Maždaug prieš pusantrų metų, per didžiausią Vokietijoje RTL kanalą teko stebėti vokiškąjį "Kas laimės milijoną?" žaidimą. Vienai žaidėjai teko 10 000 DM vertės klausimas - "Kieno sostinė yra Vilnius?" Uždavinys pasirodė per sunkus - Lietuvą ji supainiojo su Latvija. Tai stebint nebuvo ko didžiuotis, kad žinios apie Lietuvą taip brangiai vertinamos - akivaizdu, kad daugiausia, ką vidutinis Vokietijos pilietis gali žinoti, - tai viena iš trijų (?) Baltijos šalių.
Panašiu metu didžiausios pasaulyje Frankfurto knygų mugės rengėjams kilo mintis pakviesti tas pačias Baltijos šalis kitų metų mugėje pristatyti savo knygą, literatūrą, kultūrą ir save pačias. Tiesa, kvietimas buvo neplaninis, dargi iš skubaus reikalo, - po to, kai numatytoji mugės šalis viešnia Turkija jai tekusios garbės atsisakė. Į tokį rezervinį kvietimą Baltijos valstybės reagavo nevienodai: tik lietuviai jį priėmė ir ėmė ruoštis didžiausiam iš kada nors buvusių šalies kultūros eksporto išbandymui. Kai kurie vokiški laikraščiai po metų tai komentavo maždaug taip: estai pasirinko Euroviziją, šitaip parodydami savo kultūrinius prioritetus, latviai nesirinko nieko, kol juos pačius pasirinko Eurovizija, o štai lietuviai nusprendė surizikuoti "su labai mažais pinigais" važiuoti į Frankfurtą. Nenuostabu, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje būta nemažai balsų, prognozavusių Lietuvos pasirodymo Frankfurte fiasko, ir priežastis čia (greta akivaizdžiai per mažo biudžeto ir laiko stygiaus) įžvelgta pačiame lietuvių literatūros silpnume. Ką ten literatūra, apie pačią šalį jokios nuovokos neturėjo kokie 98% vokiečių, - tai jau po mugės LR prezidento Valdo Adamkaus surengtame Lietuvos prisistatymo Frankfurte rengėjų priėmime tarstelėjo Martinas Wälde, Goethe instituto Lietuvoje direktorius, atsiliepdamas į Sauliaus Žuko repliką, kad iki mugės Vokietijoje dominavęs lietuvių kaip kriminalinių nusikaltėlių įvaizdis. Tik kas geriau - prastas įvaizdis ar jokio? Antai to paties Lietuvos vardo paminėjimų Vokietijos žiniasklaidoje ėmė ypač daugėti nuo 2002 m. vasaros, bet tai buvo susiję pirmiausia ne su knygų muge, ir net ne su iškilusia Karaliaučiaus tranzito problema. Dauguma jų (ir apskritai Lietuvai skirtų skilčių) (1) buvo sąlygota aplinkybės, kad naujajame pasaulio futbolo čempionato atrankos cikle Lietuva su Vokietija rungtyniauja vienoje grupėje. Tik vargu ar verta šiuo atsitiktinumu didžiuotis.
