Pasimatymas prie fontano
„Nemunas“ į pasimatymą prie fontano pakvietė literatūrologę profesorę Viktoriją Daujotytę.
„Nemunas“:
– Prieš šimtą metų Lietuvos moterys rinkosi į pirmąjį savo suvažiavimą, arba, anot Šatrijos Raganos, – į moterų Seimą Kaune. Tuomet pirmuoju smuiku jame sugrojo žinomos Lietuvos moterys, rašytojos. Šį sekmadienį Kauno muzikiniame teatre vyksiančioje konferencijoje bus minimas šio suvažiavimo šimtmetis ir kalbama apie šiuolaikinius lygių galimybių politikos iššūkius. Įdomu, kaip šiandien šalyje moterys dalijasi lyderiavimą? Ar kultūros ir meno atstovės nėra politinio ir visuomeninio šalies gyvenimo nuošalėje? Ir apskritai, ar moterų judėjimai ir jų lyderės susikalba svarbiausiais valstybingumo kūrimo klausimais?
Literatūrologė, kritikė profesorė Viktorija Daujotytė:
– Ačiū „Nemunui“ už kvietimą pasimatyti – proga ne eilinė: šimtas metų nuo pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo, įvykusio Kaune, ir ne bet kur, o pačiame teatre. Moterys išėjo į viešąją sceną. Kauno vitrinose ir ant stulpų kabėjo mėlyni skelbimai, kviečiantys į suvažiavimą. Skelbimus spausdino ir to meto spauda: „Sesers! Tautos labas ir laimė teparagina mus prie bendro darbo“.
Pirmasis suvažiavimas sujudino moteris, suteikė vilčių, viena ar kita linija nubrėžė veiklos gaires iki šių dienų. Bet atskleidė ir tas priežastis, kurios moterų visuomeninei veiklai kenkia, trukdo, – taip pat iki šiandien: tai politinio partiškumo, nepaisančio demokratinių bendravimo, sutarimo ir susitarimo normų, skverbimasis. Kur bandoma eiti bendru keliu, visada atsiranda žmonių, lygiai moterų ir vyrų, kurie trokšta būti aukštesni už aukštus. Arba lygesni už lygius. Su jais kalbėti sunku, bet kalbėtis reikia.
Nebuvo idilė ir pirmasis suvažiavimas. Prasidedančiam moterų kilimui nuo XX a. pradžios realiai vadovavo demokratės su Felicija Bortkevičiene priešaky. Tačiau suvažiavimo iniciatyvą iškėlė kunigai, jie ir siekė suvažiavimui vadovauti. Bet Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, pakviesta atidaryti suvažiavimą, parodė didelę valią, aukštą sąmoningumą ir pati pasisiūlė į pirmininkes. Svarbi suvažiavimo figūra – įžymus teisininkas Petras Leonas, veikęs kartu su žmona. Bendras moterų ir vyrų darbas apskritai yra bet kurio reikšmingesnio projekto garantija. Moderniajai (ar postmoderniajai), o iš tiesų vis dar konservatyviai lietuvių sąmonei tai atkakliai aiškino Vytautas Kavolis.
Suvažiavime dalyvavo daug iš kaimo atvykusių moterų. Daug ką stebino toks sodiečių aktyvumas. „Niekados netikėjau, kad mūsų sodietės taip norėtų žengti pirmyn, taisyti savo gyvenimą“, – rašė Marija Pečkauskaitė. Labiausiai sodietes jaudino Žemaitės kalba, joms ir skirta.
Svarbiausias pajėgas sudarė rašytojos Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Ona Pleirytė – Puidienė. Pranešimus skaitė ir Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, ir Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė, ir Žemaitė, susilaukusi bene daugiausia pasisekimo.
Kitą stiprią moterų intelektualinę grupę sudarė gydytojos (moterų gydytojų kultūrinę veiklą XX a. pradžioje reikėtų atskirai aptarti).
