A. Tvardovskis: „Iš darbo sąsiuvinių“ (1953—1960)

(Žurnalas „Znamia“, 1989, nr. 7, 8, 9, 189 p.)

Įdomūs rusų rašytojo A. Tvardovskio 8 metų užrašai, kuriuos jis pats pradėjo rengti spaudai, o pabaigė ir paskelbė po jo mirties M. I. Tvardovskaja.

Šių užrašų išskirtinumą ir patrauklumą, lyginant su kitais tokio tipo, apibūdinčiau keliais aspektais:
– jo, kaip vieno žymiausių tuometinių Rusijos poetų (Lenino premijos laureatas), ryšių su partinėmis viršūnėmis reikšmingumas ir prasmė;
– jo, kaip kūrėjo, jaudulių pasaulis, rašymo motyvai, kūrybos proceso analizė;
– požiūris į poeto darbą ir į ideologines dogmas bei palaipsnis jo kitimas;
– suvokimas to laiko ir to pasaulio, kuriame gyveno Rusijos ir daugelio sovietinių respublikų inteligentai.

A. Tvardovskis visą laiką buvo partinio elito viršūnėje ir jo kūryba rėmėsi ne į Rusijos žmogaus kančių ir netekčių liūną ir kagėbistinį žmogaus orumo niekinimo pasaulį, o į oficialiai skelbiamą partinę ideologiją. Jis buvo tikras „komunistų partijos sūnus“, tarnavo jos siekiams, idealams ir nors buvo gerokai užnuodytas jos antžmogiškojo raugo, sugebėjo išlikti pasaulį ir žmogų matančiu rašytoju. A. Tvardovskis sielos gilumoje išliko nuoširdus ir instinktyviai siekė tiesos, neatsisakė jos, nors stalininių represijų laikais tekdavo išgyventi ne vieną sunkią valandą. Jis išdrįsdavo iš visos širdies prieštarauti antžmogiškoms komunistinėms dogmoms. Pirmas, būdamas „Novyj mir“ žurnalo redaktoriumi, paskelbia A. Solženycino apsakymą „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kitų progresyviai rašančių autorių kūrinių, ir jo redaguojamas žurnalas tampa vienu progresyviausiu Rusijoje 1950–1960 m. Žinoma, A. Tvardovskiui ne kartą teko ir nukentėti: už savo disidentinę veiklą jis net du kartus buvo pašalintas iš žurnalo vyriausiojo redaktoriaus posto.

Partinis elitas, visas centro komiteto ideologinis aparatas negalėjo gyventi be savo poetų, savo rašytojų, kurie ne bet kaip, o talentingai rašytų apie neginčijamą partijos vaidmenį kuriant žemėje socialistinį rojų. Tai ypač buvo reikalinga, kad siautėjant aršiai diktatūrai, pasaulyje būtų sudarytas demokratiškai valdomos valstybės įvaizdis. Kad ir koks nepalankus ir nepaklusnus partijai tarpais pasidarydavo A. Tvardovskis, spausdindamas žurnale nekomunistinius kūrinius, vis dėlto jo talento ignoruoti nebuvo galima.

A. Tvardovskiui visą laiką teko bendrauti su partiniais galvažudžiais – Stalinu, Molotovu, Suslovu, kitais. Jų potvarkiais buvo suiminėjami ir žudomi nekalti žmonės, kankinami, tremiami, šaudomi. Iš jų tokias „malones“ patyrė A. Solženycinas, A. Miškinis ir šimtai kitų, valdžiai neįtikusių valstybės piliečių. A. Tvardovskis visa tai matė, net jo tėvai patyrė žemės ūkio kolektyvinimo ir trėmimo „malonumus“, žinojo, kaip „sėkmingai“, pasibaigus stalininiam kolektyvizavimui, šimtai tūkstančių Ukrainos žmonių mirė iš bado. Nepaisant visko, jis ilgus metus liko ištikimas Markso–Lenino–Stalino idėjoms ir jų praktiniam taikymui sovietiniam pasauly. Jis, kaip pats pažymi dienoraštyje, nekantriai išsižiojęs laukdavo ir norėdavo iš partinių šulų išgirsti liaupsių savo parašytiems kūriniams, o jei jų nebūdavo, vaikščiodavo kaip pats nelaimingiausias žmogus žemėje, negalėdavo susikaupti ir atsidėti kūrybai.

A. Solženycinas, rašydamas teisybę apie Rusiją, visą laiką rašė slaptai. Jo kūrybos tikslas – ne tik parašyti kūrinį, bet ir kuo greičiau paslėpti, kad jis nepatektų į saugumiečių nagus. Tik tada tikroji gyvenimo tiesa galėjo kada nors išvysti pasaulį, nemirti, nebūti sunaikinta, išlikti ateities kartoms, istorijai.

Tuo laiku A Tvardovskis, nuolat apgaubtas partijos rūpesčio, nuolat voliojosi Jaltos ir kitų kurortų specialios paskirties poilsio namuose, Pamaskvės vilose, turėjo pakankamai pinigų, valgė ir gėrė, ką norėjo ir, visko pertekęs, skaitė ir rašė partijai reikalingus kūrinius. Jeigu parašyti posmai ar proza dėl kokio nelemto žodžio ar minties cenzorių akyse užkliūdavo, nebuvo spausdinami, A. Tvardovskis įklimpdavo į gilią, mėnesiais trunkančią depresiją, baisiausiai sielodavosi, būdavo išmuštas iš pusiausvyros, negalėdavo susikaupti, atsidėti kūrybiniam darbui. Jis negyveno kaip visi žmonės ir nesuvokė, ką reiškia badas, šaltis, viską alinantis miško kirtėjo darbas Sibire, lagerinis nuteistųjų gyvenimas. O tokių Rusijoje, valdant sovietiniams carams, buvo ne vienetai, o dešimtys milijonų. Jo didžiausias nuovargis ir fizinis krūvis – rytmetiniai pasivaikščiojimai pajūrio pliažu ar Pamaskvės laukais, rudeninis, pavasarinis sodo ir vilos tvarkymas, knygelių skaitymas, planuojamos iš anksto kelionės prabangiuose specialios paskirties sovietiniuose vagonuose...

Įdomus rašytojo samprotavimai dėl memorialinės kūrybos. Rašytojas, ką sukaupęs savo atminty nuo vaikystės, nešiojasi paslėpęs tarsi brangenybių dėžutėje, iš kurios grožybių visada turi ką pasirinkti ir patirtimi pagražinti savo kasdieninę kūrybą. O parašęs savo gyvenimo memorialinę knygą, visas tas brangenybes iš karto atiduotų skaitytojui, ir kūrybinis arsenalas sumenkėtų, pasidarytų gerokai skurdesnis. Dėl to jis dienorašty labai dažnai užsimena apie tokią knygą ir aiškiai jaučiama, neskuba jos rašyti. Ir neparašė. Tikriausiai toks rašytojo požiūris teisingas.

A. Tvardovskis džiaugiasi padovanojęs Stalinui paveikslą, kurį pastarasis labai vertino ir atidavė kaip įdomų ir retą eksponatą savo muziejui. Per visus metus rašytojo įrašuose mirga stalininė tema, kuri visapusiškai atspindėta poemoje „Tolių toliai“ (1963 m., į lietuvių kalbą išvertė V. Reimeris). Dienorašty daug vietos skirta šio kūrinio interpretacijoms, kūrybiniams ieškojimams ir rašymo kančioms. Nors poemoje yra pakankamai išbaigtų ir įdomių vaizdų, tačiau visa poemos meninė drobė tęsiasi siaurame socialistinio realizmo lauke. Skyrelyje „Vaikystės draugas“ pateiktas epizodas: stoty rašytojas sutinka vaikystės draugą, kurį, be jokio pagrindo, stalininė teisėtvarka įstūmė į kalėjimą. A. Tvardovskis, patuščiažodžiauja, pafilosofuoja apie gražų socializmą ir užbaigia epizodą taip:

„Apeiti – ne, per daug jie slegia,
Ir prigimties ašai ne tos:
Man Partijos tiesa įsakė
Visur tarnaut jai visados.“

Ir rašytojas toliau nei deklaratyvūs pareiškimai nepažengia. Lipa į vagoną ir važiuoja į savo „tolius“, o vaikystės draugas, nors jau ir be ginkluoto kalėjimo sargybinio, – į savuosius.

Visoje A. Tvardovskio kūryboje ši poema – pats prasčiausias kūrinys. Perdaug lakavimo, rašymo liaupsinant socializmą, daug poetinio tuščiažodžiavimo, tuščių, beprasmių deklaracijų. Ir tik pačioje pabaigoje, nors ir pažymi: „Ir mumyse (socializmo idėjos) – viltis visų“, bet pastebi ir tai:

„Kur pusto vėjai kaimo kluonus
Retėja žmonės pamažu
Ir motina kasdienės duonos
Į Maskvą traukia su maišu...“

Minėta poema dvelkia, autorius to net pats nesuvokia, nepaprastai giliu tarybinio gyvenimo tiesos pažinimu ir talentingu tos tiesos išreiškimu. Kiekvienas jos posmas supančiotas Lenino ir Stalino idėjomis, trumparegišku pasaulio suvokimu, schematišku socialistinės visuomenės žmogaus požiūriu, tikro ir gyvo žmogaus ignoravimu.

Skaitydamas A. Tvardovskio užrašus pajunti, kaip giliai sovietizmo, asmens kulto idėjos buvo (ir tebėra) įsiskverbusios į Rusijos ir kitų toje imperijoje gyvenusio žmogaus sąmonės klodus, kad jis be Stalino, be Lenino, be Markso nebegali nei gyventi, nei mąstyti, nei kurti.

Kartu mąstančiam žmogui kyla klausimas: iš kur visa tai visuomenėje gali atsirasti? Iš kur atsiranda josipai broz titai, polpotai, sadamai, visi kiti šios plejados buvę ir tebesantys veikėjai? Pasirodo, kad dešimtmečiais tinkamai ir moksliškai naudojama socialinėmis iliuzijomis pagražinta prievarta, paklusnumo ir prisitaikomumo, melo ir baimės ideologija nemaža visuomenės narių gali paversti paklusniais mankurtais. Mankurtizmas visuomenėje reiškiasi nepagrįstomis ekonominėmis iliuzijomis, vienos imperinės nacijos iškėlimu aukščiau kitų, valdininkų prisitaikėliškumu, rinkimų farsais ir jų klastojimu ir daugeliu kitų požymių. Dėl to teisingai sakoma, kad postkomunistinės visuomenės yra sergančios ir joms išgyti prireikia ištisų dešimtmečių. Nuo to neapsaugota net inteligentija. Ir tikras žmogus beišlieka tik ten, kur pelnoma duona kasdieninė, nes tose visuomenėse, nors gyvenimas ir labai ideologizuojamas, pagrindinė visuomenės masė priversta skursti, gyventi elgetiškai. Ir ji geriausiai supranta, kodėl taip yra, aiškiai mato, kad to skurdo svarbiausia priežastis yra marksistinės–lenininės ideologijos apynasriu smaugiama ekonomika.

Gana ryškiai poetas apibūdina ir nutapo sovietinės visuomenės rašytojų būrį, kuriame yra daug ideologizuotų karjeristų (Surkovas), netalentingų prisiplakėlių (Kočetovas) ir t. t. Rašytojui įkyri maskviškė rutina, formalūs rašytojų susiėjimai ir suvažiavimai, kuriuos jis sarkastiškai pašiepia, nes suvokia visišką jų beprasmiškumą, tuštybę ir nereikalingumą. Stengiasi ištrūkti iš tos rutinos, pabėgti iš Maskvos kur toliau į užkampį, bet neilgam, vėl tenka grįžti, dalyvauti posėdžiuose, tuščiažodžiauti. Šia prasme įdomios peripetijos A. Tvardovskį sieja su degradavusiu A. Fadejevu. A. Tvardovskis jį niekina už keliaklupsčiavimą oficialiajai ideologijai. Poetas negali pakęsti atviro tiesos ignoravimo ir melo, kurio apstu ideologizuotuose literatūriniuose kūriniuose. Apie tai rašo ir kalba rašytojų pabuvimuose, partiniuose forumuose.

Įdomios rašytojo kūrybinės peripetijos, kuriose apstu nuoširdaus ir kruopštaus tyrinėjimo ieškant geresnio žodžio, tinkamesnės frazės. Pati geriausia paieškų biblioteka – tai pokalbiai su žmonėmis, sugebėjimas iš jų pasirinkti reikalingos medžiagos. Kiekvieną frazę, kiekvieną joje įterptą žodį, jo niuansą rašytojas kartkartėmis peržiūri, įsiklauso į draugų pastabas, dešimtimis kartų taiso ir tobulina.

Išryškėja, kad rašytojo darbas – tai ne darbas su kastuvu ar kitu įrankiu, kurį paėmęs kasi žemę, pjaustai metalą ar medį. Rašytojo darbui reikia ramumos ir vienumos, nusistovėjimo, tylių apmąstymo valandų. Bet ir tada – visai ne pagal užsakymą, o pagal nuotaiką, kuri atsiranda dievai žino iš kur. Ir kai atsiranda kūrybos poreikis, nešokinėk, rašytojau, naudokis juo, nes jis panašus į jūros bangą, kuri netrukus nuslūgsta, ateina depresija, viskas pajuosta ir nežino niekas, kada vėl pašviesės, pasibaigs tas atoslūgis. A. Tvardovskis žinojo ir suprato tai ir tų brangių akimirkų neleido veltui, sėdėjo ir kūrė.

Pateiksiu vieną citatą, kurioje rašytojas apibūdina kūrybos esmę: „Geriausia, kai pati mintis, be mažiausios valios pastangų – skaitant, kalbantis, dirbant – sugrįžta prie pradėto, ilgai kalto ir drožto, ir lengvai, nepastebimai ir nepriklausomai viskas paaiškėja, atsiduria savo vietoje – kas reikalinga, prisiklijuoja, nereikalinga atkrenta... Šitokioje būsenoje kažkas darosi, kai sėdi sėdi, suki taip ir kitaip, stengiesi gražiu braižu padaryti tai, kas nepadaroma, suteikti gyvybę mirusiam, tuštybei – staiga, kai pasiruošęs jau viską mesti, perrašyti tik dėl tvarkingumo, lengvai, ko didžiausiu darbu neįveikei, kažkas atsiskleidžia...“ (žurnalas „Znamia“, 1987, Nr. 7, 189 p.).

A. Tvardovskis rašytojo amatą apibūdina taip: karvedys gali laimėti mūšį net nemokėdamas paimti į rankas šautuvo, rašytojas būtinai turi žinoti ir mokėti pats. Už jį niekas nieko negali padaryti.

Kasmet jis susumuodavo kūrybos rezultatus. Vienų metų darbu likdavo patenkintas, kitų – ne. Nužymėdavo ateinančių metų darbo gaires, kurias stengdavosi įgyvendinti, nors ne visada pavykdavo. Kasmet būsimų darbų sąraše – stalininė tema, kurią jis daugelį metų gvildeno ir kurios neišgvildenęs ir mirė, nes nesuprato pačios svarbiausios Markso ekonominės klaidos, kad bendras darbas pasmerkia žmogų degraduoti. Lietuviai šią mintį išreiškia labai paprastai: bendras arklys visada liesas. Daugelį metų darbų sąraše kūrinys – „Namas ant pavažų“, kurio A. Tvardovskis taip ir neparašė. Jame turėjo būti gvildenama kolchozinė kaimo tema, kurios jis, kaip ir stalininės, nesuvokė, nes iki mirties gyveno marksistinių ekonominių iliuzijų pasaulyje. Nors jis instinktyviai jautė, kad komunistų partijos kaimo politikoje kažkas nedera, bet tikėjo, kad štai vieną gražią dieną įtrikinamais žodeliais pasiseks perauklėti žemę knisantį darbininką ir viskas pasikeis į gerąją pusę.

Baigdamas pažymėsiu – A. Tvardovskio poema „Tiorkinas anam pasauly“ vaivorykštiniu grožiu ir juodžiausia sovietine tikrove vainikuoja visą jo kūrybą, nes čia nuo A iki Z šmaikščiu ketureiliu taip talentingai ir sarkastiškai atspindėtos visos sovietinio gyvenimo peripetijos, kad geriau jau niekas nebeparašys.

A. Tvardovskis, kaip pažymėjo vienas kritikas, buvo vienas talentingiausių dvidešimto amžiaus rusų poetų, bet jo talentą sugraužė ir neleido suspindėti visu grožiu sunkūs ir viską vergiantys sovietinio gyvenimo pančiai.