Nė viena pasaulietinės literatūros knyga nebuvo tiek kartų perrašoma, verčiama, leidžiama, skaitoma ir tiriama kaip Biblija. Jokiai kitai knygai nebuvo skiriama tiek dėmesio, kad jos turinys būtų patikimai perteiktas, teisingai suprastas ir tinkamai paaiškintas kitiems.
Iki XVI amžiaus Biblija buvo kunigų ir vienuolių knyga. Žmogaus santykį su Biblija iš esmės pakeitė reformacijos idėjos: Dievo žodį jis turėjo pažinti pats, be tarpininkų. Taigi ir tas žodis jį turėjo pasiekti gimtąja kalba. Daugelyje Europos šalių ši reformacijos nuostata tapo didžiuliu stimulu pirmosioms knygoms atsirasti. Dažniausiai tai buvo katekizmai, giesmynai, maldynai, po jų susidarydavo sąlygos ir Biblijai. XVI amžiaus pabaigoje Biblija išverčiama ir į lietuvių kalbą. Jos vertėjas – Labguvos, vėliau Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602).
Minėdami Jono Bretkūno 400-ąsias mirties metines, kartu sakome, kad 400 metų yra ir lietuviškai Biblijai. Iš tiesų versti Bibliją Bretkūnas pradėjo 1579-aisiais, o baigė 1590-ųjų lapkritį. Tačiau 1602 metais Prūsijos kunigaikščiui Georgui Frydrichui jis rašė, kad savo darbą vėl peržiūrėjo ir, kiek jam tuo metu buvo įmanoma, pataisė. Baigdamas laišką pridėjo: "Lietuvių skaitytojas, tikiuosi, šiuo vertimu dabar bus labiau patenkintas". Taigi Bretkūnas prie Biblijos rankraščio dirbo dvidešimt trejus metus.
Išlikę laiškai liudija, kad jau nuo 1592-ųjų Bretkūnas pradėjo susirašinėti su kunigaikščiu ir valdžios tarėjais dėl galimybių išspausdinti vertimą, bet jam gyvam esant Biblijos rankraštis taip ir nepateko į spaustuvę. Prūsijos kunigaikštis nupirko jį iš pradžių savo bibliotekai, vėliau jis buvo perduotas Karaliaučiaus universiteto bibliotekai. Penki foliantai bei trys ketvirtojo formato tomai papildė bibliotekos rankraštyną. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui šis unikumas pateko į Vokietiją ir dabar laikomas Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve.
Biblijos pasaulį tautoms atvėrę vertėjai buvo išskirtinės asmenybės. Bretkūnas yra neabejotinai vienas įdomiausių XVI amžiaus kūrėjų: labai išsilavinęs, vertinantis mokslą, turintis polinkių dirbti tiriamąjį darbą. Norėdami įvertinti Bretkūno indėlį ir į XVI, ir į XXI amžiaus lietuvių kultūrą, turime atkreipti dėmesį į keletą faktų. Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad jis mokėjo daug kalbų, bet savo literatūrinei veiklai pasirinko lietuvių. Ja sukūrė daugiausia – dabar yra išlikę apie 5000 lietuviškai parašytų puslapių. Manoma, kad jo gimtoji kalba buvusi prūsų ar vokiečių, galbūt jis buvo dvikalbis. Mat jo motina Warnin buvo kilusi iš laisvųjų prūsų, o tėvas Valtenas Bretke – iš vokiečių ar suvokietėjusių prūsų. Jo gimtieji Bambliai buvo už 5 km į šiaurę nuo Frydlando. XVI amžiuje ten baigėsi lietuvių gyvenamos vietos. Dabar niekas neabejoja, kad jau vaikystėje Bretkūnas buvo išmokęs ir lietuviškai, be to, dar kuršiškai (latviškai) ir galbūt lenkiškai. Lotynų ir graikų kalbas jis turėjo išmokti prieš įstodamas į Karaliaučiaus universitetą. Vokiškus dokumentus Bretkūnas pasirašydavo Bretke, lotyniškus Bretkius, lietuviškus Bretkunas.
Kada susiformavo Bretkūno nuostata dirbti lietuvių kultūrai? Kodėl Bretkūnui atrodė, kad pagal savo luomą ir pašaukimą jis turi užsidėti būtent šitą naštą? Jo kryptinga kultūrinė veikla liudija, kad įsipareigojimas šitaip "atsidėkoti tėvynei, tėvams ir draugams už gautąsias geradarybes" buvo priimtas labai anksti.
Apie Bretkūno mokymąsi duomenų, deja, mažai. Nėra žinoma, kur jis baigė pradžios mokyklą. Pirmas dokumentas, kuriame jau minimas pats Bretkūnas, yra Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Simono Ticijaus 1555 metų įrašas universiteto matrikulose: "Johannes Bretke, Friedlandensis, natus in pago vicino Bamlen, pauper, pupillus, gr. 5". Į Karaliaučiaus universitetą Bretkūnas įstojo palyginti vėlai, turėdamas jau devyniolika metų.
Karaliaučiaus universitetas buvo tuomet dar jaunas, įkurtas tiktai prieš dešimt metų. 1555-aisiais, Viktoro Falkenhahno duomenimis, jame mokėsi apie 150 studentų, dirbo 8 profesoriai. Bretkūnas čia studijavo tik pusantrų metų. Kunigaikščio stipendijos jis negavo. 1557-ųjų sausį Bretkūnas išvyksta į Vitenbergą, pagrindinį reformacijos židinį, protestantiškojo mokymo tvirtovę. Vitenbergo universitete kasmet būdavo imatrikuliuojama apie 600 studentų. Lutheris tuo metu buvo miręs, bet universitete profesoriavo garsūs jo bendražygiai ir pagalbininkai Philippas Melanchtonas, Jonas Bugenhagenas, Georgas Majoras, Paulius Eberis ir kiti. Kiek laiko Bretkūnas studijavo Vitenberge, nežinoma. Studijoms pinigų jis skolinosi "iš gerų draugų", vėliau tos skolos tapo sunkia našta.
1562 metais Prūsijos kunigaikštis Bretkūnui patikėjo evangelikų liuteronų parapiją Labguvoje, ir, tėvų pakviestas, jis grįžo į tėvynę. Pirmajame laiške (1563) Prūsijos kunigaikščiui, perfrazuodamas Ciceroną, jis pareiškė, jog "mes esame gimę ne tik sau, bet dalis mūsų priklauso tėvynei, dalis draugams, dalis tėvams". Šis ir vėlesni Bretkūno laiškai atskleidžia jo požiūrį į krašto kultūrą, mokslą, parodo jo vertybių sistemą. Laiškai yra, be abejo, ir geriausi jo asmenybės liudytojai.
Antai pirmajame Bretkūnas praneša kunigaikščiui apie sužieduotuves su panele Werthern ir prašo paramos vestuvėms "įprastu garbingu būdu" iškelti. Bretkūnas pabrėžia, jog jam būtina susitvarkyti savo buitį, kad galėtų atsidėti mokslo darbams, nes "kas gali būti sunkiau žmogui, ypač atsidėjusiam mokslui, kaip maitintis užeigoje, kur diena iš dienos girdi žmonių triukšmą ir riksmą". Labguva - prekybinis miestelis, vadinamoji liškė, - buvo prie Deimenos deltos, maždaug už 4 kilometrų nuo Kuršių marių. Čia jau nuo XIII amžiaus stovėjo akmeninė Kryžiuočių ordino pilis ir bažnyčia, tačiau miesto teises Labguva gavo tik 1642 metais. Bretkūnas praneša kunigaikščiui, jog moka lietuvių ir prūsų kalbas, dėl to sutikęs dirbti šioje parapijoje.
Iš Bretkūno laiškų matyti, kad jo materialinė padėtis buvo sunki. Labguvoje jis buvo ūkininkaujantis kunigas ir didžiąją dalį pragyvenimui reikiamų pajamų turėjo gauti iš jam skirtos parapinės žemės. Ūkininkauti Bretkūnui nesisekė. Nors jis turėjo 4 ūbus žemės (apie 64 ha), bet nesugebėjo pelningai tvarkytis. Bretkūnas vis skundėsi, kad žemė nederlinga, toli nuo bažnyčios, jos dalis užliejama marių vandens, be to, ją nugano valstiečiai su savo gyvuliais. Jis atkakliai mėgino atsisakyti šitų ūbų ir už tai gauti atitinkamą valstybinį išlaikymą. Net ir kamuojamas nemažų skolų, atsiradusių dar studijų metais, o vėliau padidėjusių dėl nesėkmingo ūkininkavimo, nuolat slegiamas skurdo, dėl kurio kentėjo ir jo šeima, Bretkūnas nenorėjo atidėti Biblijos vertimo.
Labguvoje Bretkūnas praleido 25 metus – atvyko dirbti būdamas dvidešimt šešerių, išvyko sulaukęs penkiasdešimt vienerių. Čia 1579 metais pradėjo versti Bibliją. Evangeliją pagal Luką išvertė iš Vulgatos, likusias knygas – iš Lutherio Biblijos, remdamasis garsių teologų komentarų knygomis. Jo vertimo tempai buvo labai greiti, ir 1580 metais jau buvo baigtas visas Naujasis Testamentas bei Psalmynas.
1587 metais Bretkūnas perkeliamas į Karaliaučių, į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Čia jis galėjo daugiau laiko skirti savo studijoms ir literatūriniam darbui. 1590-ųjų lapkritį jis baigė versti ir Senąjį Testamentą. Bretkūnas jautėsi tarsi atlikęs moralinį įsipareigojimą lietuvių kultūrai. 1598-ujų gruodį kunigaikščiui jis rašė: "Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių bažnyčia, ypač šioje Prūsų kunigaikštystėje, iki šiol neturėjo savo kalba Biblijos, Dievas paskyrė man jo garbei ir savo bažnyčios naudai ją išversti iš garsingojo pono Lutherio vokiško vertimo į lietuvių kalbą ir su dieviška pagalba atvedė iki galo". Susirašinėjimas su kunigaikščiu ir valdžios tarėjais dėl rankraščio tikrinimo ir rengimo spaudai prasidėjo dar 1592-aisiais. Darbų eiga, tiksliau, jų vilkinimas, varė Bretkūną į neviltį, kartais skatino protestuoti ir net grasinti kunigaikščiui, kad susirasiąs kitą globėją. Kad ir kokiais garbingais kreipiniais ir nuolankiomis frazėmis buvo maskuojamas Bretkūno nepasitenkinimas, jis kartais prasiverždavo labai tiesiais klausimais ("nuolankiausiai prašyčiau J[ūsų] K[unigaikštiškąją] M[alonę] teiktis maloningai pareikšti, ką Jos malonybė sumanė daryti su šiuo didžiai reikalingu veikalu ir mano nuoširdžiu, sunkiu darbu") ir primygtiniais prašymais grąžinti jam rankraštį, kad visas darbas nebūtų suardytas.
Dar vieną moralinį įsipareigojimą Bretkūnas jautė Prūsų krašto kultūrai. Greta Biblijos vertimo Labguvoje jis pradėjo rašyti Prūsų krašto kroniką "Chronicon des Landes Preussen". 1578–1579 metais jis rinko medžiagą apie senuosius Prūsų krašto gyventojus sūduvius, prūsus, jų šventes ir religines apeigas. Beje, ir pamokslų rinkinyje "Postilėje" (1591) jis prašo žmonių ne tik kasdien nors po truputį mokytis naujojo tikėjimo, bet ir domėtis savo praeitimi, nes "mes vakarykščiais esme nieko nežinodami". Taigi Bretkūnas svarbus ne tik kaip Biblijos vertėjas, bet ir kaip vienas pirmųjų istorikų. Bretkūno amžininko Kasparo Hennenbergerio 1588 metais nurašytuose ir išlikusiuose šios kronikos fragmentuose užfiksuota įdomių istorijos faktų, politinių realijų, aprašyti baltų papročiai ir mitologija. Senieji šio krašto gyventojai, pasak Bretkūno, buvę ne tik šaunūs ir kuklūs, bet ir "dori, paprasti, švelnūs ir labai dosnūs svetimšaliams, kurie pas juos atvykdavo". Tos kronikos fragmentų randame Hennenbergerio knygoje "Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinimas" (1595), vėliau – Bretkūno provaikaičio Mato Pretorijaus istoriniame veikale "Prūsijos įdomybės" (rašytas apie 1670–1694 metus). Bretkūno kronikos fragmentų nuorašų išlikę Upsalos, Gotos ir Gdansko bibliotekose. Kaip galime spręsti iš jo pusiau originalių pamokslų rinkinio "Postilės" (1591), senąją baltišką kultūrą Bretkūnas laikė primityvia ir atgyvenusia, tačiau gerai suprato istorinę jos vertę.
Bretkūnas reformaciją siejo su kultūros naujovėmis, ateinančiomis iš Vakarų kartu su spausdintu žodžiu, ir kantriai dėjo pagrindus savo krašto pažangai. 1589 metais, remdamasis pirmtakų kūrybos palikimu, jis parengė ir Prūsijos kunigaikštijos iždo lėšomis Karaliaučiuje išleido du giesmynus ("Giesmes duchaunas" ir "Kancionalą") bei maldyną. Giesmės ir maldos keletą amžių keliavo iš vienų knygų į kitas. Jo pamokslų rinkinys – dviejų dalių, beveik tūkstančio puslapių, gausiai iliustruota "Postilė" – pirmoji ne verstinė, o pusiau originali spausdinta lietuviška knyga. Jos autorius aiškiai ir paprastai kalba apie Šventąjį Raštą, supažindina lietuvius su krikščionybės pagrindais, ragina švęsti šventes ne "sename rauge", leisti vaikus į mokyklas, remti bažnyčią ir mokytojus.
Mus pasiekę tekstai tapo puikiais Bretkūno kūrybos proceso liudytojais. Ta talento našta, kurią jis užsidėjo ant pečių "visų pirma Dievo garbei, o paskui artimo patarnavimui", iš tiesų nebuvo užkasta. Literatūriniu darbu jis ne tik įgyvendino saviraiškos poreikius. Mums daug svarbiau, kad jo parengtos knygos vedė lietuvių kalbą į bažnyčią, į viešąjį gyvenimą, plėtė jos vartojimo sferas ir taip stabdė tautinę bei kalbinę asimiliaciją. Tekstų dauginimo technologija paskleidė lietuvišką Bretkūno žodį po lietuviškus valsčius. Spausdintais jo darbais keletą amžių naudojosi religinių raštų rengėjai ir lietuviškose parapijose dirbę kunigai. Nebuvo užmiršta ir Biblija. Ji būdavo prisimenama kaskart, kai tik kildavo iniciatyva išleisti lietuvišką Bibliją. Bretkūno rankraščiu rėmėsi pirmosios spausdintos Biblijos (1735) vertėjai ir trečiojo leidimo rengėjai (1816).
Dabar būtų laikas pradėti kalbėti apie mūsų įsipareigojimus Prūsų krašto kultūrai ir jos atstovui Bretkūnui. Ištisus keturis šimtmečius visa Bretkūno Biblija nebuvo išleista. 1625 metais išėjo tik Jono Rėzos parengtas Psalmynas, mokslo reikalams nuo XIX amžiaus pabaigos skelbiamos nedidelės ištraukos. 1983 metais Vilniuje išleisti Bretkūno "Rinktiniai raštai", parengti prof. Jono Palionio ir dr. Julijos Žukauskaitės. Juose paskelbta nemažai Senojo Testamento fragmentų, į lietuvių kalbą išversti Bretkūno laiškai, Prūsų krašto kronikos ištraukos, Juozo Tumelio sudaryta bibliografija. Vis dėlto išleisti daug kartų ir daugelio žmonių taisytą visą Bibliją nepavyko nei teologams, nei filologams. Tik XX amžiaus pabaigoje rankraštis buvo pradėtas publikuoti Vokietijoje. 1981 metais Miunsterio universiteto Slavų-baltų seminaro direktorius prof. dr. Friedrichas Scholzas ėmėsi iniciatyvos publikuoti visą Bibliją. Kartu su Miuncheno universiteto Bendrosios ir indoeuropiečių kalbotyros instituto mokslo darbuotoju Jochenu Dieteriu Range jis parengė mokslinio leidimo projektą, pagal kurį Bibliją numatyta leisti trimis grupėmis: 1) faksimiles, 2) kritinius leidimus ir 3) komentarus. Rengiant mokslinį Biblijos leidimą, keliamas uždavinys dokumentiškai tiksliai pateikti šaltinį, kiek įmanoma aiškiau parodyti teksto raidą nuo pirmojo užrašymo iki paskutinio varianto. Faksimilės negali visiškai atstoti originalo – jos duoda bendrą rankraščio vaizdą, tačiau taisymus, ypač darytus ne vienu metu ir ne vieno žmogaus, patikimai nustatyti galima tik tiriant patį originalą. Šio tyrimo rezultatai bus pateikiami kritiniuose leidimuose ir komentaruose.
1991 metais išleisti pirmieji du Bretkūno Biblijos faksimilių tomai: Psalmynas ir Naujasis Testamentas. Leidimą rėmė Vokiečių mokslo draugija (Deutsche Forschungsgemeinschaft), spausdinimą finansavo Alfriedas Kruppas von Bohlenas ir Halbacho fondas. Įkandin Bretkūno Naujojo Testamento faksimilių 1992 metais išėjo Jocheno Dieterio Range’s komentarų knyga "Bausteine zur Bretke-Forschung: Kommentarband zur Bretke-Edition" (NT). Tai pirmasis mokslinio Bretkūno Biblijos leidimo komentarų tomas. 1996 metais išleista Bretkūno Penkiaknygės faksimilė. Taigi skaitytojui šiuo metu pasiekiami trys faksimilių tomai. Baigiamas rengti dar vienas faksimilių tomas ir kritinis Psalmyno (prof. Scholzas) leidimas. 2003 metais numatyta išleisti kritinį Naujojo Testamento leidimą (prof. Range) ir Bretkūno "Postilę".
2001 metais Parmos universiteto ordinarinis profesorius habil. dr. Guido Michelini’s Vilniuje išleido Bretkūno giesmių tekstus kartu su šaltiniais – "Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos". Šiame leidinyje pirmą kartą fotografuotiniu būdu perspausdinamos trys Bretkūno knygos: "Giesmes Duchaunos", "Kolektos" ir "Kancionalas" iš vienintelio šiuo metu žinomo egzemplioriaus – jis laikomas Švedijoje, Upsalos universiteto bibliotekoje.
Bretkūno kūrybai tirti dabar pasitelkiamos naujos technologijos. Lietuvių kalbos institute "Postilė", "Giesmės Duchaunos", "Kancionalas" ir "Kolektos" surinktos kompiuteriu, parengtos elektroninės žodžių formų konkordancijos. Šie produktai – dalis bendros senųjų raštų duomenų bazės, kuriamos nuo 1996-ųjų pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metų programą, finansuojamą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo. Greifsvaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto Baltistikos institute, remiantis kompiuterine programa "Quest 2", analizuojamas ir rengiamas spaudai kritinis Bretkūno Naujojo Testamento leidimas.
Jau atlikti tiriamieji darbai ir išsiplėtusios pažinimo ribos atveria perspektyvą tolesniems tyrimams. Jie tęsiami ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Net nekeliant klausimo, kokios tautybės buvo Bretkūnas ir kokia kalba jo gimtoji, akivaizdu, kad dvi tautas ir kultūras XVI amžiuje vienijęs kūrėjas per savo kūrybą jas sieja ir dabar.
Tarptautiniai Lietuvos ir Vokietijos programos "Lietuviškai Biblijai – 400 metų" renginiai vyksta Lietuvoje ir Vokietijoje. 2001-ųjų rugpjūtį Ernsto Moritzo Arndto universiteto Baltistikos institutas Greifsvalde organizavo jaunųjų baltistų vasaros akademiją "Philologia baltica 2001", skirtą aktualiems Bretkūno kūrybos klausimams. 2002-ųjų rugpjūtį Berlyne surengta paroda "Bažnyčia kaime", rugsėjį Greifsvalde – tarptautinė konferencija "Lietuviškai Biblijai - 400 metų. Filologiniai ir teologiniai Bretkūno kūrybos aspektai", kur pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Švedijos, Italijos ir Lenkijos. Šiandien mums svarbiausia, kad lapkričio 27 dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A), atidaryta paroda, ir Lietuvos žmonės gali pamatyti pirmosios lietuviškos Biblijos rankraštį – Bretkūno 23 metų darbą, vieną svarbiausių mūsų raštijos paminklų. Prūsijos kultūros paveldo Slaptasis valstybinis archyvas ir Lietuvos dailės muziejus jį čia eksponuos iki gruodžio 18 dienos. Lietuvos istorijos institutas parodys Bretkūną ir kaip istoriką: mokslininkai ir juos remiantys kultūros, užsienio šalių ambasadų darbuotojai dėjo daug pastangų, kad visuomenė pamatytų Bretkūno Prūsų krašto kronikos nuorašus. Lietuvių kalbos instituto ir Greifsvaldo universiteto Baltistikos instituto uždavinys – atskleisti Bretkūno kūrybos tyrimų istoriją ir perspektyvas. Visų jubiliejinių renginių tikslas – ne tik prisiminti šios iškilios XVI amžiaus asmenybės veiklą, bet ir paskatinti tolesnius jo raštų tyrimus, jo kūrybos fragmentų bei archyvinių dokumentų paiešką Europos bibliotekose ir archyvuose, spartinti jo raštų, ypač Biblijos ir "Postilės", leidybą.
