Šį tekstą būtų galima pradėti taip: ,,Kad ir kur plasnotų, kokias svečias šalis ir širdis aplankytų baltoji Poezijos pavasario paukštė, anksčiau ar vėliau būtinai grįžta į savo lizdą – Kauną, iš kurio prieš keturiasdešimt trejus metus pakilo prasmingam ir aukštam literatūriniam skrydžiui“ (Petras Palilionis, LRS Kauno skyriaus pirmininkas).

Teksto pradžiai galbūt tiktų Nemuno ir Neries pakrančių valytojos Valės žodžiai: ,,Jei ne tie giedantys paukštukai, paskęstume šiukšlėse. Kam tuomet mums Nemunas ar Neris? Prezervatyvui išmesti?“

Tekstą galima pradėti ir taip: ,,Poezijos pavasario publika – tai didvyriški žmonės. Per daugiau kaip keturiasdešimt metų Poezijos pavasario renginys nei per plauką nesikeičia, ir žmonės vis dėlto dar ryžtasi ateiti paklausyti eilėraščių. Jaučiu jiems didžiulį dėkingumą“ (Rimvydas Stankevičius, poetas, šių metų Poezijos pavasario vienas nominantų).

Taigi pirmąjį sakinį galima pasirinkti pagal individualius poreikius. Arba iš galimybių pradėti tekstą supinti naują galimybę ir parašyti Lietuvos žmonėms, kurie 2007 m. gegužės 25 d. nebuvo Kaune, Maironio muziejaus sodelyje, kai 18 val. 26 min. 09 sek. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas paskelbė, kad šių metų Poezijos pavasario laureatu tapo fiziko diplomą turintis, tačiau, pasak laureato, filosofijos daktaru dirbantis, be viso to, dar ir vertėjas, literatūros kritikas, o iškilmingą dieną – tiesiog poetas Vytautas Rubavičius. Laurais, gėlėmis ir 7000 Lt Maironio premija apdovanotas už praėjusiais metais išleistą poezijos rinktinę ,,Verstas“.

Vytautas Rubavičius. Laureato, kaip ir nominanto, vaidmuo man buvo neįprastas, šiek tiek juokingas, tačiau laurų vainikas nėra per sunkus.

Negalėčiau pasakyti, kas esu, viliuosi, jog dar kuo nors tapsiu, nes iki šiol man nepavyko užimti kokios nors aiškesnės socialinės padėties.

Esu baigęs fizikos mokslus, bet niekada nebuvau fiziku. Jau besimokydamas supratau, kad fizika – ne man. Antrajame kurse panirau į rašymą, į visai kitus – kultūrologinius, budistinius – tekstus, taigi mano interesai buvo kitokie. Tačiau negalėčiau savęs vadinti ir poetu, nes jis turi atlikti tam tikrą socialinį vaidmenį. Nors esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys, tačiau to vaidmens, poeto jausenos neturiu, nes poezija mane ir atsieja nuo socialinių vaidmenų, paties socialinio gyvenimo, sukurdama individualių praregėjimų, nusivylimų etc. sritį.

Filosofija atsirado drauge su poezija, esu baigęs filosofijos aspirantūros neakivaizdžias studijas, vėliau taip susiklostė, jog pradėjau dirbti Filosofijos fakultete, teko rašyti filosofinius tekstus, bet savęs filosofu nelaikau. Lietuvoje yra vienas filosofas – Arvydas Šliogeris, ir jo mūsų šaliai pakanka, visi kiti esame filosofijos darbuotojai.

18 val. 08 min. 12 sek. (gali pasirodyti, kad laiko nuoroda logiškai neaiški, nes pirmieji buvo apdovanoti nominantai) žurnalistė Rūta Kanopkaitė ,,Kauno dienos“ prizą (1000 Lt) ir gėles įteikė poetui Eugenijui Ališankai už eilėraščių rinkinį ,,Exemplum“.

Eugenijus Ališanka. Šioje knygoje mano tekstai yra savotiški pasakojimai, kuriuose galima rasti tam tikrų asociacijų su viduramžių tekstų atmaina, vadinama exemplum. Knygos ir skyrių pavadinimai – savotiški žaidimai sudėtingais dalykais, tačiau tikrai ne todėl, kad knyga atrodytų neva mąslesnė. Tai įvairių atmainų tekstai, tam tikri pavyzdžiai, kaip reikia daryti arba nedaryti. Nors yra ryšys su viduramžių exemplum, vis dėlto mano tekstai nėra didaktiniai, nes jie pirmiausia – kito laikotarpio.

Eilėraštis dažniausiai gimsta įtampoje tarp pozityvo ir negatyvo, nes kai labai gera – tai nieko ir nereikia, o kai labai bloga – nelabai ką ir gali. Kūryba kyla iš tos įtampos tarp dviejų polių, nes gyvenime jautiesi vienaip ar kitaip, dažniausiai ne itin gerai, tačiau drauge fiksuodamas ir gražias šio gyvenimo akimirkas.

Vieni teigia, kad poezija – tai, kas neparašyta, kiti kalba apie ypatingo pasaulio pagavą. Nepasirašyčiau nei po vienu teiginiu. Manau, poezijai ypatingos būsenos neužtenka, turi atsirasti ypatingas santykis su kalba, kuriame ryškėja asmeninės būsenos, patyrimas etc., netelpantys kituose diskursuose.

Nenukrypstant nuo tikslaus laiko, reikėtų taip pat pranešti, kad 18 val. 17 min. 54 sek. buvo apdovanotas Kauno radijo ir televizijos favoritas (bet skamba kaip žirgų lenktynėse), tuomet rašau – prizininkas (bet primena sportą), rašysiu – nominantas (trūksta pagarbos). Taigi – iš KRT vadovo Petro Garnio rankų 1000 Lt prizą gavo poetas Rimvydas Stankevičius.

Pasiūliau Rimvydui pasikalbėti, bet jis garsiai pagalvojo, kad kviečiu bučiuotis, mat aprangos akcentus sudėjau ne intelektualumui pabrėžti. Paskui taip įsikalbėjome, jog Arnui Ališauskui ir Lukui Miknevičiui kilo įtarimų. Norėdama juos išsklaidyti, pateikiu pokalbio santrauką.

E. S. Tai kuo matuojama tyla?

R. Stankevičius. Ši mano knyga labai koncentruota ir staigi, turint galvoje rašymą, eilėraščių intensyvumą – kaip banga, smūgis.

Koncentraciją diktavo gyvenimas, kuris tuo metu buvo itin audringas, bet ne bohemiškais potyriais, o išgyvenimais.

Šią gana minorinių intonacijų knygą rašiau ne kaip eilėraščių rinkinį, bet kaip knygą. Eilėraščiai sugulė chronologine tvarka (su mažomis išimtimis), tarp jų yra jungtis. Pirmas skyrius ,,Laikmetis“ – tai manęs link kažkur iš toliau einantys eilėraščiai, tai mano vidus, todėl natūraliai einama į antrąjį skyrių ,,Namai“, bet drauge tai, nors ir kaip banaliai skambėtų, – depresijos progresavimas nuo tylos, kurią matuoju įvairiai – ramybe, vienatve, baime, nes tylos yra įvairios. Na, o paskutinis skyrius ,,Ars Moriendi“ (išvertus – menas numirti) – užuomina į apsisprendimą, tačiau paskutinis knygos eilėraštis ,,Lorafen“ (raminamųjų vaistų pavadinimas) – nors ir netikras sprendimas, tačiau tai – grįžimas ir kabinimasis į šitą gyvenimą.

E. S. Esi ne tik poetas, bet ir žurnalistas. Ar netrukdo žurnalistika kūrybai?

R. Stankevičius. O tau netrukdo?

E. S. Trukdo.

R. Stankevičius. Tai va, reikia išmokti. Aš taip pat pirmus metus kūriau sistemą, kaip dirbti su žodžiu ir nevogti, nes galima rašyti straipsnius eilėraščių sąskaita arba atvirkščiai – mat kuriamoji energija ta pati. Reikėjo išmokti ir dabar apie tai nebegalvoju, nes kaip poetas nesu žurnalistas, o kaip žurnalistas – vos vos poetas.

Beje, šįmet Poezijos pavasario užkulisiuose stipriai suabejota sporto varžybas primenančia laureato rinkimo tvarka. Praktiškai visi nominantai (ne tik šių metų) minėjo, jog prieš verdiktą (iki paskutinės sekundės slepiamą) jaučiasi blogai, kai kurie – labai blogai (manau, nominuotieji antrą kartą). Vėliau vienas nominantų jaučiasi labai gerai, o kiti ,,užsideda“ tokius čyzus ir neva džiaugiasi slėpdami sutrikimą... Aš džiaugčiausi už ,,Kauno dienos“ prenumeratą, kuri padovanota visiems į laurus pretendavusiems poetams. Gal, sakau, kuriam nors vilniečiui jos nereikia? O kaip jaučiasi Benediktas Januševičius, kuris lyg ir buvo nominantas, bet lyg ir nebuvo. Na, teoriškai, jis turėtų jaustis geriau nei, tarkim, aš, bet nuojauta kužda, kad taip nėra.

