Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio

Tenka sutikti, kad ir kaip norėtųsi ginčytis

Paprastai kaip būna?

Paimi knygą, perskaitai ketvirtajame viršelio puslapyje puikias anotacijas, įtari, kad jos surinktos ir pateikiamos tik siekiant padidinti pardavimą, tau visai nesvarbu, kokie garsūs cituojamų žurnalų pavadinimai ar vertintojų pavardės, spėji (ir retai kada apsirinki), kad su pačiu kūriniu, jo verte ir kokybe tos pagyros mažai ką teturi bendra, nes po vieną palankų sakinį kiekvienoje recenzijoje gali rasti. Va tada ima noras ginčytis.

Bet yra vienas „bet“, kad galėtum ginčytis, o ne purkštauti, – reikia knygą pačiam perskaityti, tad perki ir skaitai, o leidėjai ir pardavėjai džiūgauja, nes jau 1:0 jų naudai, ir jiems šis pergalingas rezultatas niekada nebepasikeis, nes prekė parduota, už ją sumokėta. Jie laimėjo ir jiems tas pats, ar numesi neįpusėjęs, ar baigsi skaityti iki galo, kad įsitikintum dar kartą buvęs apgautas sumanių pardavimų specialistų.

Taip būna.

Dažnai būna.

Bet ne visada.

Dievo laimė, kad yra bibliotekos!

Va tiek apie knygą kaip prekę, o dabar apie knygą kaip kūrinį,- čia galimi ir kiti rezultatai, pvz.: skaitytojas - autorius 1:1, arba išvis į kuriuos nors vienus vartus.
Kai romanas jau perskaitytas ir užverstas, galima grįžti prie tų anotacijų, su kuo gi ten norėta ginčytis.

Graham Greene: „Pats geriausias iš visų kada nors mano skaitytų romanų apie šnipus.“

Agatha Christie: „Knyga, kuri užgniaužia kvapą nuo pat pirmųjų puslapių ir ledine ranka laiko sugniaužusi, kol užverti paskutinįjį puslapį...
Galėčiau didžiuotis, jei būčiau parašiusi tokią knygą.“

Rex Stout: „Puikus, retai sutinkamas, nuostabiai įtikinamas, nepriekaištingai sumanytas ir puikiai parašytas romanas.“

Show: „Pasaulyje visi persisotino žavinguoju Džeimsu Bondu ir Mata Hari. John Le Carre parašė tokią knygą apie špionažą, kuri ne tik jaudinanti ir patraukli, bet ir visiškai įtikima.“

Įspūdingi pripažintų meistrų vertinimai, be jų pateikiami dar du panašūs.

Tokiuose kanonizuotuose žanruose kaip šnipų romanai ar detektyvai – nuvalkioti triukai bado akis ir retai pasiseka rasti ką nors šviežia. Dažniausiai tai būna naujas autorius, tiksliau, pirmas į rankas pakliuvęs jo kūrinys, nes beskaitant paaiškėja, kad ir čia žaidžiama tomis pačiomis, jau kitų nuzulintomis schemomis, triukais, remiamasi jau įkyrėjusiomis motyvacijomis.

Apie John Le Carre, imdamas jo „Šnipą, kuris sugrįžo iš šalčio“, nežinojau nieko, tad nebuvo jokių išankstinių tikėjimųsi ar nuostatų, ir pradžiugau atradęs savitą kūrinį.

Nesikabinėsiu prie niekam tikusio viršelio, nes neturėjau progos paklausti, ar jo dailininkė skaitė romaną, ar jai pakako anotacijų. Spėju, kad pakako. Automobilis, kurio nuotrauka papuoštas viršelis, tikrai ne iš tų laikų, kai buvo statoma Berlyno siena. Tas atsirado, kai siena jau buvo tapusi suvenyru. O gal skaitė tik pabaigą, nes prožektoriaus spindulys iš tamsos – tinkantis įvaizdis. Tinkantis, nes susijęs su romano finalu.

Tiek to, palikim tą viršelį, juk būna, kad pasitaiko knyga ir visai be viršelių, ir be anotacijų, tenka verstis pačiam su nuomonės susidarymu, ir ginčytis nėra su kuo. Tada sakai kaip atrodo, jei išdrįsti pažvelgti į savo nuomonę, kaip į veidrodį po audringo savaitgalio ir tai, ką išvydai, parodyti kitiems.

Iš autoriaus tikrai neatimsi gebėjimo meistriškai siūlyti užuominas visoms įmanomoms veiksmo versijoms, ką jis ir daro,- per visą skaitymą kuria įspūdį, kad lyg ir žinai, kas yra kas, kodėl taip elgiasi, supranti, kad meistriškai žaidžiama, bet kas su kuo žaidžia nuolat abejoji.

Paskutinio skyriaus moralizavimas - pridėtinis ir nebūtinas. Pats Liz Gold paveikslas - silpnoji romano grandis: Liz tokia netikra ir naivi, o dar anglė komunistė ir prie viso to žydė. Pats žydiškosios temos plėtojimas nuo veiksmo persikėlimo į Rytų Vokietiją - Zoną ar Satelitą (čia kaip kam labiau patinka) - kiek dirbtinokas, nesiklijuojantis, perdėm didaktiškas. Fašistų, komunistų, krikščionių, žydų ir kovos už žmogiškąsias vertybes, visuotinę taiką bei pasaulinę socializmo pergalę kratinys, turėjęs tapti veikėjų motyvacijos ašimi, lyg ir atsilupęs nuo kūrinio visumos. Ir be to patikėtum, kad žmonės gali taip elgtis, gal išskyrus Liz Gold.

Aiškus autoriaus angažavimasis pakišo koją jo kūriniui, bet esam matę ir prastesnių variantų.

Ką čia užginčijau? Nieko. Ar geresnis už Flemingo Džeimsą Bondą, nežinau, žinau, kad ne toks pramoginis, tikresnis. Skaitant nekyla noras bambėti: „Taip nebūna“, nes ne tik būna,- taip yra. Kai suvoki, kad tavimi tik pasinaudojo žaidime, kurį lyg ir pats buvai sugalvojęs,- būti nušautam, nors ir nesužinai savų ar svetimų - ne pati prasčiausia išeitis. Tik kuo čia dėta Liz Gold?