Tai, kuo iš tiesų galime didžiuotis - ir yra Lietuvos prisistatymas Frankfurto knygų mugėje. Ir ne tik dėl to, kad apie tai nuo pat pradžių iki mugės pabaigos Vokietijos spaudoje galime rasti apie 1200 tekstų (2), kad svarbiausiose Vokietijos TV parodyta apie 20 filmų, programų ir reportažų apie Lietuvą kaip tokią, jos literatūrą, paskiras knygas, autorius ar pasirodymo mugėje aspektus, kad į Vokietijos radijo eterį išėjo maždaug 25 tai nušviečiančios laidos ir reportažai (nuo 5 min. iki 1 val. trukmės). Ir juolab pirmiausia ne todėl, kad viso tokio žiniasklaidos atgarsio vertė svyruoja tarp 2-4 mln. eurų (tiek mums būtų reikėję išleisti, jei būtume mokėję už tokį kiekį ir tokio pobūdžio žiniasklaidos dėmesio). Mat vertė, Lietuvos vardo reklama, įvaizdžio pagerėjimas, pelningi ir kultūrines perspektyvas atveriantys leidybos verslo sandoriai, netgi išsiplėtusios turizmo ir investicijų galimybės - tėra funkciniai dalykai, išvesti iš paties kokybiškai sėkmingo ir jau vien tuo džiugesį keliančio Lietuvos prisistatymo Frankfurte fakto. Tas pats žiniasklaidos vartotojas Vokietijoje, turintis galvoje minėtą bendrą supratimą apie Baltijos šalis ir besidomintis kultūra dabar, Lietuvos prezentacijai Frankfurte tapus istorija, galėtų pasakyti: Euroviziją pasirinkę estai turi (turėjo) dainuojantį importuotą tamsiaodį, latviai - taip pat dainuojančią (ir dar dailiai išsirenginėjančią) vietinę rusę, o štai knygų mugėje dalyvavę lietuviai pasirodė turį ne tik daugybę rašančių ir dar įdomiai bei protingai kalbančių "galvų" - romanisčių, poetų ir šiaip intelektualų - bet ir apskritai gyvą, įvairiaformę ir kai kuo net rafinuotą šiuolaikišką kultūrą, pagaliau valstybę su daugiakultūre ir turininga istorija, su kuria sugeba užmegzti ir palaikyti dinamišką bei produktyvų santykį. Kitaip tariant, tai, kad lietuviams pavyko sukurti patrauklų šalies ir jos kultūros įvaizdį ir įgauti galimybių iš to pešti įvairiopos naudos, esmingai priklauso nuo to, kad jiems patiems pavyko savo šalį ir kultūrą taip ir tokią pamatyti bei suvokti. Rinkos sąvokomis visko nepaaiškinsi: šalia pasiūlos - (pirmiausia Lietuvos prisistatymo koncepcijos ir programos rengėjų, jų lobby ir viešųjų ryšių struktūrų) sugebėjimo, pataikymo Lietuvą patraukliai pavaizduoti ir paklausos - lietuviškų renginių ir ekspozicijos mugėje lankytojų geranoriško pastebėjimo, susidomėjimo bei palankaus įvertinimo, būta ir trečio matmens - per pavaizdavimą ir pastebėjimą iškylantis, bet tuo neišsisemiantis Lietuvos (jos vaizdo ar sampratos) kaip fenomeno pasirodymas.
Pirmiausia reikia apsibrėžti matymo lauką, nes Lietuvos prisistatymo programos (3) būta pasklidusios po visą Vokietiją, prasidėjusios gerą mėnesį prieš mugę ir neseniai tesibaigusios. Antai pirmoji vinis buvo rugsėjo 7 d. Berlyne atidaryta fotomenininkų Jono Kalvelio ir Algimanto Kunčiaus paroda "Lietuvos landšafto fotografija", o baigiamąjį akordą uždėjo Teodoro Četrausko kūrybos skaitymai lapkričio 14 d. Duisburgo aukštesniojoje mokykloje. Beje, Četrausko skaitymais rugsėjo 14 d. prasidėjo Lietuvos kaip mugės viešnios renginių ciklas pačiame Frankfurte (Vokietijos filmo muziejuje), savo ruožtu pasibaigęs lapkričio 6 d. teologo Algirdo Jurevičiaus (4) paskaia "Katalikų Bažnyčia ir kitos religinės bendruomenės Lietuvoje" Frankfurto Volkshochschule. Taigi visa tai, ko neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu - skaitymai, paskaitos, seminarai, konferencijos, parodos, koncertai, netgi Lietuvos leidėjų stendas mugėje - teks palikti už matymo lauko ribų, apsiribojant Lietuvos nacionaline ekspozicija pagrindiniame mugės forume. Tiesa, ir pati ekspozicija, kurią per 5 dienas aplankė apie 40 000 žmonių, anaiptol nebuvo žvilgsniu aprėpiama, mat per tą laiką joje vyko virš 20 renginių: džiazo koncertų, literatūros skaitymų, visuomeninių-politinių ir kultūrinių diskusijų. Šie renginiai ištęsė pažintį su Lietuva laike, išsklaidydama ją probleminiais fragmentais, geriausiai suvokiamais paskirai (išimtis - įvairiopo džiazo koncertai, komentuotojų vieningai suvokti kaip vientisas šiuolaikinės Lietuvos kultūros klodas). Kaip atskiras susipažinimo su Lietuva sluoksnis suprastinas ir atskirą ekspozicijos plotą užėmę 4 stelažai su išstatytomis mugės organizatorių atrinktomis lituanistinėmis (literatūra, humanitarika) knygomis, kitomis kalbomis (daugiausia vokiečių) išleistomis Lietuvoje ir svetur.
Kiti ekspozicijos segmentai - 1) jos ašis ir vardiklis Sauliaus Valiaus instaliacija "Istorijos knyga", 2) lankytojams dosniai dalyti bendrieji informaciniai lankstukai ir kita atributika, 3) pora - rimtas ir lengvasis, su gidu Muku, - su Lietuva, jos kultūra bei istorija supažindinančių kompiuterių terminalų, 4) 11 tematiškai tą pažintį kryptingai tęsiančių angliškų brošiūrų - iš tiesų buvo orientuoti į bendro Lietuvos vaizdo pagrindimą, apipavidalinimą, praplėtimą ir gilinimą. Na, o pagrindinė ekspozicijos dalis pirminio Lietuvos vaizdo kūrimo-iškilimo-susidarymo prasme buvo ją įrėminę ir laisvai, perregimai struktūravę stendai, kur "masyviais vaizdais mėginta lankytoją emociškai priartinti prie Lietuvos kultūros istorijos mazgų" (5). Tiksliau būtų sakyti, kad tai - kultūros ir istorijos mazgai, kur sinchroninis ir diachroninis principai išlaikomi greta, nė vieno nepaverčiant dominuojančiu. Taip sumegztą Lietuvos kultūrą/istoriją tarsi atsklendė Europos žemėlapyje išryškintos dabartinės Lietuvos, šiuolaikinio Vilniaus ir tipiško lietuviško landšafto (Čiurlionio "Raigardo slėnio" ciklo reprodukcija) vaizdai, o užsklendė labiau struktūruotai pristatomas lietuviškojo modernizmo, avangardizmo ir knygos menas.
Ir vis dėlto keisčiausia šiame bendrame Lietuvos vaizde buvo istorija. Nuo jos vaizdavimo lietuvių organizatorius atkalbinėjo ankstesnysis, tik prieš mugę "nuverstas" jos direktorius Lorenzo Rudolfas, santykių su (sovietine) istorija aiškinimąsis per visuomenines diskusijas buvo užkliuvęs ir Lietuvos premjerui su jo nepakartojamais patarėjais. Tiesa, pirmu atveju istorijos siūlyta atsisakyti kaip tokios - pasenusios, negalinčios patraukti, o štai antru netiko sumanytas istorijos ir kultūros pateikimo būdas - kam politizuoja, menkina lietuviškumą, tai, kas mums savita (6). Rėžiant tiesiai - kam norima kalbėti apie komunizmą ir per daug rodyti žydų. Šios abi pozicijos iš esmės išreiškia du lietuvių savimonėje bene labiausiai pastebimus santykio su savąja istorija būdus. Pirmasis - komercinis/laikraštinis, kai istorija, kaip praėjusi, laikoma nebeįdomia, neverta dėmesio. Antrasis - pseudoromantinis, nacionalistinis būdas, kai į Lietuvos istoriją žiūrima kaip į pirmapradės didybės, kovų už ją, vėlesnio jos praradimo, šimtamečių kančių ir pastangų išlaikyti tapatybę areną, ir joje pagal kadainykštį Adolfo Šapokos šūkį ieškant pirmiausia lietuvių. Pažymėtina, kad abiem atvejais pasibaigusią praeitį ir "modernią" dabartį skiria neįveikiama praraja, ir, priklausomai nuo modernybės suvokimo turinio, istorija gali būti dabarčiai paranki kaip (iškreiptai suvokiamo) savitumo išlaikymo šaltinis arba nereikalinga, išmestina į muziejus su visu savitumu.
Suprantama, kad vargais negalais į Pasaulinę parodą Paryžiuje 1900 m. prasibrovę lietuviai vaizdavo savo ar-chajiškąją etnografiją ir nešamąjį Rusijos jungą (spaudos draudimas) (7). Ne mažiau aišku, kodėl 1937 m. pasaulinėje parodoje veikusiame bendrame Baltijos šalių paviljone savo savitumą lietuviai išryškino primindami praėjusią pagoniškos imperijos didybę ir pabrėždami moderniosios Lietuvos kultūros (pirmiausia meno) laimėjimus. O tuo metu modernu ir madinga buvo tautinė valstybė, ir tokiai nebuvo ko provaizdžio ieškoti svetimųjų (pirmiausia lenkų) užtamsintuose "povytautinės" istorijos puslapiuose. Kiek sunkiau pateisinama, bet taip pat lengvai suprantama ir Lietuvos paviljono EXPO-2000 kūrimo strategija (8), kai nuspręsta, kad Lietuvą tinkamiausiai reprezentuoja mūsų polėkis (gana lėtai) skraidyti ir matyti save (tiksliau, savo peizažą) iš aukšto, sėkmingai pasisavinant šiuolaikines informacines technologijas. Nepamiršta ir kultūra bei istorija - tai tie patys tikri ir pseudo artefaktai - Čiurlionis, liaudies dainos, Trakų pilis, smūtkeliai, verbos, krepšinis... Jokios savitos, aiškią struktūrą, tradiciją turinčios gyvybingos kultūros, kurią galima patraukliai parodyti.
O štai pristatant Lietuvą Frankfurte rasta tokios kultūros - tai ir džiazas, ir fluxus, ir vėlyvoji intelektualų išeivija, ir praeitin galutinai nenugrimzdęs litvakų paveldas, ir dar anaiptol neišsitrynę daugiataučio ir daugiakultūrio Vilniaus kontūrai, ir tas pats senasis universitetas. Drįstu tarti, kad dėl to daug kuo "kaltas" ir radikaliai kitoks santykis su istorija, kurį galima pavadinti aktualistiniu, pozityviu, kultūriškai motyvuotu ir politiškai sąmoningu. Kai praeitis nebelaikoma svetima - nes pasibaigusia, kai norint įrodyti savo išskirtinumą nebereikia apeliuoti į buvusią XIV a. užkariavimų didybę, kai nebeprisirišame prie siauro tautiškai sovietiškai etninio mastelio ir įveikiamos prievartinių christianizacijos, polonizacijos, germanizacijos, rusifikacijos ir pan. procesų ir kovos už lietuviškumą klišės, tada tampa įmanoma praeitį - ir senąją, ir naująją - produktyviai pasisavinti, nesibaiminant iš to kylančių kultūrinių iššūkių. Taip, mūsų yra su kunigaikščio Algirdo žinia nukankintų trijų stačiatikių gerbimo tradicija, mums priklauso slaviakalbės spausdybos pradėjimo garbė (abu vaizdai - Vilniaus stende), kaip ir mūsų - o ne sovietų ar būsimųjų izraelitų - bendrapiliečiai buvo nacių Vokietijos okupacijos metais masiškai naikinti Lietuvos žydai.
Tokie ryškėjantys Lietuvos vaizdo šiųmetėje Frankfurto mugėje kontūrai rodo bent vieną aiškų dalyką - kad ir šiuolaikinę kultūrą, ir istoriją pavyko pamatyti ir parodyti su politiniu, taigi kur kas labiau valstybiniu, pilietiniu, nei etniniu-tautiniu, sąmoningumu. Tolydžio stiprėjantis valstybinis mąstymas buvo tematizuotas ir pačioje ekspozicijoje - per jaunatviškai kovingų pokario partizanų, demonstracijos Romui Kalantai pagerbti (stendas "Lietuva po sovietais"), Nepriklausomybės atkūrimo (atskiras stendas) vaizdelius. Beje, spėtina, kad ypač sėkmingai ir nuosekliai (kad ir tame pačiame Baltijos šalių kontekste) mūsų 1988-1990 m. nueitas būtent prarastojo valstybingumo atstatymo, o ne kažkokio "atsiskyrimo nuo TSRS" kelias tam tikra prasme įgalino kur kas labiau nei kada anksčiau kaip savą pamatyti bei kūrybingai aktualizuoti ir ankstesniąją, ne tik Gediminaičių, bet ir bendros valstybės su Lenkija (bei bendrų pastangų ją XIX a. atkurti) istoriją. Ši mintis - kad Lietuva veikiau matytina ne kaip viena Baltijos šalių, o greta Lenkijos (ir dėl istorijos, ir dėl katalikybės, ir dėl kultūros) - tvirtai nuskambėjo ir per diskusiją "Baltijos regionas - trys likimai" (spalio 10 d., Kęstutis K. Girnius, Peeter Tulviste), ir vokiečių žiniasklaidoje (9).
Šitaip šalies ekspozicijoje pasirodanti Lietuva atrodo ir kur kas solidesnė, nei atrodytų laikraštiniu ar etnonacionaliniu kampu, ir kur kas autentiškesnė. Kur kas įdomiau ir tikroviškiau už galėjusią istorijos stende eventualiai dunksoti Vytauto Didžiojo figūrą atrodo ten pateiktas XV a. freskos (St. Pierre le Jeune bažnyčia, Strasbūras) fragmentas, kur Lietuva vaizduojama paskutinė - ir pėsčia - įeinanti į krikščioniškų tautų šeimą. Kur kas kultūriškai iškalbingesnis už kokį trafaretinį šiuolaikinį LDK nuo jūrų iki jūrų vaizduojantį žemėlapį kitame istorijos stende atrodo 1613 m. Amsterdame išleisto pirmojo originalaus LDK žemėlapio atvaizdas, - nors čia Lietuva ir mažesnė už vytautinę, bet taip sykiu parodomas tuometinis šalies kartografijos lygis. Todėl ir vietoj neva Lietuvos valstybingumui pražūtingos Liublino unijos scenų ekspozicijoje regime tuometį universiteto gyvenimo vaizdelį, mat kur kas prasmingiau ir patraukliau vaizduoti pozityvius dalykus, nei tikrus ar tariamus praradimus. Net ir daug ką prarandant visada kai kas išlieka, tad tai ir verta parodyti. Matyt, tokia buvusi viena svarbesniųjų ekspozicijos formuotojų nuostatų. Šitaip vaizduojant ne svetimą, nes prarastą, praeities didybę, o atrastą ir aktualizuotai pasisavintą savo praeitį, nutinka netikėtų paradoksalių pervartų: lietuviai iš kaimiečių tautos, gamtos vaikų virsta civilizuota nacija. Visoje ekspozicijoje nerasime Lietuvai įsivaizduojamai būdingų kaimo vaizdų, o gamta, nors ir pasitinkanti žiūrovą jau įvadiniuose stenduose, visada sukultūrinta: Raigardo slėnio peizažą mes matome ne iš lyrinių dokumentinių fotografijų, o per Čiurlionio paveikslo, taigi įkultūrinančią, "akį". Vaizdingojo Neries slėnio fotografijoje pirmiausia regime piliakalnius - ne natūraliosios gamtos, bet senosios civilizacijos simbolį, o į dokumentinę akistatą su lietuvišku mišku mes sueiname tik pirmame plane išstojusių "miškinių" fone. Kai kurie stebėtojai stenduose pasigedo netgi to, ko mūsų istorijoje tikrai netrūko - kančių: "užuot drastiškai iliustravę gilų sopulį, lietuviai pateikia [žydų] mokyklos vaizdelį gete, - vos juntamas rezistencijos motyvas ženklina viltį, padėjusią mažai tautai ištverti visus priespaudos tarpsnius" (10).
Taigi per naujausiąją istoriją stenduose veikiau žygiuojama su viltimi, pergalės nuojauta ir aktualistine ironija: antai greta minėtų ryžtingų ir atvirų ginkluotų partizanų žvilgsnio regime mažesnį marazmiškos brežnevinės tikrovės vaizdelį - pustuščiame autobuse už abejingai ant sėdynės išsikėtojusio darbininko sėdi milicininkas pilkai plienine veido išraiška. Kitame, Nepriklausomybės atkūrimo stende tąją pralaimėtojišką sovietinę tikrovę ironizuoja vakariečių mėgiamas kranu iki kelių nutraukto ir nukeliamo Lenino balvono vaizdelis. Kalbant apie įžymybes - Lietuvos kultūros ir istorijos vaizduose jų išties bemaž nerasime. Herojai - tik nuvainikuotieji, o iš meniškų ar dokumentinių foto atvaizdų stenduose į mus, niekur, į tolį ar tiesiog vienas į kitą ar bendrą užsiėmimą žvelgia paprasčiausi įvairių laikų, skirtingų tautybių ir socialinių sluoksnių Lietuvos žmonės. Toks Lietuvos vaizdas ne iš viršaus ar distancijos, o iš gyvenimo tėkmės, iš kasdienybės artumos ypač patiko kai kuriems ekspozicijos vertintojams, kaip ir pamatinis atvirumas tolesnėms tąsoms ir pabaigoms. Šis neužbaigtumas, kurį ženklino ir Lietuvos prisistatymo moto "pasakojimas tęsiasi" (ar tiesiog "bus daugiau"), "šioje situacijoje nereiškė chaoso, veikiau priešingai - daugybė sumaniai sukomponuotų toliau vedančių nuorodų žadino smalsulį. Apstu klausimų, į kuriuos kol kas niekas nežino įtikinamų atsakymų, ir tai kviečia mąstyti ir veikti kartu. Tapo aišku, kad Lietuva yra ne tik savo pačios gyventojų, bet ir gyvenančiųjų Europos žemyne rankose. Dėl šio bemaž nuginkluojančio atvirumo Lietuva Frankfurte susilaukė daug simpatijų ne tik iš šeimininkų vokiečių, bet ir iš Vidurio ir Rytų Europos kaimynių pusės" (11).
Maža pasakyti, kad Lietuvos ekspozicijos ir kitų programos renginių lankytojams, žurnalistams ir šiaip kultūros kritikams Lietuvos prisistatymas patiko. Klein aber fein, bescheiden und brav, offen, schwebend, sonnenlichtdurchflutet, - visi šie komplimentai visam ekspozicijos lengvumui, Valiaus instaliacijai, džiazinei nuotaikai ir pan. reiškė kur kas daugiau už paprastą patirtį, kad "tikėtasi - kaip visada, o išėjo kur kas geriau". Mat Lietuvos pasirodymas po mugės vadintas netgi jos pačios laimėjimu. O tai anaiptol nėra savaime suprantama, ypač prisiminus, jog pagal pirminį mugės rengėjų sumanymą Lietuvos pasirodymas turėjo būti kviestinių šalių viešnių tradicijos pabaigos pradžia, ir šią tradiciją turėjo pakeisti teminiai multikultūriniai kongresai Futura mundi. Juos pradėta rengti jau šiemet, todėl (iš dalies baiminantis ir lietuvių fiasko) Lietuvos ekspozicijai atiteko tik pusė pagrindinio mugės forumo, kitą pusę paliekant projektui Brigdes for a World Divided ("Padalytojo pasaulio tiltai"). Rezultatas - ateities pasaulio kultūriniais tiltais per penkias dienas susidomėjo vos 450 mugės lankytojų (12). Galima tik spėlioti, kodėl greta išsidėsčiusi kukli Lietuvos ekspozicija lankytojų pritraukė kone šimtąkart daugiau. Galbūt tiesiog egzotiškumu, galbūt vizualiu patrauklumu ar istorinėmis provokacijomis, kurių iš anksto "kiaurai permatomuose" konvencinės ateities pasaulio vizijos sklaidose nebuvo ko nė tikėtis. Beje, netgi kaip politinę provokaciją Rusijos, kitų metų mugės šalies viešnios, kultūros valdininkai traktavo lietuvių antisovietinės rezistencijos vaizdavimą, ir reiškė ryžtą po metų duoti atkirtį. Veikiausiai juos erzino "iškreipta kalba": jei "pokario buržuaziniai nacionalistai, tarptautinio imperializmo agentai ir banditai" vadinami "laisvės kovotojais" ir "partizanais", tai kaip čia uždrausi šitaip vadinti šiuolaikinius "tarptautinio terorizmo agentus Čečėnijoje". Per vieną Lietuvos ekspozicijoje vykusią diskusiją "Istorijos iššūkiai šiuolaikinei visuomenei" eita netgi dar toliau: šalia bene žinomiausio vokiečiams lietuvio - prof. Vytauto Landsbergio - dalyvavo ir garsus žmogaus teisų gynėjas iš Rusijos Sergejus Kovaliovas. Prašytas kalbėti apie Rusiją šiuolaikiniame pasaulyje, jis spyriojosi ir apsiribojo tik viena replika savo kalbos pabaigoje: kas pagimdė šiuolaikinį (tarptautinį) terorizmą, apie kurį dabar visi tiek daug kalba? Kas jį ugdė, globojo, rengė, ginklavo, sužeistuosius gydė - ogi pirmiausia Sovietija. Šiuolaikinė Rusija, pasak Kovaliovo, juo toliau, juo labiau rodosi nuo jos ne ką tenutolusi...
Galima tik pridurti, kad ne tik šiuo aspektu. Štai per kitamečio Rusijos prisistatymo organizatorių spaudos konferenciją rusų biurokratai neslėpė, kad rusų autorių versdinimas ir leidyba Vokietijoje jiems rūpi mažiausiai - suprask, tegul vokiečiai mokosi skaityti rusiškai, kad ir mokyklose. Tačiau tai dar nieko, palyginti su šiųmečiame Rusijos leidėjų stende matyta didžiule Putino "ikona". Nežinia, ar tai bus kitų metų Rusijos ekspozicijos kukli dekoracija, ar veikiau vinis, tik norisi tikėtis, kad daug ką Vakaruose tebeakinančios Rytų žvaigždės spindesys nesudrums ir neužtemdys šviesaus ir skaidraus Lietuvos pasirodymo 2002 m. Frakfurto knygų mugėje vaizdo.
Nuorodos:
(1) Nuo 40% procentų rimčiausiame Frankfurter Allgemeine Zeitung (FAZ) iki 2/3 Der Spiegel (nuo rugpjūčio iki lapkričio pradžios).
(2) Čia ir toliau skaičiai nurodomi neįtraukiant paprastų informacinių Lietuvos kaip mugės viešnios paminėjimų.
(3) Čia ir toliau pagal Veranstaltungskalender 2002. Buchmesse Frankfurt. 09. - 14. Oktober. Gastland Litauen, S. 225-230.
(4) Jo straipsnį apie moterų diakonatą žr. šio NŽ-A numerio p. 515-519.
(5) Wolters, D., "Nach dem langen Leid folgt ein freudige Aufbruch", in: Frankfurter Neue Presse, 2002 10 10.
(6) Plg. būdingą vokiečių spaudos komentarą; Habbe, Ch., "Die Sprache ist unschuldig", in: Der Spiegel, 2002, 4 (Spezial), S. 43.
(7) Žr. Laučkaitė, L. "Paryžius, 1900", in: Naujasis Židinys-Aidai, 2000, Nr. 9-10, p. 501-503.
(8) Žr. Elonos Lubytės apžvalgą ibid., p. 499-501.
(9) Spreckelsen, T., "Aufbauhilfe für Frankfurt", in: FAZ, 2002 10 09; Pollack, M., "Die trennende Kraft gemeinsamer Geschichte", in: Neue Zürcher Zeitung, 2002 09 27.
(10) Wolters, D., op. cit.
(11) Sinnig, C., "Fortsetzung folgt: Geglückter Auftritt des Gastlandes Litauen", in: Neue Zürcher Zeitung, 2002 10 15.
(12) Spreckelsen, T., "Das Krächzen der Raben", in: FAZ, 2002 10 14.
