Praėjusį šeštadienį savo namuose Anglijoje mirė 79-erių metų amžiaus sulaukęs rašytojas Johnas Fowles‘as (Džonas Faulzas). Kadangi bent keturios jo knygos išverstos į lietuvių kalbą, jis, be abejo, mūsų skaitytojams gerai žinomas. Tad ir mums ne pro šalį prisiminti jį plačiau, o tai aš padarysiu pasitelkdamas „New York Times“ lapkričio 8-ąją išspausdintą nekrologą.

Jame autorė Sarah Lyall vadina Johną Fowles‘ą „britų postmodernistu, kuris patikrino, išbandė romano kanonus“. „Jo originalumas, įvairiapusiškumas ir įgudimas niekur nebuvo akivaizdesni nei labiausiai vertinamuose jo romanuose, tarp kurių – „Kolekcionierius“, „Magas“ ir „Prancūzų leitenanto moteris“.

Iš jų aš perskaičiau tik „Magą“, o mano žmona - visus tris.

Savo šeimą čia kišu ne todėl, kad būtume literatūros žinovai, o todėl, kad galiu iš asmeniškos patirties patvirtinti kitą nekrologo autorės teiginį. Ji rašo, jog „Fowles‘as visada buvo daug labiau vertinamas Jungtinėse Valstijose nei savo gimtojoje šalyje. Amerikoje jo knygos tapo universitetų literatūros kursų svarbiais ramsčiais, o kartu pasiekdamos tą retą dvigubą laimėjimą - sulaukė pagarbių recenzijų iš rimtų kritikų ir bestselerių statuso knygų parduotuvėse“. Būtent šitą žavėjimąsi Fowles‘u ir galiu paliudyti iš savo gyvenimo Amerikoje prieš 20-30 metų.

Kad ir kaip ten būtų, „Prancūzų leitenanto moteryje“ Fowles‘as sujungė XIX a. Karalienės Viktorijos laikų romano melodramą su XX a. postmodernistinio pasakotojo jausena ir skaitytojų pasirinkimui pasiūlė dvi alternatyvias pabaigas, vienoje vietoje net pats įsikišdamas į knygą kaip veikėjas, kuris herojų palydi traukiniu į Londoną.

„Kolekcionieriuje“ Fowles‘as nutapo keistai įtikinamą psichopato portretą. Tas psichopatas pagrobia jauną moterį iš paskato, kurį laiko esant meile, o rašytojas šią istoriją pasakoja iš abiejų veikėjų priešingų pozicijų, kol pabaigoje abu naratyvai šokiruojamai susilieja.

O romane „Magas“ apie jauną anglą, įsipainiojantį į bauginamas neįprastai galingo vyro dramatines fantazijas Egėjaus jūros saloje, Fowles‘as vėl pateikia sąmoningai dviprasmišką pabaigą, palikdamas herojaus ateitį kaip atvirą mįslę, kurią skaitytojai turi įminti patys.

„Fowles‘o sėkmę rinkoje lemia jo dideli pasakotojo sugebėjimai“, - rašoma viename angliškame literatūros žodyne. „Nuostabiu būdu jis pasiekia tokių efektų tuo pačiu metu, kai, būdamas įprastines prielaidas apie realybę išmėginančiu eksperimentiniu rašytoju, jis parodijuoja tradicines pasakojimo priemones“.

Pasiekęs sėkmės viršūnę septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, Fowles‘as daugelio buvo laikomas žymiausiu tuometiniu angliškai kalbančio pasaulio rašytoju ir pirmuoju jo postmodernistiniu romanistu, tačiau vėliau jo veikalai tapo ne tokie madingi.

Nors kai kuriuos jo skaitytojus tai gerokai erzindavo, Fowles‘as visuomet teigė nesuklydęs, kad savo garsiausių romanų pabaigas palikdavo nenuspręstas. Tačiau jis neatsisakydavo šiek tiek šiuo atžvilgiu nusileisti, kai situacija to pareikalaudavo.

Kartą jis per interviu pasakė, jog gavo labai gražų laišką iš vėžiu sergančio žmogaus Niujorke, kuris labai norėjo tikėti, kad Nikolas, pagrindinis „Mago“ veikėjas, susitaikė su savo drauge romanui baigiantis, - tai dalykas, kurį rašytojas tyčia paliko atvirą.

„Nagi aišku, kad susitaikė“, - atrašė Fowles‘as.

Atsitiktinai tą pačią dieną jis sulaukė kito laiško iš suirzusio skaitytojo, nepatenkinto „Mago“ pabaiga. „Kodėl negalite pasakyti, ką turite omenyje, ir dėl Dievo meilės, kas įvyko pabaigoje?“. Fowles‘as teigė, kad į šį „bjaurų“ laišką atsakydamas jis juokėsi paskutinis, nes pasirinko alternatyvią pabaigą skaitytojui nubausti: „Jie jau niekada vienas su kitu nebesusitiko“.

Beje, Fowles‘as pats prisipažino besąs niurzglys ir nelengvai bendraujantis su kitais žmonėmis. Kaip dienrašty „Welt“ rašė Ulrichas Weinzierlas, jis mieliau laiką praleisdavo vienas sode rūpindamasis gėlėmis ir medžiais. „Šitas reto lygio stilistas, kokie Anglijoje vis dar vertinami, buvo visų pirma labai reiklus pasakotojas, jis mokėjo perteikti psichologiją ir nuotaikų atmosferą“. Jo žymiausi romanai visi buvo ekranizuoti.

***

Londono „Times“ literatūros priede aną penktadienį Walteris Lacqueras rašė, jog Jeano-Paulo Sartre‘o (Žano-Polo Sartro) šimtasis gimtadienis Prancūzijoje buvo švenčiamas su dideliais fanfarais, o minint tokį pat Arthuro Koestlerio gimtadienį nebuvo jokių televizijos laidų, jo vardu nepavadinta nė viena gatvė. Net ir jam skirtos biografijos, pvz., Michelio Lavalo „Žmogus be kompromisų“ ar Christiano Buckardo „Ekstremalus gyvenimas“, nesančios jo atžvilgiu teisingos, - mano Lacqueras.

Tiesa, Koestleris gal ir buvo sunkaus charakterio, tačiau vis tiek simpatiškesnis už porelę Jeano-Paulo Sartre‘o ir Simone de Beauvoir, ir, be to, dar politiškai akylesnis: “nepaisant visų savo sukeltų muštynių baruose ir bjaurių išpuolių, jis nebuvo toks apgaulingas santykiuose su savo partnerėmis ir nelaikydavo per nieką tų, kurias dėdavosi mylįs. Ir jis netgi nesispecializavo, viliodamas sumišusias jaunas merginas. Taip, jis buvo sutrikęs vyras, kuriam nepadėjo nei antidepresantai, nei psichoanalizė. Tačiau jis nebuvo blogesnis už kitus žmones. Jis sugebėjo mylėti, netgi romantiškai mylėti, ko nepasakysi apie Sartre’ą ir Beauvoir“.

Lietuvos radijas

Mykolas Drunga

Bernardinai.lt