Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie pavargusį, liūdną, įtarų

2005-09-28
Sapnavau, kad pergalingai įžengėme į Romą. Ir galvojau apie barbarų įsiveržimą į Amžinąjį Miestą. Bet aš buvau tarp barbarų.

Albert Camus


Sapnas apie žiurkę, kuri kontroliavo situaciją. Bemaž tobulai. Tartum žiogas strykteldavo trisdešimt metrų į priekį, be vargo užbėgdama už akių ir užstodama tą kelio atšaką, kuria pasukti, jos įsitikinimu, neturėjau teisės, nes toji atšaka vedė į Amžinąjį Miestą.

Žiurkė nebuvo agresyvi, buvo netgi drauginga, kaip koks jaunas šunelis, tačiau visom skaidulėlėm jaučiau – ši draugystė rodoma tiktai iki tam tikros ribos. Vos pabandysiu perimti situacijos kontrolę, žiurkė ims elgtis nenuspėjamai, taps žiauri ir klastinga, be jokių skrupulų dantim ir nagais įsikirs man į plaukus, veidą, į akių obuolius...


Neseniai dar kartą atsiverčiau „Ulro žemę“. Žvilgsnis užkliuvo už kadaise pieštuku pabraukto sakinio: „Esu netgi linkęs tikėti, kad epilepsija gelbėjo Dostojevskį, iškraudama nervinės energijos įtampą, galėjusią pastūmėti į beprotybę...“

Nuo šios ištaros tik žingsnelis iki minties – o gal tą pačią pagalbą kartais gali suteikti ir alkoholis, netgi garsieji rusiški zapojai?

Netvirtinu, kad taip ir yra, sakau: gal ir taip gali būti? Juk nutinka – tai, ką vadiname baisinga neganda, sukirmijusių šėtono dantų grybštelėjimu, po kiek laiko pasirodo esąs švelnus angelo plunksnų prisilietimas. Pajutęs tų plunksnų galiukus, tampi psichologiškai laisvesnis, kažko lyg ir atsikratęs, galįs sėkmingai tęsti prieš tai strigusią kelionę. Tiesa, kurį laiką tenka dantis sukandus ištverti fizinių ir moralinių pagirių pragariuką, bet po to pakyli lyg ir nusikratęs rutinos naštos, radęs kryptį – tikrą ar menamą, kuria galima žingsniuoti be buko užsispyrimo, lyg iš naujo gimus.

Vargu ar tai yra visiška nesąmonė. Gal tik įvardyta ne itin tiksliai. Menka paslaptis, kad kūrybos žmonės dažnai balansuoja ties kažin kokia riba, gal net ties beprotybės slenksčiu ir, jeigu jo neperžengia, dievai žino, kas juos išsergsti. Jei Dostojevskį – epilepsija, tai, tarkim, Bodlerą galbūt sergėjo alkoholio ar opiumo dvasia?

Atsimenu, kadaise vienas pažįstamas pasakojo, kad jį, nelauktai netikėtai išgirdusį apie mylimo žmogaus neištikimybę, nuo savižudybės išgelbėjo tiktai ilgas gėrimas, rusiškas zapojus. Daugelį metų buvęs anoniminis alkoholikas, jis staiga „nutrūko“, ėmė pašėlusiai maukti visus po ranka pasitaikiusius velnio lašus, ilgam prarado laiko nuovoką, o kai atsipeikėjo ligoninėje su adata venoje – gyventi jau galėjo. Būtent alkoholio demonas jam neleido pakelti rankos prieš save. Jis taip ir sakė: „Paradoksas, bet mane išgelbėjo degtinė“. Toji jėga, su kuria jis ne vienerius metus kovojo kiekvieną dieną.

Gali pasirodyti, kad bandau sukurpti reabilitacinį raštą alkoholiui, jo demonui. Vis dėlto taip nėra. Egzistuoja begalės svaigiųjų gėrimų vartojimo priežasčių, progų ir būdų, bet mus, savotiškus šios srities barbarus, dažniausiai jaudina tiktai vienas aspektas – piktnaudžiavimas alkoholiu. Senokai įstrigusi mintis: tamsus yra piktnaudžiaujantis žmogus. Taikliai pasakyta – ne nusikaltęs, ne blogas, ne silpnas, ne šlykštus ar pasileidęs, o būtent – tamsus!

Matyt, teisybė – kai pastebi, jog tavo vidus ima juosti, sunkėti, darosi klampus, vadinasi, tai perspėjimas, kad jau piktnaudžiauji. Kitaip sakant, iš to, kas pikta, stengiesi išpešti sau naudos. Beje, piktnaudžiauti galima ne vien tradiciniais kvaišalais. Sėkmingai piktnaudžiaujama ir tais dydžiais, prieš kuriuos vidutinio ar respektabilaus piliečio mentalitetas paprastai deda pliuso ženklą – besaikiu darbu, gabumų, talento vertės ar pinigų galios sureikšminimu, liguista meile šeimai, tėvynei, idėjai, rasei, šlovei etc.

Piktnaudžiauti galima netgi sapnais.

Tada vieną rytą pastebi, kad irgi jau juosti, daraisi vis liūdnesnis, įtaresnis; po eilinio košmariško sapno apie tobulą žiurkę ar Amžinąjį Miestą sunkiai išsiropšti iš lovos, netikėtai stabteli priešais veidrodį ir karčiai šypteli: „Pavargęs, liūdnas, įtarus... – ir tu buvai tarp barbarų...“

Ir ūmai: „Ar pastebintysis neviltį, liūdesį, įtarumą yra liūdnas ir įtarus?“*

Iš koto verčiantis klausimas.

Iš koto verčiantis klausimas.


______________________
* Elena Kurklietytė, „Lyla“


Donaldas Kajokas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-29 09:09
Mari Poisson
Šis tekstukas labai žavus ir įtaigus. Bet spausdinti jį reiktų su prierašu: "Tik vyrams".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą