Apie mugę ir kompleksus

Su rašytoju, vertėju TEODORU ČETRAUSKU kalbasi ALVYDAS ŠLEPIKAS

A.Š. Kaip pats sakei, buvai paskutinis, sugrįžęs iš Frankfurto knygų mugės…

T.Č. Taip, teisybė, nes aš turbūt pirmas iš rašytojų išvažiavau ir paskutinis sugrįžau - išvažiavau rugpjūčio trečią dieną, o grįžau gruodžio dvidešimt pirmą. Buvau gavęs Edenkobeno kūrybos namų stipendiją, tačiau tai taip pat buvo susiję su Frankfurto knygų muge, nes šitą stipendiją buvau gavęs už knygą "Kažkas, kažkaip, kažkur", kuri buvo pristatyta 2001 metų Frankfurto mugėje. Tai dar, kaip dabar sakoma, sovietmečiu parašyta humoreskų knyga, kuri 2001 metais išėjo Vokietijoje, ir aš buvau rekomenduotas į tuos kūrybos namus, nes į juos ne pats rašai prašymą stipendijai, kaip, pavyzdžiui, į Visbį, bet tave rekomenduoja. Tad sulaukiau skambučio iš Edenkobeno kūrybos namų, manęs paklausė, ar negalėčiau atvažiuoti ir pusę metų padirbėti pas juos. Aš nustebau, aš juk nesu labai žinomas, bet paskui man pasakė, jog esu rekomenduotas to ir to ir už ką.

A.Š. Ar jie tave kvietė atvažiuoti siūlydami ką nors konkrečiai išversti, ką nors parašyti?

T.Č. Neee, jie pasirenka rašytoją ir kviečia jį dirbti, o ką dirbti - čia jau kiekvieno reikalas. Tu esi laisvas pasirinkdamas, ką veikti. Aš ten buvau ne kaip vertėjas, bet kaip rašytojas, konkrečios knygos autorius. Mane rekomendavo vengrų rašytojas György`s Dolosas, kuris dabar gyvena Berlyne, yra tų kūrybos namų žiuri narys ir turi didelį autoritetą kaip Rytų Europos kultūrų žinovas. Jis yra ten, nežinau kodėl, labai svarbus. Jis tiesiog perskaitė mano knygą ir rekomendavo, ir aš dabar žinau kodėl, nes paskui perskaičiau vieną jo knygą, - mes rašome panašiai ir beveik apie tą patį. Man tie penki mėnesiai labai tiko, nes sutapo su 2002 metų Frankfurto muge, kur, žinojau, bus pristatyta jau minėta humoreskų knyga ir mano romanas "Tarsi gyventa", kurį lietuviškai, jeigu dievai bus palankūs ir jis kada nors išeis, norėčiau vadinti "Juozas -- taktinis šalies patriotas"… Šitos knygos žanras yra "herojinė pasaka", bet, manau, galima vadinti ir tiesiog plonu romanu. Turėdamas stipendiją, tai yra stogą virš galvos ir eurų valgymui, Vokietijoje aš galėjau dalyvauti dvidešimtyje "lėzungų".

A.Š. Kas yra tie "lėzungai"?

T.Č. "Lėzungai" - labai įdomus žanras. Mes Lietuvoj vadintume susitikimu su autorium, autoriniu vakaru, bet Vokietijoje tai įgauna kiek kitas formas. Vokietijoje tai svarbus renginys, praktiškai jis prilygsta publikacijai. Tu būni to miesto ar institucijos svečias ir savotiškas Lietuvos propagandistas, kalbi ne tik apie literatūrą, tavęs klausia ir apie tautą, apie istoriją, apie lietuvių klasikus, apie atsiskyrimą nuo sovietų, apie socializmą, apie kulinariją, apie viską, net ar mes tebevalgome "tą nuostabų baltą sūrį" …

A.Š. Tai buvo tavo vieno vakarai?

T.Č. Buvo ir mano vieno, ir su Kunčinu, ir vienas bendras "lėzungas" mugėje su Jurgiu Kunčinu, Antanu A.Jonynu, ir vertėjais Kornelijumi Helliu ir Klausu Bertheliu. Jis vyko Lietuvos stende, pabrėžtinai nedalyvujant nė vienam oficialiam tautos atstovui. Be to, turėjome vakarus Kelne, Marburge, Duisburge, visus juos organizavo didelė mūsų šalies draugė ir mūsų kultūros propaguotoja Betina Twrsnik ir "Athenos" leidyklos direktorius Rolfas Duscha, toks pat entuziastas, manantis, kad nenormalu, jei Lietuva netrukus bus ES narė, o jos literatūra arba tautos siela - visiška mįslė…

A.Š. Ar domėjosi vietiniai žmonės jūsų vakarais, jūsų kūryba?

T.Č. Apie domėjimąsi… Taip, matai, pas mus kai kas mano - kam ten reikalinga ta mūsų, lietuvių, literatūra?.. Yra tokia nuomonė?

A.Š. Yra. Bent jau buvo. Dabar, po mugės, gal taip manančių jau mažiau.

T.Č. Matai, kažkas vyksta ir pasauly, - mes greitai būsime praktiškai viena valstybė ir su vokiečiais, ir su kitais europiečiais, ir reikia suprasti, kad kiekvienoje ES šalyje yra pakankamai daug išsilavinusių, išsimokslinusių žmonių, kurie domisi, o kas gi pas mus ateina? Kas ateina į tą Europos Sąjungą, kas jie tokie? Todėl inteligentiški žmonės vaikšto į tokius renginius, nes rašytojai labai įtaigiai atstovauja savo tautai.

A.Š. Kiek apytikriai ateidavo žmonių į tuos susitikimus?

T.Č. Ateidavo nuo kokių penkiolikos iki septyniasdešimties. Jie ne tik ateidavo, bet ir pirkdavo knygas. Reikia pasakyti, jog į susitikimus ateidavo daugiausia vokiečiai, o ne ten gyvenantys lietuviai. Tarkim, Edenkobene buvo apie keturiasdešimt žmonių (ten svečiavęsis Kunčinas suskaičiavo keturiasdešimt du), tie žmonės nupirko dvidešimt mano knygų. O juk dažnai sueidavo vyrai su žmonomis ar panašiai, tad pirkdavo vieną knygą dviem - susidomėjimas buvo didelis. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip tu ten pasirodai. Pirmiausia pats paskaitai, kad būtų aišku, apie ką kalbama. Aš, tiesa, prieš tai dar pakalbėdavau. Pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, kad tai tokia šalis, apie kurią jūs mažai žinote, kartais klausdavo, kokia kalba kalbame - rusų ar lietuvių, todėl įžangoje visa tai pasakydavau, paskui papasakodavau kiek apie savo knygą ("Tarsi gyventa"), kokie dalykai joje svarbūs - aš norėjau daug pasakyti tiek apie gyvenimą, tiek istorinių dalykų, apie partizanus, apie tautos kovą, kodėl vyko tas karas po karo ir panašiai.

A.Š. Tu kalbi apie savo romaną, kuris, lietuviškai dar neišleistas. Kodėl?

T.Č. Lietuviškai neišleistas. Tris sykius jis buvo pristatytas ir vis negaudavo paramos, vis nepereidavo per… Kažkokia ten juk yra komisija? (Juokiasi.) Na, aš nesiaiškinau, kodėl konkrečiai jis neleidžiamas Lietuvoje, bet Vokietijoje jis turėjo nemažą pasisekimą. Abiem mano knygoms išėjus, įvairiuose leidiniuose pasirodė daug recenzijų. Lietuvoje tai atrodo neįmanoma, bet vien apie mano knygas prirašyta šūsnis straipsnių, kuriuos aš turiu susirinkęs.

A.Š. Kiek tų atsiliepimų spaudoje?

T.Č. Trisdešimt. Gal keturiasdešimt, koks puskilogramis …

A.Š. Tie atsiliepimai, matyt, pasirodydavo ne tik literatūriniuose leidiniuose?

T.Č. Ne tiktai. Bet yra keletas literatūrinių laikraščių, kuriuose pasirodęs teigiamas vertinimas reiškia, jog tu esi pastebėtas, pripažintas. Tokie yra "Frankfurter Allgemeine Zeitung" ir "Neue Zürcher Zeitung". Jeigu jie apie tave parašė, tai jau yra parašyta, - daug kas gal ir ranką dėl to duotų nukirsti. Aš jų straipsnius turiu, ir juose nepasakyta, kad tų knygų verčiau reikėjo nespausdinti, panaudoti popierių kilnesniam tikslui… Pavyzdžiui, "Neue Zürcher Zeitung" mane pavadino "satyrinio škico meistru" ("Meister der satirischer Skizze")… Aš tai sakau todėl, kad ta knyga tautos žinovų buvo vadinama šmeižiančia šalį.

A.Š. Ne tik tavo knygas išspausdino "Athenos" leidykla, ji išleido dešimt knygų. Teko girdėti, jog Lietuvoj apie šią leidyklą, apie šitą sumanymą, apie knygų pasirinkimą buvo atsiliepiama gana negatyviai. Kodėl?

T.Č. Na, pirmiausia tas sumanymas kilo todėl, kad niekas neleido lietuviškų knygų. Nepriklausomybės laikotarpiu vertimai į vokiečių kalbą buvo beveik sustoję. Ir štai atsirado vienas leidėjas - leidyklos "Athena" direktorius Rolfas Duscha, kuris nutarė pabandyti išleisti keletą nedidelių knygučių. Pirmosios knygos buvo išverstos, paruoštos dar prieš tai, kai buvo paskelbta, jog Lietuva kviečiama į Frankfurto knygų mugę kaip speciali viešnia. Kai išėjo pirmosios knygelės, čia, Lietuvoje, kai kas ėmė sakyti, jog čia yra labai nereprezentatyvu, kad leidyklėlė labai periferinė, kad autoriai ne tie, kurie turėtų atstovauti Lietuvos literatūrai, kad prasta atranka ir vertimas, ir visa kita. Tai buvo kalbama ne tik Lietuvoje, bet broliai lietuviai pasistengė, kad tokia nuomonė pakliūtų ir į tą patį "Frankfurter Allgemeine Zeitung". Tačiau kartais antireklama paveikia priešingai - kai "F.A.Z." buvo paklaustas, kodėl taip neigiamai parašė, ar tas knygas skaitė, paaiškėjo, kad ne, kad neskaitė, kad tai nuomonė iš pačios Lietuvos. Ir apie Gavelio "Taikos balandį", ir apie Šliogerio "Post Scriptum"dienoraštį, ir apie mano knygelę. Na, gal jų tikrai ne pagrindinės knygos buvo išverstos (bet kas trukdė didiesiems kultūros mylėtojams išleisti tas tikrąsias), tad ir pradėta kalbėti apie "nereprezentatyvumą". O kai jie tenai perskaitė, staiga pasirodė geros recenzijos, prasidėjo didysis pripažinimas.

A.Š. Lietuvoje, kaip žinai, visi džiaugėsi Frankfurto knygų muge. Ir tie, kurie anksčiau sakė, jog čia nieko nebus, ir tie visi gavo visokių medalių. Dalyvavimas Frankfurto knygų mugėje pripažintas kaip vykęs Lietuvos žingsnis propaguojant savo literatūrą ir kultūrą. Bet kaip tu manai, ar pakankamai ta mugė buvo aprašyta Lietuvoj, ar pakankamai atspindėta, parodyta, išanalizuotas patyrimas? Dabar, praėjus kuriam laikui, manau, galime apie tai kalbėti.

T.Č. Man atrodo, kad mugė buvo atspindėta prastokai, ypač jos literatūrinė dalis, daugiau kalbėta apie išorinius dalykus, skandaliukus, kaip kas atrodė, apie muziką, ar buvo pakviesti tinkami grojikai ir beveik nieko apie tai, kodėl tas stebuklas įvyko. Trys dienos, ir viskas, o juk mugės renginiai vyko bent jau mėnesį prieš ją ir po jos. Aš savo paskutinį "lėzungą" atpyliau tik gruodžio devintą. Viskas buvo labiau informacijos lygio, jeigu atmesim kelis J.Kunčino straipsnius, atsiųstus iš Vokietijos, kur jis, pats išsirūpinęs stipendiją Miunchene, dar mėnesį važinėjo į "lėzungus". Vokietijos spaudoje pasirodė daugybė puikių straipsnių. Vien publikacijų pavadinimai daug sako: "Maža, bet subtili", "Maža tauta - didelė literatūra"… Iki šiol ir apie "Athenos" leidybinę akciją nemaža negatyvių nuomonių, daug kas nekenčia, dantį griežia, bet turiu pasakyti, kad ten atranka buvo padaryta, kaip pridera. Juk knygas atrinko K.Berthelis. Aš pats esu vertėjas ir žinau, kaip skirtingai suvokiamos knygos vienoje ar kitoje šalyje. Tarkim, Vokietijoje siūlo kokią knygą ir labai giria, o aš matau, kad čia Lietuvoje ji įspūdžio nedarys. Lygiai tas pats ir atvirkščiai. Berthelis perskaitė ir sako: "Va šita man įdomi knyga, ir žinau, kad Vokietijoje taip pat bus įdomi". Tas faktorius, kad atranka daryta ne lietuvių, o jų pačių, labai daug davė… Grįžtant prie lietuviškos spaudos, reikia pasakyti, kad nagrinėjimo, analizės nebuvo. Tu ir pats tai žinai. Tiktai kažkokie marginališki rašinėliai. Vokiečiai sugebėjo išnarstyti kiekvieną knygą, ne tik mano, bet ir Kunčino, ir Ivanauskaitės, ir Šerelytės, ir Gavelio... Ten mūsų literatūra buvo išnarstyta geriau nei Lietuvoje. Galiu tai sakyti, kad ir nebuvęs pusmetį namuose, nes įsijungdavau internetą ir viską matydavau. Keista, tačiau net LRS suvažiavimo medžiagoje neatspindėti tie vakarai Vokietijoje, tie "lėzungai", nors aprašyta, kur kada kas nuvažiavo į kokį kaimą ar į kokius Zarasus. Juk Frankfurto knygų mugės metu (ir prieš, ir per) būta koks šimtas tų literatūros ir kultūros propagavimo renginių. Tai didžiulis darbas, didžiulis dalykas, tačiau jis nevertinamas, nesuvokiamas. Jei šis patyrimas nebus nagrinėjams, tai ir vėl viską reikės pradėti nuo nulio, kitaip tariant, "geriausia kultūrinė investicija" nueis vėjais. Suprantu, kad šneku donkichotiškai, bet man kažkodėl negėda.

A.Š. Visi džiaugiasi, kad lietuvių literatūra pajudėjo į pasaulį, prasidėjo vertimai, kai kurie gal net ir nesusiję su ta Frankfurto knygų muge, bet ar nėra tai vienkartinis pliūpsnis? Kaip tu manai, ar nepradės vėl viskas buksuoti?

T.Č. Vienkartinis pliūpsnis gali būt labai naudingas, jeigu sugebėsi juo pasinaudoti ir sugebėsi razvitj uspech, kaip sakoma. Jeigu mokėsime save pateikti, priminti, jeigu turėsime savų propaguotojų, tokių kaip "Athenos" direktorius R.Duscha, kuris tas knygeles išleido nedideliu tiražu, bet dabar ieško joms didelių leidėjų. Nežinia, kaip jam seksis, bet dabar dar veikia šitie mano minėti straipsniai, jie daug padeda.

A.Š. Ar "Athenos" leidykla turėjo nuostolių, leisdama jūsų knygas, ar uždirbo?

T.Č. Jinai uždirbs. O jeigu neuždirbs, tai nuostolių tikrai neturės. Tos knygos spausdintos Lietuvoje, ir tokia knygutė Vokietijoje kainuoja dvylika trylika eurų. Jeigu, tarkim, partneriai dalinasi per pusę, tai nuo kiekvienos knygutės viena ir kita pusė uždirba apytikriai po 30 litų.

A.Š. Bet ar jos yra perkamos, tos knygos?

T.Č. Perkamos. Pavyzdžiui, J.Kunčino ir mano tiražai jau eina į pabaigą. Juk vokiečių yra apie 80 milijonų, ir tarp jų yra nemaža žmonių, kurie tikslingai domisi literatūra, o ne tik šiaip, kad greičiau užmigtų. Lietuva turi dar vieną didelį šansą - ji beveik nežinoma, nepažįstama jos kultūra, ir apie mūsų kalbą mažai kas žino. Tarkim, latviai ir estai apie 400 metų buvo vokiečių okupuoti ir todėl daugmaž yra suvokiami, o Lietuva tebėra terra incognita, egzotikos ir pasakų kraštas, kur, tarkim, dvarininkas, anot Merimée, dieną gali būti dvarininkas, o naktį - lokys. Arba prisimink Miunhauzeną, kaip jis joja per sniegynus, iš kurių kyšo tiktai bažnyčios kryžius. Tai žinai, kur tai buvo? Ogi prie Tauragės, jis ten ir miestelį mini, dvidešimt aštuoni kilometrai nuo Tilžės. Supranti, koks kraštas ta Lietuva jų sąmonėj. Ir iki šiol. Iki šiol. Iki šiol Lietuva tokia pat užpustyta. Kai klausia, ar jūs turit savo kalbą (tai dažnas klausimas), ir kai pasakai, kad ta mūsų kalba - tokia ir tokia, kad jinai archajiškiausia, archajiškesnė už jų kalbą, visi nustemba. Kai nustemba, tada prasideda tas įdomusis pokalbis, tada ir knygas perka, ir taip toliau.

A.Š. Visą laiką atrodė, kad lietuviai turi puikią poeziją, bet apie kokį didesnį lietuviškos poezijos suskambėjimą po Frankfurto mugės nekalbėta. Priešingai, kalbėta apie prozininkus ir prozą. Kodėl?

T.Č. Matai, poetų vakarai, tie "lėzungai", vyko grupėmis, jie skaitė po keturis, po kelis, todėl jų kūryba susiplakdavo į krūvą, ir reakcija buvo neaiški. Dar vienas blogas dalykas - dauguma poetų nemoka patys kalbėti jokia kita kalba, išskyrus lietuvių, todėl viskas eidavo per vertėją, o kai taip, tai pats supranti… Nors apie poeziją niekas jokių blogų atsiliepimų negirdėjo, tie vakarai buvo užfiksuoti, pažymėti spaudoje, bet tokio susidomėjimo kaip proza vis dėlto nesukėlė. Prozininkai dar nustebino ir tuo, kad dauguma jų buvo kažkokie autsaideriai, nekrimtę literatūros mokslų tipai, pavyzdžiui, Ivanauskaitė - dailininkė, Gavelis - fizikas, Kunčinas - germanistas. Bet pasirodo, kad buvo pataikyta, o Berthelio atranka taip pat padarė savo. Ir svarbiausia dabar yra tai, kad buvo nuvažiuota, pasirodyta. Visada reikia padaryti pradžią, o paskui jau pats susidomėjimas skatina vertėjus, leidėjus. Tikėkimės, kad taip ir bus.

A.Š. Kokius autorius, tavo nuomone, vertėjo pristatyti Frankfurte, be tų, kurie ten buvo pristatyti? Kas buvo praleista, užmiršta?

T.Č. Nežinau, atranką turi daryti kitataučiai… Pavyzdžiui, sako, kad ne ta Kunčino knyga buvo išversta. Tačiau aš galiu paliudyti, kad jo "Kilnojamas Röntgeno stotis" labai gerai vertindavo. Ypač, kai jis prabildavo veikėjo lūpomis: "Labai tikėjau, kad bus komunizmas, ir labai nusivyliau, kai supratau, kad visa tai tebuvo fikcija". Cituoju iš atminties.Tai intriguoja, tai geras kabliukas tam, kad paskui skaitytų ir "Tūlą", kuri dabar jau verčiama, taigi kartais net pats autorius negali pasakyti, kas jam geriau.Tai elementarūs dalykai, bet gal nekenks juos priminti.

A.Š. Tavo romanas yra apie pokario kovas. Kaip taviškė knyga jaustųsi šalia dabar nuskambėjusių Mariaus Ivaškevičiaus ir Roberto Keturakio romanų?

T.Č. Manau, kad atsidurtų per patį vidurį, nes, kiek suprantu, vienas rašo tokiu "cool" stiliumi, kitas gal kiek sentimentaliai, o aš, manau, derinu tas abi stilistikas. Mano romane daug satyros, drastikos, aš tą kovą pripažįstu, bet lieku pacifistas, sakau: "Herojiškas metas tik iš tolo atrodo gražus". Trumpai sakant, tai trys požiūriai, skirtingų kartų požiūriai į pokario laikotarpį. Džiugu, kad knyga pasirodė Vokietijoje, nes ir pats pirmas impulsas buvo parašyti knygą užsieniečiams, kurie mažai žino apie mūsų partizaninį judėjimą, tą karą po karo, kaip ir apie mūsų istoriją. Reikia pasakyti, kad šita knyga Vokietijoje dar išeis akliesiems kaip audiokasetė. Akliesiems Brailio raštu pasirodė ir mano humoreskų knyga, tai mane džiugina, nes tos humoreskos rašytos dar sovietmečiu. Tik su nauja įžanga. Man pernai išvis sekėsi, dar buvau įtrauktas į H.Ch.Anderseno garbės knygą už vaikiškų knygų vertimus.

