Atrastas Liudas Dovydėnas

Sausio 17 d. Rašytojų klube gausiai susirinkusi publika (daugiausia rokiškėnai) klausėsi pasakojimų apie kraštietį Liudą Dovydėną (1906–2000) ir jo kūrybą. Klausėsi ir aktorės Bernadetos Lukošiūtės skaitomų rašytojo tekstų, ir jauno pianisto Mantauto Katino atliekamų R. Šumano, F. Šopeno kūrinių.

L. Dovydėno vardas mažai kam girdėtas, todėl ir 100-osioms rašytojo gimimo metinėms skirtame vakare kai kurie dalyviai su juo susipažino pirmą kartą. Jubiliejiniai minėjimai visuomet įpareigoja atradimams, tyrimams ir pagyroms. Pasak vakaro vedėjo, docento Kęstučio Urbos, L. Dovydėnas plačiajai visuomenei žinomas mažiau negu kiti išeivijos rašytojai. Viena iš priežasčių ta, kad vyresnei kartai L. Dovydėnas buvo draudžiamas rašytojas.

Šiuo metu LRS leidykla leidžia L. Dovydėno Raštus, kuriuos rengia profesorė Elena Bukelienė. Juos finansuoja rašytojo sūnus Jonas Dovydėnas, garsus fotografas. Buvo numatyta išleisti septynis tomus, tačiau jau dabar aišku, kad visa kūryba į juos netilps.

L. Dovydėnas buvo intelektualus savamokslis, baigęs tik tris Čedasų pradžios mokyklos skyrius. E. Bukelienė priminė, kad jis buvo ir politologas, rašė aštrius politinius memuarus, eseistiką apie pirmąją sovietų okupaciją. 1944 m. buvo priverstas trauktis į Vakarus, o nuo 1949-ųjų apsigyveno JAV. Atkūrus nepriklausomybę, su žmona grįžo į Lietuvą. Išeivijoje L. Dovydėnas Raštus rengė pats (vėliau paprašė E. Bukelienės), peržiūrinėjo savo knygas, taisė jų stilių ir kalbą, ranka įrašinėjo pastabas ir papildymus.

L. Dovydėno proza gyvybinga, aktuali ir įdomi. Autorius – socialus rašytojas, jam būdingas teisingumo jausmas, užuojauta silpnam ir skriaudžiamam. Kartu jis yra puikus psichologinių kazusų analitikas. Jo kūryboje daugiausia dėmesio skiriama aukščiausią žmogiškumą liudijantiems jausmams. Lietuvoje jo svarbiausias romanas Broliai Domeikos (1936) buvo apdovanotas Valstybės premija, kurią įteikė prezidentas Antanas Smetona. Pasak E. Bukelienės, trisdešimtmetis savamokslis Brolius Domeikas parašė kaip profesionalus rašytojas, gerai pasirengęs literatūros darbui. Vos pasirodęs romanas buvo palankiai įvertintas ir pavadintas socialiniu. Tai gražia ir turtinga kalba parašyta knyga apie prieškario kaimą. E. Bukelienės nuomone, šis romanas yra intelektualus, turintis emocinį užtaisą, jame rasime ir paslėptos ironijos, nors siužetas labai paprastas: broliai dvyniai susipyksta dėl niekų, ginčijasi teismuose, kol pagaliau supranta klydę. Romane nėra plačių aprašymų ar išplėtotos veikėjų psichologinės analizės, tačiau viskas sutelkta į veikėjų charakterius. Tekstas perkeliamas ir į mitologinę plotmę, čia nemažai universalių apmąstymų.

Melodramiškas romanas Ieškau gyvenimo draugo (1934–1935), dabar išleistas trečiajame Raštų tome, pasak E. Bukelienės, yra aukščiausios kokybės, nebanalus nelaimingos meilės romanas. Pirmojoje dalyje vaizduojama kaimo mokytojos meilė, antrojoje – ironija ir sarkazmu persmelktas prieškario Kauno miesčioniškas gyvenimas.

JAV išleistas romanas Per Klausučių ulytėlę (1952) alsuoja gaivališku lietuvio gyvybingumu, jame natūraliai ir visapusiškai atsiveria žmogaus prigimtis. E. Bukelienei kelia nuostabą rašytojo gebėjimas pasijusti liaudiškos stichijos centre ir perteikti autentišką, nenudailintą prieškario kaimo ar mažo miestelio žmogaus gyvenimo vaizdą. Autorius yra išmoningas ir ekspresyvus pasakotojas. Jo apsakymai ir apysakos įdomios savo įvairove. Įspūdinga ir išeiviškojo laikotarpio smulkioji proza apie senąją emigrantų kartą. Joje vaizduojamas specifinis žmonių mikropasaulis svetimame krašte. Pažintine ir estetine prasme tai neįkainojamos vertės kūriniai.

Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinės mokyklos mokytoja Genovaitė Daugnorienė aiškino, kodėl mokyklai buvo pasirinktas rašytojo vardas (Čedasai yra šiaurinėje Rokiškio rajono dalyje). Mokyklos draugystė su rašytoju prasidėjo tada, kai miestelis 1999-aisiais minėjo 500 metų jubiliejų. Tada mokytoja iš jau sergančio rašytojo gavo pirmąjį laišką – sveikinimą kraštiečiams. G. Daugnorienės teigimu, niekas kitas taip gražiai neaprašė savo gimtojo krašto. Todėl 2002 m. mokyklai suteiktas rašytojo vardas.

K. Urba priminė, kad L. Dovydėnas turėtų būti vadinamas ir vaikų rašytoju, nes parašė aštuonias knygas vaikams. Pirmoji knyga Kelionė į pievas (1936) sulaukė septynių, Jaujos pasakos (1938) – devynių recenzijų. Tačiau L. Dovydėno nei tuomet, nei dabar nelinkstama vadinti vaikų rašytoju. Jis lyg ir neatitiko to meto vaikų literatūros kanono, nes labiau orientavosi į vyresnio amžiaus skaitytoją, be to, savo kūriniais nesiekė nei mokyti, nei auklėti. Knygose esama nepagrįsto kategoriškumo, apibendrinimų. Kadangi rašytojas buvo savamokslis, eksperimentavo, vadovavosi savo nuovoka ir nuojauta, buvo kiek atitolęs nuo to meto literatūros konteksto. K. Urbos nuomone, L. Dovydėnas kaip vaikų rašytojas yra labai svarbus, ne viena jo knyga verta šiuolaikinio skaitytojo dėmesio. Pavyzdžiui, knygos Jaujos pasakos struktūra tarsi nebaigta, tačiau pavienės pasakos yra aukščiausio lygio – tai klasikiniai literatūrinės pasakos pavyzdžiai. Tekstai svarbūs ir dėl kalbos – ji yra vaizdinga ir žodinga, bet ne itin archajiška, todėl nesenstanti ir nekelianti vaikams suvokimo problemų. Dabar numatoma kai kuriuos tekstus perleisti ne tik Raštuose, bet ir atskiromis knygomis.

Vilniaus universiteto studentė Bernadeta Bumblauskaitė, rašanti diplominį darbą apie L. Dovydėno pasakas, papasakojo, kad jos kurso draugams L. Dovydėnas buvo netikėtas atradimas – jie buvę nustebinti daugiaplanių, įdomių, linksmų ir visai nedidaktiškų kūrinių vaikams. Tiesa, studentams pasirodė, kad ne visos pasakos pabaigtos, ne visose pakankamai išplėtotos idėjos ir problemos. Kai kurios gal ir per daug sudėtingos vaikams.

B. Bumblauskaitė nagrinėjo pasakas apie karalius, kurių L. Dovydėnas parašė nemažai. Kodėl karaliaus figūra rūpėjo rašytojui, tyrinėtoja dar neišsiaiškino. Pasak jos, autorius perėmė daug populiarių liaudies kūrybos siužetų, juos savaip interpretavo, tačiau neapsiribojo vien tautosaka, piešė įspūdingą išorinį karaliaus paveikslą. Pasakos parašytos su humoru, nevengta ironijos ir satyros. L. Dovydėnas pašiepia žmonių ydas, jam rūpi universalios problemos, tačiau jis vengia didaktikos. B. Bumblauskaitės nuomone, daugiaprasmiškumu rašytojo pasakos prilygsta net H. Ch. Anderseno kūrybai.

Rokiškio rajono meras Egidijus Vilimas sakė, kad dar ilgai niekam nebus aišku, kas toks buvo L. Dovydėnas. Savo tekstais jis propagavo tautos ir valstybės pamatines vertybes, tad meras vylėsi, kad kaimo žmonėms rūpės ne tik Europos Sąjungos lėšos, bet ir L. Dovydėno knygos. Pats E. Vilimas pažadėjo perskaityti didžiąją dalį rašytojo kūrybos.

Seimo narys Vytautas Saulis prisipažino, kad nieko nežinojo apie L. Dovydėną, kol neprasidėjo diskusijos apie rašytojo vardo suteikimą mokyklai. Kalbėtojas šiam vakarui specialiai perskaitė L. Dovydėno prisiminimus, tad paminėjo keletą faktų iš politinės rašytojo biografijos. 1915 m. pabaigoje Liudo tėvas iš liepos išdrožė klumpes, motina jas prisakė nešioti labai atsargiai ir nedilinti ant aštrių akmenų. Šį patarimą L. Dovydėnas visam gyvenimui įsidėjo į širdį. Su klumpėmis būsimasis rašytojas turėjo įvykdyti misiją – mokytojo Antano Tamošaičio pavedimu nešioti atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad atėjo laikas sukurti savo valstybę. Būtent šis mokytojas pastūmėjo L. Dovydėną rašyti. Vėliau jam didelę įtaką darė V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas. Rašytojas aktyviai domėjosi politika. Prijautė „Trečiam frontui“, tačiau greitai suvokė, kad tai svetimos valstybės agentūra. 1940 m. L. Dovydėnas pateko į Liaudies Seimą, dirbo pirmininko pavaduotoju, užėmė aukštą postą Švietimo komisariate. Nemažą įtaką L. Dovydėno sprendimams darė atsargos generolas Mykolas Velykis, kuris vis ragino užimti aukštus postus vyriausybėje, kad būtų galima gelbėti lietuvius ir Lietuvą. Dėl darbo Seime L. Dovydėno vos nesušaudė vokiečiai.

Vakaras ilgo prailgo, net ne visi svečiai suspėjo pakalbėti. Rokiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė pasidžiaugė, kad rajono bibliotekos turi L. Dovydėno knygų su rašytojo autografais, ir vylėsi, kad ateities kartoms L. Dovydėno vardas bus labiau žinomas. O rokiškiečiai moksleiviai, kaip tikisi E. Vilimas, atvykę į Vilnių gal neužmirš aplankyti rašytojo kapo Antakalnio kapinėse.