Rašyk
Eilės (73361)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Ar tai feministinė biblija?

2004-08-01
Moterų literatūra... Beveik visiems kyla klausimas: o kodėl moterų? Kas norėta tuo pasakyti? Iš karto kyla įtarimas (nebūtinai piktas), kad gal tai dar viena feministinė knyga? Spalio 29 d. Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre vykusiame knygos pristatyme vienas klausytojas taip ir paklausė: ar tai nebus kartais feministinė biblija... Kad ne biblija, tai aišku, nors tekstas toks sodrus, išduodantis pavydėtinai gilią autorės dvasios, širdies ir žodžio kultūrą, ir, atrodo, verste verčiantis medituoti, kad galima tuo ir suabejoti. Bet ar viskas, kas rašoma apie moteris ir moterų, turi feministinį „užtaisą“?

Feministinių doktrinų šiandien daug: radikalių ir nuosaikių, modernių ir postmodemių, ir dar kitokių. Tačiau kokia prasmė skirstyti literatūros kūrinius pagal rašytojų lytį? Ar tai turėtų reikšti, kad moterys, kaip atskira socialinė grupė, gali turėti savą, joms vienoms būdingą literatūrinę kalbą? O kodėl gi ne? Juk literatūra būna skirstoma pagal nacionalinę, rasinę rašytojų tapatybę... Kodėl gi nepasižiūrėjus ir iš šios pusės? Literatūra juk ne koks nors abstraktus mokslinis darbas, kuriame šios žmogiškos tapatybės ne tiek jau daug reiškia. O parašyto žodžio meną sunku atskirti nuo žmogiškų autoriaus realijų. Nuo jo kūniškos — istorinės, socialinės, kultūrinės — realybės. Nors kai kurie teoretikai gal ir tai bandytų užginčyti — esą, parašytas tekstas autoriui/ei jau nebepriklauso, ir gal tada ir neverta kalbėti apie jį/ją... Žiūrėti tik į tekstą ir skaityti... Ir tik nuo pasirinktos hermeneutikos priklauso, ar autoriaus tapatybė reikšminga, ar ne. Knygos autorė taip pat šią problemą supranta, ir pradžios žodyje, lyg atsiprašinėdama, bando pati sau į jį atsakyti. Tiesa, atsako baimingai, pagal Virginią Woolf: „Rašytojui pražūtinga galvoti apie savo lytį. Pražūtinga būti vien tik vyru, ar vien tik moterimi: kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška...” (p. 7). Tai šiek tiek primena matematines bendravardiklinimo lygtis... ar įmanoma būti šiek tiek tuo, šiek tiek anuo? Turint omenyje tas psichologines teorijas, pagal kurias žmogaus prigimtis yra biseksuali, galėtume būti ramūs/ios, kad, ko gero, įmanoma. Tačiau tiek Woolf, tiek ir Viktorija Daujotytė, matyt, turi omenyje kitą bendravardiklinimo pagrindą: baimę, kad literatūra nebūtų „sąmoningai šališka”, t. y. ideologizuota, rūpinantis tik savo teisėmis... Ideologinis šališkumas gresia ne tik rašytojui, suvokiančiam savo lytinę tapatybę ir jos socialinius ir politinius rūpesčius. Bet be šio savęs - ir, ko gero, rašytojų — perspėjimo, kad nebūtų piktnaudžiaujama pernelyg dideliu susirūpinimu savos socialinės grupės specifiniais reikalais, į klausimą apie moters tapatybės ir rašymo santykį autorė nebesigilina, palikdama jį pačiam skaitytojui/ai. Taip pat į klausimą, kokia jos pačios žiūrėjimo į šiuos tekstus perspektyva. Ją atrasti paliekama skaitytoj ui/ai. Tiesa, į jį bandoma atsakyti atskirame skyriuje.