A.Š. Bekalbant mums vis šmėsteli Jurgio Kunčino pavardė…

T.Č. Mes labai artimi buvom - kursiokai, germanistai, paskui - vertėjai. Mane tikrai sukrėtė jo mirtis.

A.Š. Apie Jurgio mirtį buvo visokių kalbų. Tu, kad ir būdamas Vokietijoj, vis tiek bendravai su juo, skambinai…

T.Č. Mes išsiskyrėm su juo lapkričio 9 dieną Frankfurto oro uoste. Aš palydėjau jį, jis išskrido, o aš pasilikau. Man jis pasakė tokią įtartiną frazę. Sako: "Dabar jau bus gerai". Jis įsivaizdavo, kad jį čia truputį labiau įvertins, juk buvo vienas iš tų Frankfurto knygų mugės "tempikų", o paskui jis atsidūrė šešėlyje, gal todėl ir ant kamščio užlipo, o jam to nebuvo galima daryti. Be to, ruošėsi pirmą kalbą sakyt…

A.Š. Rašytojų suvažiavime?

T.Č. Taip. Ir jis norėjo pasakyti, kaip ten viskas atrodė, kad kitiems būtų lengviau, norėjo mugės patirtim pasidalinti, pakalbėti apie tai, kas jam atrodė svarbu, aktualu. Jis ruošėsi tam. Aš jam skambinau ketvirtadienį, ir jo balsas man pasirodė įtartinas… "Sergi?" - paklausiau. Sako, va, išgėriau, čia kelios dienos. Aš jam tada ir sakau: "Tai tikriausiai kalbos nebus?" Aš pyktelėjau. Jis tai suprato kaip priekaištą ir padėjo ragelį. Penktadienį jis numirė, šeštadienį paskambino duktė ir pranešė. Jis, matyt, ir ant savęs pyko dėl kai kurių dalykų, ir, suprantama, norėjo tam tikro pripažinimo, kurio jam niekas neskubėjo rodyt. Aš dabar sužinojau, kad grįžęs leidyklose prisiėmė darbų, tokių vidutinių knygų vertimų, kurie nei džiaugsmo teikė, nei ką, tiesiog tam, kad išgyventų. Rašytojas vis tiek nėra visai normalus žmogus. Štai sakoma, kad ir Gavelis parašė romaną, padėjo tašką, ir viskas. Tik nemanau, kad jis būtų "išsirašęs", ar nenorėjęs gyvent. Ir vis dėlto, jeigu būtų buvę kiek kitaip, jis nebūtų ant tos "parako statinės" užlipęs. Man skaudu, kad jis nepasinaudojo tuo, ką pats pasiekė. Juk dabar turėjo pradėti eiti jo knygos. Vokietijoje "Tūla", Švedijoje "Tūla", dar kitur… Bet gal rašytojui svarbiau pasakyti, padaryti, o kas paskui, nesvarbu … Jis man sakėsi, jog ir romaną parašė, būdamas Miunchene… Sako - viską turiu, tik truputį pataisyti, papildyti reikėtų, nes sutrukdė ir tie "lėzungai", susitikimai, kurie taip pat yra darbas juk. Gaila Jurgio… Buvo atsigavęs, linksmas, jis traukė skaitytojus, kėlė susidomėjimą, simpatiją. Visa, ką rašė, pats puikiai išmanė, turėjo gerus mokytojus - mokėsi iš Nobelio premijos laureatų ir panašaus lygio rašytojų. Jo kūrybą turi nagrinėti žmonės, kurie išmano ir Grassą, ir Borchertą, ir kitus… Jis naudojosi jų patirtim, jų mokykla, žaidė literatūrinėmis aliuzijomis… Jis išvertė daug knygų, daugelis kurių yra sunkios, svarbios, įdomios. Kiekvienas išverstas autorius buvo ir jo mokytojas. Mes juk nepradėjom nuo abėcėlės. Mes mokėmės iš amerikiečių, iš devyniolikto amžiaus rusų. Vakariečius tai stebina, stebina, kad mes tiek daug apie juos žinome. Bet mums žinoti apie Vakarus buvo garbės reikalas. O jei mūsų klausia, kokia kalba mes kalbam… Tai kas tada kvailas? Kodėl mes turime turėti kompleksų, jeigu mes tiek žinom, o jie apie mus nieko. Jeigu apie tai įsišnekdavome su skaitytojais, tai mes su Jurgiu jiems patys kompleksą įvarydavome.


Už lango lojo daug šunų.