Plogats Kitkits Nuotstaputsits 
Kas kartą, kas akimirką, dulėja viskas, į pelenus eina, virstam pelenais ne tik mes, bet ir aplink viskas, kasdieną, naktį, ryte, nesulaukus ryto vakaro pabaigoj, jo mirtyje...
Ir tai aišku, na tai žinoma, kad mes visi nusėti tais pelenais esam, apėję, tik aišku, išoriškai to nepamatysi, nors paskui gal, per laiką ir pasimato, todėl Gunta ir nemato, taip sakant, apčiuopiamai jai nėra, tai ir nėra, na...ko ji neapčiuops, negaus pačiupinėti, tuo ir netikės, neigs ir tryps kojukėmis į žemę, tvirtai tapnos taip įnirtingai visas tas „nesąmones“, nors kai pagalvoji - tai ką giu tu ten trypi, mažute, jei nieko nėra, ką taip energingai kojukėmis, kad net juokinga atrodo, pasirodo ir net miela taip, kaip koks varnėnas, špokas vidury pievos pavasaryje tik žirgt žirgt, o snapelis geltonas iš tolo šviečia:))
ar pelenai, tas virtimas į pelenus, ar girnos, gyvenimo girnos - vis tuos pačius darbus visi dirba...mala, suka, traiško girnos pamažu visus į pelenus, taip einame į mirtį, einame sulyg kiekvienu įkvėpimu, raide, net ir eidami į gyvenimą, amžinąjį net, einame į kūno, daiktų, aplinkos sudūlėjimą...
ir beviltiška galvoti, prisiminti tai, ko mokė ąžuolai, nes tada, mes buvom tik penkių ir mokytojai mūsų galėjo būti net penkiais, o kartais net ir porą metų vyresni broliai, seserys, kurie autoritetas didžiausiais, bet žmogus auga ir mokytojų jam reikia vis kitų, vis tobulesnių už jį patį ir nepasakysi, kad tas brolis ar sesuo, ar tie ąžuolai autoriaus minimi, buvo blogesni mokytojai, bet o tačiau - to laikotarpio ir tam laikotarpiui jie buvo kaip tik ir idealūs, bet...nesivilksim juk dabar vaikiškų giedryčių su kurios buvo liuks, blic ir su kuriomis ant blico kadaise persivarėm šauniai, nebesivilksim nors tu ką, ir tai svarbu suprasti, ir yra laikas mokytis iš ąžuolų, bet ateina laikas, kai mokytojai jau turi būti kiti, va, rašytojau:))
Ir laimė gatvės gale turbūt visada yra, tik...gal pamatome ją ne visada, kaip ir tuos pelenus ar girnas, tiesiog...gal tada, kada einame visiškai nebegalvodami ar kas pavydi, ar mato, nebegalvodami, kad ir paprastai ir tiesiog tik džiugiai, kad pavydi, nes nebematom aplinkinių, nebematom taip, kaip lyg šiol, nes esam tik tie, kas einam susikibę už rankų, ir nieko daugiau, nieko, nei pelenų nusėdimo, nei girnų skausmo, nei špokų ant pievos, nors ir regim juos labai aiškiai, bet tokie lengvi ir taip visiškai mūsų nebeįtakojantys tie dalykai, daiktai, žmonės, va tada...tada ir pamatom laimę gatvės gale - ji ir ten, ji ir čia, šalia, nes ji visaapimanti ir visur esanti...taip:))

Šiandien telefonu man paskambino nežinomu numeriu, bet aš atsiliepiau. Tada man ne Čechovo rusų kalba pasakė viską: kur aš gyvenu, ką veikiu, ką esu veikęs, kur mano vaikai ir anūkė... Tada dar pridūrė, kad būtų gerai daugiau su ukrainiečiais nedraugauti ir jų žinių bei nuorodų į jų puslapius nebeskleisti. Net nespėjau paklausti, kas jie. Kas tai? Ir ką tai galėtų reikšti? Ir kur aš gyvenu? Kodėl mano duomenys pasiekiami kam papuola? Net Sąjūdžio laikais man taip negrasino. Grasino, bet ne taip. Juk jau nebe balandžio 1-oji.

Koks keistas dažnai girdimas posakis - "užmušti laiką". Tarsi jis būtų baisiausias priešas. Užmušti savo laiką, lyg mums būtų jo duota begalybė.
Laiką reikia saugoti, branginti, taupyti, juk nežinia, kada jis mums baigsis.
2012.01.25

Atrodo ir vėl teks iš čia kuriam laikui dingti, nes per nebūtąjį kartinį laiką niekas nepasikeitė.

Ai, kaip sakė vienas klasikas, - skalsu kalbos. Tu ką, skaitytojus durniais laikai? Pasakyk paprastai, kam tos susigalvotos įmantrybės? S. Nerį prisimink, dabartiniai rašykai ją sudirbtų, bet vos viens kitas priartėjo prie jos. Putiną irgi sudirbtų.

Kai liejas lietūs
ir krantų nebesimato
mes plaukiam ir skaičiuojam
kiek mums metų

ropoja voras riešu
tau baisu man ne
ir žalios žolės
draikosi dugne

tik liejas lietūs
mes irkluojam
mojuojam irklais kaip malūnai
tik mojuojam
ir slysdami viršum žolių
metus skaičiuojam

Kiaulės sprandas taip sutvertas, kad ji nepajėgia žiūrėti į dangų.

Ar meilė buvo tai?
Labai.
Tokia, kai viskas susidrebina.

Mano didelis gelsvas šuo nuolat drybso prie mano kojų: ne dėl to, kad ištikus pavojui mane apgintų, tik dėl to, kad jaustųs saugus.

Kelkitės, chebra, gal dar ko nors liko?