Kas šiandien sudaro svarbiausias moterų intelektualines pajėgas? Ar rašytojos nėra užleidusios savo pozicijų? Ar jų balsas tebėra taip girdimas, kaip jis buvo girdimas prieš šimtą metų, kai kalbėjo Bitė, Žemaitė, Šatrijos Ragana ir tuo metu dar visai jaunos O. Pleirytė – Puidienė, S. Kymantaitė – Čiurlionienė? Nelengva atsakyti. Klausime slypi ir kitas klausimas: ar beturime tokią auditoriją, kuri su didžiausiu dėmesiu ir viltimi klausytų kalbančios rašytojos? Tokios auditorijos nebeturime. Pagaliau ir žodinio kreipimosi, žodinės programos galimybės yra daug menkesnės. Už rašytojas ir rašytojus į savo pačių ir suformuojamas auditorijas kreipiasi nesuskaičiuojami realybės šou, ant visų mūsų galvų nepaliaujamai liejasi žvaigždžių lietus... Kreiptis žodžiu į auditoriją, taip pat ir į moterų, šiandien yra žymiai sunkiau. O ir lietuvių rašytojų moterų galimybės per kelerius metus smarkiai sumažėjusios – netekome kelių svarbių vardų. Kitos dar per jaunos, neįgijusios svorio, nors yra gabios ir talentingos. Anuo metu G. Petkevičaitė – Bitė pasididžiuodama rodė į Sofiją Kymantaitę, studentę, – štai mūsų ateitis. Šiandien mes turime į ką parodyti (auditorijose dažnai dauguma mergaitės), norėtume taip pat pasakyti – štai mūsų ateitis, tik kažkas sulaiko. Nebematome taip aiškiai, kaip matė Bitė: dirbkime, mylėkime savo ir svetimus vaikus, siekime mokslo, švieskimės, kovokime už savo teises ir lygias galimybes, ir viskas eis į priekį. Mūsų sąmonėje daugiau jeigu. Jeigu neišvažiuos – viena pagrindinių dvejonių.
Be abejonės, šiandien kur kas daugiau viešosios erdvės moterų: žurnalisčių, politikių, moterų, užimančių ir gana aukštus visuomeninės-kultūrinės veiklos postus. Ir savivaldoje, ir Lietuvos Seime, ir Vyriausybėje moterų yra, nors iki Skandinavijos šalių mums dar toli.
Bet... Ar visų moterų politikių veikla galime pasidžiaugti? Ar galime pasakyti, kad iš jų veiklos, iš jų viešųjų kalbų sklinda daugiau žmoniškumo, daugiau tikro, o ne parodomojo rūpesčio žmonėmis? Deja, ne daugiau. Moterys politikės lygiai (o gal ir daugiau) įkalintos partiškumo, kartais ir aiškiai nuo jo priklausomos, pajungtos kitai valiai ar galiai.
Ar galimas dialogas tarp partinių moterų ar, gražiau tariant, moterų politikių ir moterų, gyvenančių iš intelektualinės ar kūrybinės veiklos? Ar jo pasigendama? Jis turėtų vykti, dialogas galimas visur, kur yra gera valia, kur veikia kurios nors priklausomybės nesukaustyta sąmonė. Jaučiu tokios sąmonės ar tokių sąmonių trūkumą. Žmogus, moteris ar vyras, turi išeiti į bet kurią gyvenimo sceną kaip jis pats, o ne tik kokių nors jėgų ar galių įgaliotas. Jokia dalis (taip pat ir partijos, posto) negali apimti visos žmogaus sąmonės.
Tai taip pat pamoka, prasidėjusi pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime. Jame susidūrė dvi pasaulėžiūros srovės, jau virstančios ir politinėmis srovėmis, – stipriai angažuotos katalikybės ir liberalesnės laikysenos demokratų. Tos srovės neišnyko, jos tebėra. Bet skirtumai, net pasaulėžiūriniai, netrukdo veikti išvien, jei išlaikomas padorumas, orumas, bendrų tikslų jutimas. Blogai, kai ima dominuoti tik dominavimo ir tetrokštantys asmenys – tiek moterys, tiek ir vyrai. Blogiausia, kai dominavimas veikiamas už jų stovinčių galių, kai sąmonė yra įkalinta.
Uždarydama suvažiavimą G. Petkevičaitė – Bitė kalbėjo, kad čia vien grūdai buvę metami (aliuzija į Biblijos Sėjėją), o ar grūdai sudygs, ar stiebsis į viršų, priklausys nuo mūsų pačių.
Galime tik pakartoti – priklausys nuo mūsų pačių. Bet Pirmasis suvažiavimas, tas pirmasis Lietuvos moterų Seimas, anot Šatrijos Raganos, duoda mums galimybę ir pakartoti tą paprastą mintį – priklausys nuo mūsų pačių.
