Plogats Kitkits Nuotstaputsits 
Kas kartą, kas akimirką, dulėja viskas, į pelenus eina, virstam pelenais ne tik mes, bet ir aplink viskas, kasdieną, naktį, ryte, nesulaukus ryto vakaro pabaigoj, jo mirtyje...
Ir tai aišku, na tai žinoma, kad mes visi nusėti tais pelenais esam, apėję, tik aišku, išoriškai to nepamatysi, nors paskui gal, per laiką ir pasimato, todėl Gunta ir nemato, taip sakant, apčiuopiamai jai nėra, tai ir nėra, na...ko ji neapčiuops, negaus pačiupinėti, tuo ir netikės, neigs ir tryps kojukėmis į žemę, tvirtai tapnos taip įnirtingai visas tas „nesąmones“, nors kai pagalvoji - tai ką giu tu ten trypi, mažute, jei nieko nėra, ką taip energingai kojukėmis, kad net juokinga atrodo, pasirodo ir net miela taip, kaip koks varnėnas, špokas vidury pievos pavasaryje tik žirgt žirgt, o snapelis geltonas iš tolo šviečia:))
ar pelenai, tas virtimas į pelenus, ar girnos, gyvenimo girnos - vis tuos pačius darbus visi dirba...mala, suka, traiško girnos pamažu visus į pelenus, taip einame į mirtį, einame sulyg kiekvienu įkvėpimu, raide, net ir eidami į gyvenimą, amžinąjį net, einame į kūno, daiktų, aplinkos sudūlėjimą...
ir beviltiška galvoti, prisiminti tai, ko mokė ąžuolai, nes tada, mes buvom tik penkių ir mokytojai mūsų galėjo būti net penkiais, o kartais net ir porą metų vyresni broliai, seserys, kurie autoritetas didžiausiais, bet žmogus auga ir mokytojų jam reikia vis kitų, vis tobulesnių už jį patį ir nepasakysi, kad tas brolis ar sesuo, ar tie ąžuolai autoriaus minimi, buvo blogesni mokytojai, bet o tačiau - to laikotarpio ir tam laikotarpiui jie buvo kaip tik ir idealūs, bet...nesivilksim juk dabar vaikiškų giedryčių su kurios buvo liuks, blic ir su kuriomis ant blico kadaise persivarėm šauniai, nebesivilksim nors tu ką, ir tai svarbu suprasti, ir yra laikas mokytis iš ąžuolų, bet ateina laikas, kai mokytojai jau turi būti kiti, va, rašytojau:))
Ir laimė gatvės gale turbūt visada yra, tik...gal pamatome ją ne visada, kaip ir tuos pelenus ar girnas, tiesiog...gal tada, kada einame visiškai nebegalvodami ar kas pavydi, ar mato, nebegalvodami, kad ir paprastai ir tiesiog tik džiugiai, kad pavydi, nes nebematom aplinkinių, nebematom taip, kaip lyg šiol, nes esam tik tie, kas einam susikibę už rankų, ir nieko daugiau, nieko, nei pelenų nusėdimo, nei girnų skausmo, nei špokų ant pievos, nors ir regim juos labai aiškiai, bet tokie lengvi ir taip visiškai mūsų nebeįtakojantys tie dalykai, daiktai, žmonės, va tada...tada ir pamatom laimę gatvės gale - ji ir ten, ji ir čia, šalia, nes ji visaapimanti ir visur esanti...taip:))