Tekstas neapeina, atrodo, jokios lietuvių rašytojos (tiek iš Lietuvos, tiek ir iš išeivijos), ir net ne rašytojos (dainuotojos, „raganos”, „davatkos”, babūnėles...), apmąsto net ir ne lietuvių moterų (Marguerite Duras, Ingeborgos Bachmann, Olgos Tokarczuk) tekstus, pastaraisiais metais pasirodžiusius lietuviškai. Paliečia ir žinomas, profesionalias rašytojas, ir mažai žinomas, neprofesionalias. Į plotį ir į gylį... Aptarti net ir neįmanoma. Atsivertus bet kurį knygos puslapį, galima tik viena pasakyti: pakeri... Žodžiai sustabdo, patraukia, įtraukia. Neįmanoma skaitant skubėti. Atrodo, lyg kiekvienas žodis tekste būtų tiek įsišaknijęs, kad negalėtum jo apeiti, nenusileidusi/ęs su juo iki tų šaknų pradžios, ir nepasiskonėjus jų syvais. Jam galima pritaikyti Onės Baliukonytės poezijos perskaitymą, kurį Daujotytė peraudžia į savo tekstą: „Moters kūno tekstas tankus, sutelkiantis, žvilgsnį sulaikantis. Tankio neįmanoma suausti iš bekūnės, besvorės sielos gijų” (p- 535). Skaitymą stabdo ir kylantys klausimai, ir nenugalimas noras skonėtis išsakytais/ parašytais žodžiais, ir tuo, kas lieka neparašyta. Galbūt ištariančiais tai, kas nebuvo ištarta tų, kurių tekstus autorė kalbina. Prakalbina juos saliamoniškai: įsiklausydama ir išklausydama. Net ir tuos, kurie feministinės kritikos akimis žiūrint būtų buvę perskaityti be didesnės simpatijos, jei manysime, kad feministinė kritika yra „politinė kritika, įkvėpta ryžto kovoti su visomis patriarchato ir seksizmo formomis” (*1). Ką ir kalbėti apie feministinę kritiką?! Juk iš tiesų ši studija visai nepanaši į tokią kritiką, net jeigu joje Daujotytė negali išvengti rūpesčio moters kūrybinėmis galimybėmis, kurios bent jau iki XIX a. antros pusės, iki lietuvių tautinio ir pilietinio sąmonėjimo laikų, galbūt skirtingai nuo kitų Vakarų tautų, tautinę tapatybę subrandinusių gerokai anksčiau, negalėjo išvengti aktyvaus moterų dalyvavimo šiame sąmonėjimo procese. Saulius Pivoras kažkada tai įvardijo kaip išaugimą iš vaikiškumo: esą baudžiauninkas, kuris pats apie save ir apie kurį kiti kalbėjo, naudodami mažybines priesagas, nebuvo priskiriamas prie suaugusiųjų (vadinasi, savarankiškų, atsakingų) kategorijos, — jis buvo išstumtas iš literatūros, ir geriausiu atveju išsiliedavo dainuojamais žodžiais (tapusiais anoniminėmis liaudies dainomis) ir audimo raštais. Tokio — baudžiauninkiškai vaikiško — nesubrendusio (vadinasi, reikalaujančio globos) žmogaus vaizdas liko XIX a. pabaigos — XX a. pradžios „vyrų veidrodžiuose” atsispindinčiuose moterų paveiksluose ir kai kurių to laikotarpio moterų tekstuose (Basanavičiaus žmonos dienoraščiuose, Šatrijos Raganos „Viktutėje”): „Moters ir vaiko artimumo jutimas” (p. 72), jos — vyrų globojamos, palydimos į literatūrą. Iš moters laukiama tik sentimentalios, saloninės literatūros... Tačiau visuomenės brendimas, augimas, sąmonėjimas negalėjo aplenkti moterų, ir neišvengiamai rašytojos-moterys buvo pirmosios, suvokusios save kaip suaugusias (vadinasi, savarankiškas, nereikalingas vyrų globos), nors ir buvo dalis, bevelijanti likti globojama: paklusnios, nusižeminusios mergaitės, verčiau kalbančios apie savo pareigas, nei teises (p. 75)... Tačiau argi tokios iš esmės infantiliškos moterys gali būti pilietiškai sąmoningos? Ir iš tiesų pilietiškai sąmoningos ir aktyvios buvo kitos ir kitokios: Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė, Felicija Bortkevičienė, Ona Pleirytė-Puidienė ir kitos (p. 74). Ši veikla ir sąmoningumas galbūt ir buvo tas pagrindas, leidęs išsiskleisti kitokiai lietuvių moterų literatūrai, ne saloninei ir sentimentaliai, o sugebančiai kalbėti savo balsu apie gyvenimą, kitas moteris (seserystė, bičiulystė) ir vyrus. Tik kaip tai atrodo iš kitos — moters — perspektyvos... Iš-kerintos (desakralizuotos) perspektyvos. Juk liaudies dainose moteriškumas ir vyriškumas buvo sakralizuoti, ritualizuoti (p. 29), ir tradicinėje visuomenėje šiokia tokia individuali moterų laisvė reiškėsi tik „raganystėse” ir „davatkystėse”, kurios autorei lieka paradigminės: žodis apie jas knygą pradeda ir baigia. Žavu, bet ir gaila. Abi sąvokos nusako moters santykį su sacrum sfera. Tiesa, gana skirtingą: anapus oficialių (vyrų dominuojamų) religinių institucijų ir jose. „Davatkos” priklausomybę nuo vyro profanum sferoje, kasdienybėje, šeimos rūpesčiuose, pasikeitusi priklausomybė nuo vyro sacrum sferoje, tiesa, suteikdavo šiek tiek daugiau socialinės laisvės, nes duodavo daugiau laisvalaikio. Tačiau likdavo gerokai stipresnė dvasinė priklausomybė... Visiškai galima sutikti su autore, kad šiandien, sekuliarizuotoje kultūroje, ji dažnai išlieka: „Pasislepia— nepajėgdamos, nedrįsdamos būti savimi — davatkos” (p. 835). Tiesa, net ir į pastarąsias autorė žiūri su pagarba, nes prie tokių priskiria išskirtinai tik „viešųjų dvasios pašaknių” saugotojas: knygininkes, kultūrininkes, žodininkes, raštininkes (p. 835), t. y. tas, kurios per mažai pačios turi kūrybinio potencialo, kad galėtų kurti, ir ypač - kurti nepriklausomai nuo kokios nors ideologijos. Kultūrinė raganystė, priešingai, yra tarsi kūrybinis potencialas, stipresnių moterų atvirumas kitokioms buvimo moterimi prasmėms ir galimybėms. Iš tiesų nelabai aišku, ką autorė turi omenyje. Labai jau supainiota moters savivokos, kūrybinio potencialo ir dvasinės priklausomybės (nuo maskuliniškos sacrum ar ideologinės — lyg ideologija negali būti moteriška) plotmės. Juk šia prasme davatka gali būti ir labai intelektuali bei turinti didelį kūrybinį potencialą moteris: kiek savo mąstymu ir tikėjimu yra priklausoma, nekritiškai bei nuolankiai priima patriarchalinę mitologiją ir kategorijas, tarsi jos būtų savaime suprantamos ir žmonėms bendros ar krikščioniškos. Šatrijos Ragana šiuo požiūriu tikrai netampa raganiška. Priklausomybė neturi nieko bendra su žavėjimusi (kaip galima žavėtis Shakespeare'u, Nietzsche, tėvu Saulaičiu), meile, pasitikėjimu, bičiulyste įmanomais tarp lygių suaugusių asmenų... Paprasčiausiai — nepajėgia būti tiesiog savimi - moterimi, - neieškodama savęs ir savo reikšmių patriarchalinio mąstymo veidrodžiuose, kitaip negu vyriška kultūra, kuri, Luce Irigaray taikliu pastebėjimu, gali visiškai išsiversti ignoruodama moterų pasaulį, jį marginalizuodama, laikydama nereikšmingu, sukurdama sau prasmingas moteriškumo vizijas, virsdama savotišku kultūriniu hom(m)oseksualizmu (*2). Ir atvirkščiai, patarnaujantį, lyg ir nereikšmingą, kultūrininkių vaidmenį gali atlikinėti ir visa savo pasaulėžiūra nedavatkiškos, nepriklausomos moterų asmenybės. Šitokia painiava visame Daujotytės tekste, kuriame galima įžvelgti tą pačią, knygos pradžioje keltą, bet neišspręstą — prisidengus Woolf — problemą: lytinės tapatybės (atskirybės) ir žmonėms bendrų vertybių ir rūpesčių (bendrybės) sąveiką rašant ir skaitant tekstus. Gal ir be reikalo sprendimo raktu pasiimtas androginiškas bendravardiklinimas, vengiant išskirti du skirtingus lygmenis: socialines ir istorines moterų realijas (kurios, kaip autorė pati savo knygoje parodo, ne visada buvo palankios moters asmenybės sklaidai, jos kūrybai) ir patriarchalinės mąstysenos pobūdį (kuris gali būti artimas ne tik vyrams, be ir moterims, formuojančioms savo tapatybę žiūrint į tuos patriarchalinius „vyrų veidrodžius”, o ne į savo autentišką patirtį ir rūpesčius). Neišskyrus šių skirtingų lygmenų, iš tiesų tada sunku atrasti teorinį pagrindą, kuris leistų nesibaiminant kaltinimų feministiniu (ar moterišku) partikuliarizmu ir nebandant bei neskatinant tapti androginiška/u, tiesiog rašyti ir skaityti tai, kaip juose atsiskleidžia kita — kitos visuomenės dalies — perspektyva. Tokia nuostata, nors teoriškai ir nepagrįsta, autorės apčiuopta galbūt intuityviai: apčiuopiama kiekvieną kartą vis atsinaujinanti pastanga įsiklausyti į bet kokį moters balsą, tačiau atsiribojant nuo bet kokio vertinimo, net ir taikant kategorijas, kurios, atrodo, pačios savaime jau yra vertinimas. Lyg bandytų atverti erdvę, kurioje tas kiekvienas balsas galėtų suskambėti toks, koks yra, ir atskleistų savo paties perspektyvą, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokia būtų rašančios moters tapatybė ir santykis su pasauliu: vyrų dominuojamu sacrum, asmeniškai reikšmingu sacrum, kitomis moterimis, vyrais, vaikais, gamta, kūnu... Ši hermeneutika pasirinkta sąmoningai: skyriuje „Klausimai, kurių neįmanoma apeiti” atsiribojama nuo feministinės literatūrologuos, reikalingos, tačiau, jos manymu, savaip ideologiškai apribojančios skaitymą. Daujotytė čia suabejoja „patriarchalinės visuomenės priešiškumu moteriai, ypač jos kūrybiškumui” (p. 387), tuo lyg paneigdama visa tai, kas kalbama pirmuose knygos skyriuose. Gal žodis „priešiškumas” nėra visai tikslus, be to, teiginys išduoda tai, kad iš tiesų nebuvo išskirti socialinis ir mentalinis lygmenys. Moters tikrovė vyrų dominuojamame pasaulyje, kuriame, Daujotytės manymu, moteris turėjo savo balsą, dalyvavo jo sprendimuose, perduodamuose „žmonų vyrams, motinų – sūnums” (p. 387), o kūryboje „moteris ir vyras rašo ir vienas kitame įsirašydami, ir vienas kitą perrašydami. Kultūra darosi vienpusė, jei moterys pakankamai intensyviai neperrašinėja vyrų” (p. 397). Sunku su tuo nesutikti. Ypač skaitant lietuvių literatūros klasiką — tiek vyrų, tiek ir moterų tekstus, kuriuose - kai jie tik pajėgia atsiplėšti nuo ideologijų — kitas girdimas ir išgyvenamas, kaip kad Vienuolio Veronikos tragedija. Moterys iš tiesų juk buvo patriarchalinės visuomenės dalis, užėmusi joje tam tikrą vietą, tačiau dažnai galėjusi priimti ją — kad ir kokia ji šiandien atrodytų apgailėtina — savanoriškai, dalindamasi su ta pačia visuomene tuo pačiu „patriarchaliniu mentalitetu”. Ir feministinė kritika atranda ne vien priešiškumą. Ji tiesiog atkreipia dėmesį į tas „falo-logo-centriškas” (pagal Derrida) mąstymo kategorijas, kurių pagrindu konstruojamos moteriškumo apibrėžtys, dažniausiai atliekančios tam tikrą moters redukciją į tam tikrus trokštamus, priimtinus ar nepriimtinus, geidžiamus ar nekenčiamus vaizdinius, į kuriuos atsižvelgiant joms yra „leidžiama” arba „draudžiama” atlikti tam tikrus socialinius, kultūrinius, politinius ar religinius vaidmenis. Kaip antai prieškaryje kai kuriuose tekstuose būdavo išskiriamos tik dvi moterų kategorijos: šventosios ir heteros (matyt, Daujotytės „davatkų” ir „raganų” atitikmenys). Galima pasakyti tik tai, kad iš tikrųjų Daujotytei, kaip giliai asmenybei, nepriimtinos pernelyg tiesmukos kai kurios feministinės kritikos tendencijos ir ypač „įtarumo hermeneutika”, ieškanti kad ir pačiuose nekalčiausiuose moterų tekstuose užslėpto „feministinio įtūžio”. Autorė, nors ir neįvardydama, pasirenka kitą — pasitikėjimo — hermeneutiką, kuri gal ir nėra labai būdinga feminizmui. Galbūt Daujotytės (feministinė) hermeneutika išskirtinė. Ji neįtaria jokio įtūžio tose moteryse, kurių asmenybes ir tekstus apmąsto, net jeigu ir paliečia skausmingas moterų patirtis Žemaitės, Zitos Čepaitės, Ingeborgos Bachmann ir daugelio kitų moterų tekstuose. Nebent tas įtūžis kažkur paslėptas pačios Daujotytės tekste. Įtarimas kyla gilinantis į davatkos ir raganos interpretacijas, kuriose aiškiai suvokiamas nepriklausomos moters ilgesys. Ji nesinaudojo feminizmu kaip kritika, kuri žiūrėtų į atsiveriančius tekstus iš šios ideologinės perspektyvos, jeigu ją suprasime kaip naudojamą kritinį metodą, paremtą kuria nors politiškai ar filosofiškai daugiau ar mažiau apibrėžta feministine teorija ar pozicija: ji tiesiog klausėsi daugybės moterų balsų, stengėsi užrašyti egzistenciškai išgyventas patirtis, kad ir kokios jos būtų, kad ir kokia forma būtų išsakytos ar nutylėtos... Tokia feministinė teorija ar pozicija nėra apibrėžta. Ją tik galima bandyti rekonstruoti iš paties teksto. Atkurti bent jau tas perspektyvas ir feministinių teorijų pėdsakus, kurie nori nenori knygoje pasireiškia: patys rašytojų likimai, veikla ir jų tekstai verčia jas prisiminti.

Dar ir kita prasme Daujotytės tekstas prieštaringas: siekiant tik įsiklausyti į moterų tekstus, juose atsiskleidžiančius egzistencinius išgyvenimus ir gyvenimo (moterišką) patirtį, nebuvo būtina, kad ir kaip tai atrodo patrauklu, bandyti grįžti prie davatkiškumo ir raganiškumo priešpriešos paradigmos, į kurią, akivaizdu, dauguma šių moterų rašytojų visiškai netelpa. Gal netgi atvirkščiai, kaip matyti iš pačios Daujotytės teksto: dauguma jų tiesiog desakralizavo (nukerino) moteriškumą moterų, kurios, Emmanuelio Levino žodžiais tariant, mūsų visuomenėje, kad ir kokia ji pažengusi, [...] cirkuliuoja išdažytos, ir tokiu atveju išvaizda, visiškai sąmoningai, prilygsta buvimui. „Biznio susirinkimai” skiriami nuo tų, kuriuose moterys priimamos kaip moterys; kažkas čia nutęsiama už griežto buvimo-čia lauko: neįmanomumas čia pasireiškia kaip įmanomybė, pasakyta pasisakant, neišsako savęs; iliuzija - metafora, eufemizmas, kalambūras siejasi su Realybe ir žavesiu. [...] Pradedant tam tikru moteriškumo degradavimu, — tačiau kiekviena būtis yra atsakinga už savo pačios degradavimo būdus, - veikia kerėjimo žavesys: pasirodymas pačioje tikrumo šerdyje, tikrumo ištirpimas tarp nepagaunamų išvaizdos išteklių kaip antgamtiškumo pėdsakas; dviprasmybės, suprastos kaip mįslės; ir „menkniekyje”, pajaustame kaip Sakralumo ekstazė... (*3)

„Išdažytas” moteriškumas, kai ištirpęs moters tikrumas, dvilypė žmogiška egzistencija, kerinti, traukianti, žavinti, gąsdinanti „moteriškomis” grimasomis kad ir kokiame pažengusiame šiandieniame - tačiau vis dar vyrų dominuojamame - pasaulyje, keliančiame savas „buvimo moteriška” (o ne buvimo moterimi) reikalavimus. Šio, išorinio, išstatyto viešumon, pageidaujamo moteriškumo desakralizacija ir nukerinimas įvyksta jau Žemaitės tekstuose: suvargusi, užguita, kenčianti, kaltinama, išnaudojama, nemylima, nesuprasta... Kituose tekstuose — prievartaujama, paliekama. Dar kituose — tiesiog esanti savimi — moterimi... Ši desakralizacija vyko visą šimtmetį, net jeigu kai kuriuose tekstuose vis iš naujo prabyla sakralumo ilgesys. Tiesa, dažnai jau „raganiško”, iškylančio anapus patriarchalinių oficialaus religingumo struktūrų, bijančių kitokio religingumo, gresiančio nustatytai tvarkai, lyg išreiškiančiai dvasios ir kūno hierarchinę priešpriešą. Kūno, kuris šioje mąstysenoje paverčiamas erotika ir seksualumu, nuodėme, kuris kai kurių moterų — net ir feminisčių — tekstuose pasirodo kaip „tapatybės ieškojimas, ieškant savo kūno. Atsakymo, kas esu, ieškojimas, klausantis kūno, liečiant — lytint” (p. 815). Ieškojimas, kai ryškėja feministinės patriarchalinės dvasios/kūno priešpriešos dekonstrukcija. Tačiau ar pakanka kūno fiziologijos, kad pasijustum žmogumi-moterimi? Gal svarbu ne vien kūniškas patriarchalinės susakralinto vyriškumo/moteriškumo priešpriešos įžeminimas, desakralizavimas, ypač akivaizdus Jurgos Ivanauskaitės, Onės Baliukonytės ar Žemaitės „moteriškuose” pašnekesiuose su Petkevičaite-Bite, likusiuose šiapus jos tekstų, bet ir kūniškos realybės lauko išplėtimas iki reikšmių, nepaverčiamų vien erosu ar seksualumu? Žemaitė šiuo atveju lieka labiau kūniška nei Zita Čepaitė ar Eugenija Karoblienė. Reikšmės ir prasmės, kurios pačiu plačiausiu spektru skleidžiasi visoje moterų parašytoje literatūroje, lygiai kaip ir šios moters — knygos autorės — tekste. Tekste, vertame ilgų vienišų skaitymo vakarų ir mąstymų. Gal iš tiesų turėtume didžiuotis, kad lietuvių literatūra turtinga šių moterų. Ir moters, sugebėjusios jas itin jautriai ir išmintingai prakalbinti.



1. Toril, Moi, Lyties/teksto politika. Feministinė literatūros teorija, Vilnius: Charibdė/ALK, 200l, p. 52.
2. Plg. Ibid., p. 155.
3. Levinas, Emmanuel, „Dėsacralisation et dėsenchantement”, in: Du sacre au saint. Cinq nouvelles lectures talmudiques, Paris: De Minuit, 1977, p. 92.


Aušra Pažėraitė
 

Rašytojai

Knygos

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-20 15:37
Electronic
beje, gal zinot kaip vadinami vyrai, pasisakantys uz vyru valdzia?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-01 16:18
prema
Įdomiai ir giliai, bet... taip ir nesupratau, ar tai straipsnis apie moterų litaratūrą, ar kokios knygos (kurios autorė yra prof. V. Daujotytė) recenzija...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-01 10:59
Mari Poisson
Aciukas, Ausrele, kad rasai apie tai. Esu Tau tikrai dekinga. Niekada nebus per daug...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą