui pasisakyti esanti jo romanų gerbėja...

Poleminės gimtosios Europos refleksijos

Joks netikėtumas, kad šįsyk Th. Manno „globa“ buvo dar sustiprinta jubiliato Česlovo Milošo autoriteto, festivaliui suteikiant milošišką temą – „Gimtoji Europa“. Senokai priklausomybės nuo didžiojo vokiečių rašytojo atsikratęs festivalis Žodžio programoje neretai gvildendavo tautų ir valstybių istorinės ir šiandienės kaimynystės, taikaus sambūvio problematiką, tad žvilgsnis į gimtąją Europą, pirmiausia į, pasak poeto Adamo Zagajewskio, regioną tarp Rusijos ir Vokietijos, buvo natūrali ankstesnių diskusijų tąsa.

Labiausiai ir sujudino dūšią šio svečio iš Lenkijos kalbėjimas – be patoso, sukauptas, nepretenzingai asmeniškas: pranešimas taip ir vadinosi – „Gimtoji Europa ir atskiras rašytojo balsas“. Žinia, festivaliui reikšmės suteikė jau vien tokio poeto – kaip dar spaudos konferencijoje Vilniuje teigė Antanas Gailius: prilygstančio Česlovui Milošui – atvykimas. Bet grožėtis „forma“ nebuvo pagrindo (priešingai nei tradicinę Th. Manno bičiulių susitikimo dieną, švenčiant namelio gimtadienį – liepos 16 d., kai svečias iš Vokietijos Dieteris Straussas labai ekspresyviai, tarsi kurdamas monospektaklį, pristatė savo knygą apie Mannų šeimos emigracijos patirtį). A. Zagajewskis, akivaizdu, ne efektų, bet vidinio gyvenimo žmogus – paradoksalu, bet būtent jie yra labiausiai įtaigūs, galbūt ne minias, bet tokius nedidelius sambūrius patraukiantys... Pranešėjas pažymėjo pozityvų intelektualų, pirmiausia rašytojų iš buvusio sovietinio bloko šalių, vaidmenį – tiek griaunant geležinę uždangą, vienijant Europą, kovojant už atskirtosios dalies lygiateisį statusą, tiek ir su(si)taikant su traumomis, praradimais, taip pat ir teritoriniais, išsižadant bet kokių revanšo pretenzijų. A. Zagajewskis, remdamasis pirmiausia Č. Milošu, priminęs tokius rašytojus kaip čekas Milanas Kundera, vengras Szandoras Marai, taip pat vokietis Günteris Grassas, susitaikymą su Istorijos akibrokštais galėjo paliudyti asmeniniu pavyzdžiu: poetas, pranešimą daręs vokiečių kalba, pirmiausia vokiškai perskaitė savo nemažos apimties eilėraštį „Kelionė į Lvovą“, paskui, klausytojų paprašytas, ir lenkišką jo originalą. Taigi skaudžia asmenine situacija – gimęs tuomet Lenkijai priklausiusiame Lvove 1945-aisiais, vos keturių mėnesių su tėvais buvo iš ten išprašytas, persikėlė į Lenkiją – pakelta į egzistencinį lygmenį, liudyta: Lvovas, tavo gimtoji vieta, yra visad su tavimi, nebūtina jos „turėti“. Tikrai poetiška pasirodė ir kita A. Zagajewskio refleksija – apie atskirumo būtinumą: jaunystės eilėraščiuose maištavęs prieš komunistinę diktatūrą Lenkijoje, vėliau šis „1968-ųjų kartos“ atstovas pajutęs poreikį vienatvei... (Tiesa, tarp šių, Lenkijoje išgyventų, jaunystės ir brandos nuostatų įsiterpia emigracijos Paryžiuje metai – pasitraukimo iš Lenkijos priežastį A. Zagajewskis, kaip ir dera poetui, nurodė lyrinę – kartu su juo Nidon atvykusią žmoną).

Provokuojamas renginio vadovės R. Lei­serowitz (savo klausimais išnaudojusios visą diskusijoms skirtą laiką), A. Zagajewskis bendruoju Europos bruožu, jau remdamasis autoritetu Leszeku Kołakowskiu, įvardijo gebėjimą kritiškai žvelgti į save, taip „surišdamas“ savo pasisakymą su dr. Irenos Vaišvilaitės pranešimu, kuriame irgi akcentuotas europietiškas savikritiškumas. Tiesa, šis pranešimas, pavadintas „Apie viltį“, vis besisukantis – atsispyrus nuo Tomo Venclovos, skaitančio Č. Mi­­lošo „Gimtąją Europą“, apmąstymų –­­ apie apaštalo Pau­liaus ištarmę dėl trijų krikščioniui būtinų dorybių, pasvarstant, kuri iš jų – tikėjimas, viltis ar meilė – yra svarbesnė, regis, ne vienam paliko kalbėjimo apie efemeriškus dalykus įspūdį (tai juodkrantiškės Klaipėdos universiteto istorikės Nijolės Strakauskaitės įvardijimas, primenant, kad šis protestantiškų tradicijų kraštas turėtų provokuoti racionalų konkretesnių problemų gvildenimą).
Iš kairės: Goethe’s instituto direktorė

Bet daugiau abejonių sukėlė Uwe Rada, pristatęs savo knygą „Nemunas –­ vienos Europos upės kultūros istorija“ („Die Memel. Kulturgeschichte eines europäischen Stromes“). Pats pristatymo vedėjas Antanas Gailius, iš pradžių pakiliai pripažinęs knygos reikšmę, – štai mes, lietuviai, Nemuną laikantys savo upe, dar neturime knygos apie jį! – po perskaitytos ištraukos apie Kuršių neriją ir Klaipėdą ėmėsi su autoriumi polemizuoti. Jam teko net keletąkart kartoti savąją mintį: mes visi patyrėme sovietinę sistemą, kurios trauminė patirtis atsilieps dar ir mūsų anūkams, o tai, kas karo ir pokario metais teko šiam kraštui, netekusiam kone visų savo gyventojų, yra baisiau nei kalboje minėtas maras... Pranešėjas tegalėjo pripažinti skirtingų požiūrių naudą. Sekant klausytojams pateiktą skaitomos ištraukos vertimą, kai kurios vietos išties glumino, pvz.: „Netgi sovietizmas nepadarė Klaipėdai didesnės žalos. Tiesa, po 1945-ųjų uostas buvo atitvertas dviejų metrų aukščio tvora, kad, kaip sakė poetas Tomas Venclova, miestas būtų atskirtas nuo jūros. Tačiau jau po Stalino mirties Klaipėda ėmė klestėti.“ Taigi ir mes, postalininiais metais augę, patyrėme klestėjimo laikus! Buvo proga pamąstyti apie pozityvųjį – pakeltą į metafizinį lygmenį, ir negatyvųjį – paviršutinišką susitaikymą...

Muzikinių sukakčių pagerbimai

Festivalyje atsigręžta ir į kitas mums, lietuviams, ar visai Europai (žvilgsnį apribojame gimtaisiais kontūrais) svarbias sukaktis, ne viena jų pagerbta Muzikos programoje. Štai šiemet minimos 100-osios M. K. Čiurlionio ir Gustavo Mahlerio mirties metinės, tad abiejų kompozitorių vardai nekart skambėjo Evangelikų liuteronų bažnytėlėje –­ ten į koncertus vakarais susiburdavo ir ištikimieji festivalio dalyviai, ir tiesiog muzikos mėgėjai. Lietuvių genijus prisimintas ne tik atliekant jo kūrybą (D. Kirilauskas pradžiugino kūriniais fortepijonui, choras „Aidija“ – originaliomis dainomis bei liaudiškųjų išdailomis, Kauno kvartetas – Styginių kvartetu), bet ir Osvaldui Balakauskui festivalio užsakyto kūrinio premjera „Čiurlionio metai“, atlikta D. Kirilausko ir Klaipėdos kamerinio orkestro.

M. K. Čiurlionis – tarsi subtilus pašnekovas – dalyvavo ir V. Landsbergio kūrybos vakare. Filosofiškai pasvarsčius jūrų marių temomis, paskaičius žaismingų eilėraščių, vis būdavo prisėdama prie fortepijono, vis kalbamasi su M. K. Čiurlioniu, dialogui pereinant į trilogą – įsijungiant Petro Vyšniausko improvizacijoms saksofonu...

Sukakties – tiesa, liūdnosios: 20 netekties metų – pagerbimu galima laikyti ir Akvilės Zavišaitės parodos atidarymą; matyt, ne vieną jubiliatą rastume ir tarp Nidos kolonijos dailininkų...

Atsigręžti į sukaktis, žinia, yra prasminga, kai sukaktuvininko kūryba, buvimu verta praturtinti savo gyvenimą be jokios progos. Festivalio dovanos tai paliudijo.



Astrida Petraitytė
 

Rašytojai

Thomas  Mann
1875 - 1955
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą