Rašyk
Eilės (72738)
Fantastika (2185)
Esė (1496)
Proza (10268)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Jonas Bretkūnas istorijos kryžkelėje

2003-01-15
Jonas Bretkūnas istorijos kryžkelėje

Praėjusių metų lapkričio 27 dieną Vilniuje buvo iškilmingai paminėtas Jono Bretkūno, lietuviškos Biblijos vertėjo, mirties 400 metų jubiliejus. Taikomosios dailės muziejuje atidaryta tarptautinė paroda "Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas". Parodą organizavo jungtinės pajėgos - Lietuvos dailės muziejus, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas (Berlyne) ir Greifsvaldo universiteto Baltistikos institutas.
Tą patį vakarą svečiai iš Vokietijos ir Lietuvos mokslininkai bei menininkai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre iškilmingai paminėjo šią gražią sukaktį. Buvo skaitomi pranešimai, teikiamos premijos, muzikuojama ir dainuojama. Čia spausdiname straipsnį, parengtą vieno iš pranešimų, habil. dr. Ingės Lukšaitės "Jonas Bretkūnas ir baltų kultūra", pagrindu.
Jonas Bretkūnas savo kūrybos reikšme stovi vienoje gretoje su Martynu Mažvydu ir Mikalojum Daukša. Tačiau kartu mūsų kultūroje jis yra ir mįslė, ir iš kitur į mūsų kultūrą atėjęs. Jonas Bretkūnas iškilo vokiečių, senųjų prūsų ir lietuvių kultūrų sandūroje. Jis buvo pirma tokio masto protiniu darbu duoną pelniusi asmenybė, išaugusi XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje, mišrioje prūsų ir vokiečių šeimoje. Galimybes pasiekti išsilavinimą Bretkūnui sudarė laikas ir vieta, kur jis gimė. Jį ugdė daugiatautės Prūsijos kunigaikštystės kultūrinė politika, kuria buvo siekiama įgyvendinti reformacijos paskelbtą nuostatą - kiekvienai tautai padaryti prieinamą tikėjimo mokymą. Buvo ieškoma būdų parengti dvasininkus, galinčius skleisti tikėjimą kiekviena daugiatautės kunigaikštystės kalba: vokiečių, lenkų, lietuvių, prūsų, sūduvių, kuršininkų. Joną Bretkūną brandino ir Prūsijos kunigaikštystės gyvenimo realijos, ir Vidurio Europos universitetai. Pakviestas grįžti ir dirbti Prūsijos kunigaikštystėje, mokėjo vokiečių, lotynų, hebrajų, prūsų ir lietuvių kalbas. Jis buvo išsimokslinęs, laisvas žmogus ir galėjo rinktis. Galėjo pasukti į vokiečių kultūros sferą ir dirbti vokiečių kalba. Galėjo pasirinkti darbui ir kitą gimtąją - prūsų kalbą. Taip pat reikėjo kunigų, galinčių ja dirbti, rengti knygas. Bretkūnas iš tiesų stovėjo istorijos kryžkelėje.
1562 m. jis pradėjo dirbti Labguvoje - mažame miestelyje prie pilies. Labguvos bažnyčia Kuršių marių pakrantėje buvo viena seniausių, įsteigta maždaug Žalgirio mūšio laikotarpiu, tad veikė jau nuo XV a. pradžios. Parapija, kurioje jis dirbo 25-erius metus, buvo daugiakalbė, vyravo baltų kalbomis kalbantieji: žvejų ir žemdirbių kaimuose gyveno lietuviai, prūsai, kuršininkai, galbūt dar buvo sūduvių grupelių, o pačiame miestelyje ir pilyje gyveno negausi, bet ekonomiškai stipresnė už kitas ir valstybės palaikoma vokiečių grupė. Labguva stipriau nei kitos senosios bažnyčios Mažosios Lietuvos gilumoje jautė Didžiosios Lietuvos kultūros alsavimą - ji buvo netoli nuo Kuršių marių, prie Deimenos upės, lyg vartai vandens keliu keliaujantiems iš Lietuvos sielininkams, prekių pakrautiems laivams ir vytinėms. Tad šis nedidelis miestelis buvo ir kelių baltų kultūrų susitikimo vieta. Jonas Bretkūnas, pradėjęs savo darbą kaip tylus raštijos darbininkas Labguvoje, išmintingu žvilgsniu įvertino prūsų ir lietuvių raštijos būklę, tos raštijos ir spausdinto žodžio nueitą kelią ir galimas perspektyvas. Istorijos kryžkelėje jis pasirinko darbą lietuvių kalba, tvirtai ir nuosekliai įsiliejo į lietuvių kalba kuriamos kultūros tėkmę. O toje tėkmėje ėmėsi darbų, kuriems buvo būtini drąsiausi užmojai.
Labguvoje Jonas Bretkūnas pradėjo daugumą savo darbų, o juos baigė jau dirbdamas Karaliaučiaus lietuvių bažnyčioje Staindame. Netrukus Bretkūnas tapo iškiliausiu paskutinio XVI a. trečdalio lietuvių raštijos kūrėju. Po Mažvydo jį drąsiai galima vadinti asmenybe, nuvedusia raštiją ir spaudą lietuvių kalba į kitą - naują etapą.
Jono Bretkūno posūkis į lietuvių kalbą reiškė, kad Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba tampa bendrąja kalba baltų kalbomis kalbantiems, ji spartino dalies prūsų, kuršininkų lietuvėjimą, kartu ir jų galimybę išlikti baltų kalbos sferoje, savo kultūriniu palikimu prisišlieti prie stipresnės, šalia gyvenančios baltų tautos. Jis tvirtai įsipareigojo rengti leidinius lietuvių kalba, reikalingus evangelikų liuteronų bažnyčiai, atitinkančius laiko dvasią ir jo paties numatytas perspektyvas.
Jei Bretkūnas būtų buvęs tik uolus Bažnyčios nuostatų vykdytojas, laikęsis vien jų raidės, jis galėjo apsiriboti jau parengtomis knygomis, jas pritaikyti laikui, t.y. tik redaguoti. Tačiau jis buvo ir darbo užmojų projektuotojas, pradėjo tokius darbus, kurie plėtė knygų lietuvių kalba programą. Jo darbų užmojis ir kūrybinės pastangos visą spaudą lietuvių kalba pakylėjo į naują etapą. Nors Bažnyčios nuostatuose kunigams buvo nurodyta naudotis kelių autorių postilėmis, kurios buvo pritaikytos Vidurio Europos, daugiausia vokiečių žemių, parapijoms, Bretkūnas ėmėsi rašyti pirmąją autorinę postilę lietuvių kalba. Išlaikydamas visus šiam žanrui keliamus reikalavimus, Bretkūnas parodė savo kolegoms kunigams, kaip galima pamokslus, jų vaizdinius, kalbinę raišką pritaikyti pirmiausia prie baltų kalbomis kalbančių Mažosios Lietuvos parapijiečių gyvenimo realijų ir mentaliteto. Tai yra pirmoji autorinė, ne versta, bet lietuvių kalba parašyta postilė. Pats Bretkūnas ją skyrė visai lietuvių tautai. Kaip žinome, Didžiojoje Lietuvoje pirmąją katalikų autorinę postilę po 38 metų išleido Konstantinas Sirvydas.

Labguvoje Bretkūnas pradėjo darbą, kuris liudijo, kad jis nepamiršo savo prūsiškos kilmės. Jis rašė Prūsų žemės kroniką vokiečių kalba. Yra išlikę du veikalo fragmentai ir Bretkūno kronika pavadintas istorinių dokumentų rinkinys. Bretkūnas siekė papasakoti apie senovės prūsus, jų kilmę, susieti juos su antikos istorikų ir geografų minimomis gentimis. Jo dėmesio centre - senovės prūsų gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimas. Jis plėtojo mitą apie prūsų valdovo Vaidevučio sukurtą galingą valstybę, jo kaip kultūrinio herojaus veiklą: rašė apie Vaidevučio išleistus įstatymus, kurtą teisėtvarką, pasakojo apie tai, kaip jo vaikai tapę prūsų žemių valdovais. Teikdamas šį mitą Bretkūnas grindė prūsų ir lietuvių giminystės idėją: pirmieji prūsų ir lietuvių valdovai, anot jo, buvę vieno tėvo, bet ne vienos motinos vaikai. Bretkūnui rūpėjo ir tas politinės istorijos laikotarpis, per kurį formavosi Prūsijos kunigaikštystė - jo tėvynė. Tad Bretkūnas rašė Prūsijos kunigaikštystės kultūrinės atminties tekstą, o jo pagrindan dėjo senovės prūsų praeitį, kurią regėjo kaip savaimingą, įdomią, prilygstančią kitų garsių tautų istorijai. Tai buvo asmens, trokštančio tokią praeitį regėti, vizija. Jausdamas, kad prūsų gyvenimas istorijos tėkmėje baigiasi, Bretkūnas savo istorijos veikalu siekė tos tautos gyvenimą pratęsti jau kultūros atmintyje. Bretkūno istorinis veikalas liudijo ir jo tapatumo bruožus, o jie atskleidžia sudėtingą asmenybę, stovinčią istorijos kryžkelėje. Neatsiribodamas nuo prūsiškos kilmės, jautęs prūsų tautos nykimą, augintas vokiečių kultūros ir Vidurio Europos universitetų, Bretkūnas savo tėvyne laikė Prūsijos kunigaikštystę, o jos praeities gilumoje svarbiausi jam buvo prūsai. Pats Bretkūnas pasuko lietuvių kalba kuriamos kultūros link ir tapo vienu stipriausių lietuvininkų subkultūros kūrėjų. Ta subkultūra buvo paremta lietuvių kalba. O jai Bretkūno veiklos reikšmė buvo nepaprastai svari. 
Kaip žinome, Bretkūnas pirmasis išvertė visą Bibliją į lietuvių kalbą. Šis vertimas sustiprino lietuvių kalbos pozicijas Mažojoje Lietuvoje, tai buvo bandymas Prūsijos kunigaikštystėje, Bažnyčios veikloje, lietuvių kalbą pastatyti šalia vokiečių, lenkų kalbų, į kurias Biblija jau buvo išversta. Šiuo vertimu Bretkūnas dėjo pastangas, kad lietuvių kalba pasiektų daugelio Europos tautų kalbų lygį. Biblijos vertimui buvo būtina, kad kalba įgytų naują raiškos lygį, būtų pakylėta į kitą raiškos etapą. Visame Šventajame Rašte - universaliame krikščionybės ir judėjų tekste, buvo sukaupta gausybė Europos ir Azijos tautų istorijos ir kultūros realijų, jame atsispindėjo kelių tūkstantmečių įvairių tautų mentaliteto įvairovė. Visa tai XVI a. reikėjo perteikti lietuvių kalba, tuo metu dar neturėjusia gilių rašto tradicijų. Vertėjas turėjo gerokai praplėsti to meto rašto kalbos raiškos galimybes, o tai buvo itin sunkus uždavinys. O juk XVI amžiuje ir šnekamosios lietuvių kalbos vartojimo zona siaurėjo - ji traukėsi iš daugelio politinio gyvenimo sričių, nepateko kaip visateisė į teisėtvarką, labai menkai buvo vartojama mokslo srityje. Tad Bretkūnas Biblijos vertimu žengė ilgu, sunkiu, prieštaringu lietuvių kalbos intelektualėjimo keliu. Tuo keliu ėjo daug negausių Europos tautų. Juo ne mažiau prieštaringai ir sunkiai iki šiol žengiame ir mes.
Bet atsigręžę atgal matome, kaip toli jau nueita, kiek šviesuolių pastangų reikėjo, kad mes galėtume juo eiti. O mūsų kultūrinės atminties ūkanose, prieš 400 metų atlikto darbo apšviestas, savo apsisprendimu prišliejęs prie mūsų paveldo dalį prūsų kultūros, stovi Jonas Bretkūnas.



Ingė Lukšaitė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą