Apginti poetą

Pogrebnojus A. Eilės. – Vilnius: Kronta, 2006.

Kas ir kodėl turėtų apginti poetą, o ir išvis, ar jį reikėtų nuo ko nors ginti? Iš blausios mano atminties išnyra vienas šviesus gyvenimo epizodas. Vieną aptemusį vakarą, gerokai apsvaigęs nuo alkoholio, leidausi Užupiu „Res publikos“ menų tiltelio link. Nuo neatmenamų laikų Užupio tarpuvartėse mėgdavo pastoviniuoti lengvo grobiuko tykantys autochtonai. Panašiai buvo ir manuoju atveju. Keli čiabuviai, vos tik mane išvydę, stryktelėjo iš savo tamsios slaptavietės paskui mane. Laimė, kaip tik nežinia iš kur, bet ta pačia kryptimi kaip ir aš leidosi žemyn gatve režisierius Oskaras Koršunovas, kuris, žinia, būdamas akylas situacijų žinovas, iškart sumojo, kuo čia reikaliukas pakvipęs. Visai prie pat tiltelio, kur paprasto čiabuvių scenarijaus užuomazgos ėmė įgauti dramatinio vyksmo elementų, Oskaras įsikišo į vyksmą ir jį sustabdė. Aišku, galėjo ir nestabdyti, neapginti, mėgautis laisvai besirutuliojančia rutulione, kuri tikriausiai būtų pasibaigusi tradicinie atomazga: „Žemyn galva, žemyn upe“. Ačiū tau, Oskarai. Labai nekasdienis įvykis tai buvo mano gyvenime. Pasauly žinomas ir garsus režisierius, rizikuodamas savo brangia sveikata ir gyvybe, stoja ginti beveik niekam nežinomo girto poetėlio. Ne draugo, ne teatro gerbėjo, o tik iš matymo pažįstamo plevėsos. Įvykis po šiai dienai neaprašytas. Pačiam režisieriui girtis lyg ir nepridera, o mano atmintis epizodą ilgam buvo prarijusi į tamsią užmaršties kertę. Bet va, kai šovė galvon frazė „apginti poetą“, kaipmat išniro tas nuotaikingas gyvenimo įvykis – tiesiog laiminga akimirka, kokių kasdienybėje vis rečiau bepasitaiko. Beje, sveikinu tave, Oskarai, ta pačia proga ir su Teatro diena. Na, bet dabar grįžkim prie temos.

Iš naujausių reiškinių mūsų įdomėjančioje literatūroje, be abejo, yra precedento neturintis kritikos ir kritikų suįžūlėjimas. Prieš kelias savaites drastiškiausiu būdu buvo užsipultas poetas Aleksandras Pogrebnojus, išleidęs savo eilių rinkinį „Eilės“. Ir užsipultas ne šiaip sau neskaitomoje kultūrinėje spaudoje, o vienoje labiausiai skaitomų interneto svetainių. Tad galima sakyti – užpultas iš pasalų, gerai pasiruošus, nutaikius mirtiną smūgį debiutantui tiesiai į intymiausią vietą – poetinę sielos raišką. Būtų dar pusė bėdos, kad užsipuolimą būtų organizavę kokie kritikos šakalai – „castorai, polluxai ir oluxai“, tačiau visa bėda ta, kad nepatyrusiam literatūros ringe poetui smogė patsai „doriforas“ Sigitas Parulskis. Esu girdėjęs, nors įrodyti to dabar neįmanoma, kad mažiau savo tekstais pasitikintys poetai, išleidę eilių knygelę, neša „doriforui“ gero viskio butelį, kad tik tasai nerašytų rinkinio recenzijos. Labai primena populiarią Vilniaus legendą apie siaubūną, kuris reikalaudavo iš miestelėnų atvesti jam prie olos vis naują jauną nekaltą mergelę slibiniškam apetitui nuramdyti. Jei mūsų kultūrininkų visuomenėje neatsirastų panašaus į Oskarą Koršunovą, andai apgynusį mane, galėtume konstatuoti etinių vertybių krachą mūsų kultūroje, ir už dehumanizuotą valstybės veidą visa kultūrinė bendruomenė sykiu su Kultūros ministerija, be abejo, turėtų prisiimti sunkią atsakomybės naštą. Kadangi nesu tos pačios svorio kategorijos kaip ir „doriforas“, poeto gynybai pasitelksiu gana žinomus autoritetus, kurie turėtų padėti sugrąžinti pasitikėjimą amžinosiomis vertybėmis. Viena jų ir yra poezija.

Andai Thomas Stearnsas Eliotas, remdamasis Aristotelio poetika, yra kalbėjęs: „Yra daug žmonių, kurie vertina nuoširdžiai išreiškiamas emocijas, kur kas mažiau žmonių supranta ir pripažįsta techninį poeto meistriškumą. Bet tik labai nedaugelis pastebi, kad eilėraštyje yra išreiškiama reikšminga emocija, kuri gyvuoja tik eilėraštyje, o ne poeto gyvenime. Ir šio neasmeniškumo poetas negalės pasiekti, jei visiškai neatsiduos savo būsimam kūriniui“. Būtent dėl šių priežasčių „doriforas“ ir šauna pro šalį. Visų pirma jis grumiasi su keliais visai nieko bendra su poezija neturinčiais vaizdiniais: poeto nuotrauka ant reklaminių skydų ir, sąlygiškai pavadinsiu, „poeto išbaudžiavinimu“. Pastarasis dalykas yra ne kas kita kaip nuožmus tradicijos kaprizas arba nenoras išsilaisvinusiam iš baudžiavos suteikti rėžį žemės jau išsidalintame literatūros dirvone, nesvarbu, kad dirvonuojamame. T.S.Eliotas apie šį reiškinį rašo: „Be abejo, reikėtų priešintis tokiam „tradicijos“ supratimui, kai vienintelė jos reiškimosi forma yra sekimas prieš mus gyvenusios kartos pėdomis, aklas ir drovus jos atradimų vaikymasis. Mes matėme daugelį tokių primityvių srovelių, kurias beregint sugėrė smiltys; šiaip ar taip, naujovė geriau už pasikartojimą. Tradicijos prasmė yra platesnė“. Be abejo, vadovėliniam poetui visiškai nepavojingi sekėjai, pamėgdžiotojai, amato pameistriai. Bet kuriuo atveju visas jų choras, vos pamojus Metrui batuta, impotentiškais balseliais giedos pagal jo nutrintas, apdulkėjusias partitūras. Tame chore visiškai netoleruotinas koks nors naujas „kakofonas“, varantis savo partiją į visai kitą šoną. Beje, gali būti, kad net ne iš baimės, kad štai vienas toks atplaišūnas gali suardyti nusistovėjusią, sunkiu darbu ir saulėlydžio spindulių nutviekstu talentu susikurtą harmonijos iliuziją, o greičiau iš nesugebėjimo suprasti seno ir naujo dialektikos.

Kai vienu senu raktu mėginama atrakinti naujas spynas, o jų šerdelės neklauso, seną raktininką ima siutas, kad jis taip puikiai išmanantis savo amatą, šiame pasaulyje yra tik apgailėtinas vargeta, apraudanti buvusios didybės blunkančius vaizdinius. „Doriforą“ erzina ne šiaip vienas ar kitas A. Pogrebnojaus eilėraštis ar poetikos atradimas, o apskritai poeto ištarmės būdas. Visai nenuostabu – jis jam svetimas, nes visai kitais būdais motyvuojamas. Pavyzdys čia gali būti bet kuris debiutuojančio poeto eilėraštis. Jį nelyginant laikrodį išmontavę, pamatysime, kad ir to laikrodžio atskiros detalės, ir sudėliojimo į vientisą mechanizmą būdas yra neįprastas, ne tokie sraigteliai, ne tokios spyruoklėlės, ne taip jungiamos. Tačiau pasiutęs dalykas: visą tą šlamštą sudėję į krūvą, išgirstame garsą, panašų į tiksėjimą. Akylai įsiklausykime kad ir į tokį lakonišką eilėraštį:

Gyveno kartą žmogelis,
Turėjo jis tris lazdeles,
Išėjo jis linksmas į mišką
Ir pametė jas visas (p.73).

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų panašu į kažkokį sunkiai išgliaudomą rebusą. Tradiciškai mąstančiam kritikui kyla begalės klausimų: kada tas vienas kartas buvo? kas tas žmogelis? iš kur jis gavo tas tris lazdeles? kodėl jam buvo linksma? kodėl išėjo į mišką? kaip atsitiko, kad pametė jas visas, bliat? Nė į vieną klausimą nėra jokio atsakymo. Galėtume susikurti daugybę banalių invariantų, na kad ir tokį: tas linksmas žmogelis buvo būgnininkas. Apsižiūrėjęs, kad turi ne dvi lazdeles, kaip įprasta, o tris, suvokė absurdą ir išėjo į mišką be jokio tikslo – nei uogauti, nei grybauti, nes nekalbama, kad būtų turėjęs tokių intencijų. Jei būtų turėjęs, būtų pasiėmęs pintinę ar „slovaką“ „svoločius“. Bet pasiėmė tris lazdeles ir visas tris pametė. Visai be reikalo čia keikiausi, bergždžiai mėgindamas išsiaiškinti linijinę loginę veiksmų seką bei tų veiksmų nenurodytus motyvus. Nepavyko. O visos šios makabrijos esmė ir raktas yra visiškai kitur, nei tikėjomės rasti. Tai gryniausio pavidalo psichodelika. Andai prisimename iš hipiavimo laikų populiarią dainelę, kurią dainuodavo Kernagis: „Sulipo dvi silkės į obelį. Kaip gera turėt automobilį. Bet kur važiuot su juo, kas pasakys maaan?“ Tai buvo psichodelinės poezijos užuomazgos, kurias iš literatūrinės apyvartos kaipmat išstūmė „sveikas protas“, literatūrinio etiketo supratimas, dažnai vaidinama pagarba prasmei ir pietizmas. Anuomet toks požiūris į pasaulį buvo išravėtas iš literatūrinio darželio kaip pavojinga piktžolė ir išsaugotas tyras literatūros veidas, nesubjaurotas psichodelikos, absurdo, idiotizmo ir kretinizmo – dalykų, kurie nedidelėmis dozėmis galėjo rimtai stimuliuoti nuolatinį atsinaujinimą.

Štai tokį fenomeną dabar ir išvydome ant lauko reklamos skydų, o ir eilių knygos pavidalu. Ištryško.

Aleksandrai, nepažįstamas man žmogau, štai ir jaučiuosi beveik atlikęs savo pareigą, apgynęs poetą. Nedėkok man. Bus tavo gyvenime progų, kai ir pats galėsi kokį nors bėdžių apginti nuo įsisiautėjusių, kraujo ištoškusių „marmurinių šunų“.

Užs. Nr. 1