Lendam iš užkulisių, o iš tikrųjų – iš krūmų žalumo gilumos, kurioje sėdėjo poetai, mat šiemet, tikriausiai dėl naujumo, poetai buvo susodinti ne tradiciniame ,,autobusiuke“ po stogeliu, bet ,,pabarstyti“ Maironio sodelyje. Gilumoje vieni sėdėjo į klausytojus veidu, kiti – šonu, treti, nenorėdami publikai atsukti nugaros, – persikreipę. Tačiau nesvarbu, kaip sėdėjo, skaitančių ant poetų suolelio eilėraščių ne kaži ką girdėjo, todėl vieni migravo giliau krūmuosna, kiti dalijo interviu, kalbėjo tarpusavyje, rūkė arba perėjo į publikos pusę.

Replika (ne mano, liaudies). Ar nebūtų gražiau, jei vakaro vedėjai kasmet būtų vis kiti rašytojai, pažįstantys kolegų veidus, žinantys vardus, pavardes ir t. t.? Kaune tikriausiai gyvena ne vienas rašytojas, gebantis sukurti ir renginio scenarijų.

Bet mes, jau išlindę iš replikuojančių užkulisių, klausome Kauno styginių kvarteto grojamos muzikos. Iškilmingo vakaro vedėjai Sandra Daukšaitė ir Petras Venslovas prie mikrofono kviečia skaitovų konkurso laureatą Tautgirdą Ačą, kuris gana teatrališkai padeklamuoja Maironio eilėraštį ,,Pavasaris“.

Ant poetų suolelio kviečiamas vis kitas paukštukų būrelis, mikrofonas ,,eina“ iš rankų į rankas, bet garbiajam poezijos mylėtojui nelabai aišku, kuris Jonas, o kuris – Jurgis, nes ne kiekvienas poetas toks įsimintinas kaip Vladas Baltuškevičius, visus ,,nukaunantis“ savo firminiu pro memoriam, kuris šįkart atiteko poetei Daliai Teišerskytei.

Per trečią poetų suolelio užsėdimą tradiciniu ,,Nemuno“ katinu už įsimintiniausią debiutą almanache ,,Poezijos pavasaris“ apdovanojamas 22 metų poetas Vytautas Stankus.

Vytautas Stankus. Gimiau Skuodo rajone, Mosėdžio kaime, bet jau ilgokai gyvenu Vilniuje. Šiuo metu Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoju anglų filologiją.

Pradėjau rašyti gal dešimties metų, rašiau prozą, vėliau – eiliuotus tekstus, kuriuos nedrįstu vadinti eilėraščiais.

Save sunkiai pavadinčiau poetu, per daug šventas šis žodis, šiuo metu save įvardyčiau rašliavotoju, tačiau drįstu manyti, kad poezija mane pasirinko.

Apdovanojusi jauną poetą, ,,Nemuno “ redakcija nustebino dar vienu prizu – 500 Lt siurprizu, kurį skyrė poetui B. Januševičiui už tai, kad jis prie 0 pridėdamas 6 sugeba gauti daiktą – knygą. Broliai latviai iš Liepojos ne tik atvežė dovanų, paskaitė eilėraščių, bet ir paliko P. Palilioniui savo e. mailus. Savaitraščio ,,Šeimininkė“ redakcija dėmesiu (ir prizu) pamalonino poetą Algimantą Mikutą už neseniai išleistą knygą ,,Šeško šokis“. Tačiau tarp prizų teikimo vyko svarbiausia – eilėraščių skaitymai. Išgirdome moksleiviškojo Poezijos pavasarėlio laureatą Valentą Šlaustą, JAV lietuvių išeivijos rašytojus Juliją Švabaitę-Gylienę, Vytautą Bakaitį, Kęstutį Keblį, poetę iš Didžiosios Britanijos Fioną Sampson, savo šalies poetus Daivą Čepauskaitę, Dovilę Zelčiūtę, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Daivą Molytę, Nijolę Kepenienę, Eriką Drungytę, Kęstutį Navaką (kaip visada žaismingą), Gintarą Patacką (šiomis dienomis išleidusį naują eilėraščių knygą ,,Lapė, rožė ir bambukas“), Skaidrių Kandratavičių, Paulių Norvilą ir kitus.

Kaip ten sako vilniečiai? Po to – furšetas, kotletai ir t. t. Sorry, nieko neatsimenu. Į galvą smogė migrenos priepuolis (galvojote – vynas?). Poetų globėjo, mecenato Vytauto Motiejūno golfo klube dairiausi kelio atgalios. Laimė, iki pat namų parvežė D. Teišerskytė, davė dar ir keletą tablečių (ne tas, kurias galvojate).

Miegojau kaip kūdikis, pabudau, kai trenkė griausmas kažkur į palangę. Pašokau. Galvoju: Benas eilėraštį Vilniuj turbūt skaito.

Enrika Striogaitė

„Nemunas“