|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-11 10:07
.Festivalio metu du draugai (ės) smarkiai susipyksta, vienas jų atskyla/ yra atskiriamas nuo grupės.
Marijai ir taip nepatiko visas šis planas, nė pati nesuprato, kodėl sutiko važiuoti į Floridą, matyt, dėl savo aklo tikėjimo likimu. Seniai norėjo „užraukti“ draugystę su Kristina ir Žaneta ir pradėti naują gyvenimą, metusi viską Lietuvoje ir Žanetos įkalbinėjimus prisijungti prie kaži kokios slaptos organizacijos, mergina išvažiavo uždarbiauti į Kiprą, tikėdamasi kur nors Europoje įsitvirtinti ilgėliau. Gyvenimas Lietuvoje vargino: ne tik keisti draugai, bet ir nuolat į gyvenimą besikišanti mama, įrodinėjanti, kad iš Marijos niekada neišeis gera kirpėja, blogiausia, kad mergina įkalbinėjimams pasidavė. Nors ne, blogiausia buvo tai, ką ji rado Floridoje: ne tik Kristiną bei Žanetą, bet dar ir keistuolį iš kvailo vakarėlio, bandžiusį ją prigąsdinti ant suolelio ir dar fūristą-stiklo pūtėją-regatininką, absurdiškiau turbūt nesugalvosi. Bet dingti nebebuvo kur: ji neturėjo pakankamai pinigų kelionei atgal, o jeigu jau visi šie keistuoliai atsidūrė už tūkstančių kilometrų nuo namų, gal tai išties yra kažkokio didesnio tikslo dalis? Po to, kai laimėjo loterijoj Cypas buvo užsispyręs pradėti vykdyti planą Bolivijos džiunglėse, bet viskas pasikeitė, kai vieną vakarą į jų viešbučio kambario duris pasibeldė du neaiškūs tipai. Atidaręs duris, Cypas net cyptelėjo iš netikėtumo, laimei, nieko viešbučio kambaryje nebuvo. - Tai ką, Cypai?! Nusprendei mus išdurti, taip? – Patinas atrodė labai įpykęs. - Mes tavimi pasitikėjome, aš parodžiau visus brėžinius, niekše tu! – antrino jam Žopakrylovas - Bet bet... – bandė teisintis Cypas. - Jokių bet! Per tave ir taip sugaišom daug laiko ir perniek nuėjo šimtai pastangų. Dabar gerai paklausyk manęs. Čia, Majamyje, po keturių dienų vyks stympanko festivalis, mes rengėmės tam ilgai ir kruopščiai... Cypas sužinojo, kad prietaisas jau beveik sukonstruotas, kad jis atrodo kaip didžiulis dramblys, Patinas aiškino, kad tai – aliuzija į Trojos arklį, kam Cypas nedrįso prieštarauti, apimtas siaubingos baimės ir tik linksėjo galva. Viskas būtų buvę puiku, jeigu Patinas su Žopakrylovu būtų suradę tinkamą okulistą, tačiau amerikiečiai, ir taip neskaitantys knygų, visi į kuriuos jie kreipėsi tik išjuokė du sąmokslininkus ir nesutiko padėti. Be to, už tokio didelio dramblio imitacijos dalyvavimą festivalyje reikia pakloti nemažą pinigų sumą, o jie jau visas santaupas išleidę prietaiso gamybai. - Ir įsivaizduok tu man, kaip mes su gerbiamu profesoriumi nustebome, kai loterijoje laimėjome ne mes, o mūsų draugas-sąmokslininaks iš Lietuvos! Iš pradžių mes pykome, bet žinai ką, mielasis? Turi šansą atgailauti už savo nuodėmes ir atpirkti visą mums padarytą žalą. O jei ne... Patinas mestelėjo surištos Cypo dukros nuotrauką ant stalo. Viskas buvo aišku, didysis planas žlugo ir dabar visas Prisukamas Šekspyras turės dirbti Žalgirio mūšiui... Nė vienas iš penkeriukės nesuprato staigaus Cypo plano pasikeitimo, bet nė vienas tam per daug neprieštaravo, jie netgi džiaugėsi galėsią šiek tiek pasilinksminti ir ne viešbutyje: išgertuvės už uždarų durų buvo kaip reikalas visiems įgrisusios. Tik Mariją kankino kaži kokia bloga nuojauta, o kai Cypas pareiškė, kad vakarą prieš festivalį jis norėsiąs praleisti su Kristina, ši dar labiau sunerimo negu Žaneta, pastaruoju metu jau oficialiai tapusi Cypo mergina. Marija nusprendė pasekti Cypą su Kristiną, tą patį, beje, nusprendė ir Žaneta, abi seklės susidūrė tamsiame skersgatvyje, kuriame jų laukė dar vienas žmogus. - Matka boska z dupki woska – nepažįstamas vyriškas balsas pasakė kažkokią beprasmybę, bent jau Marijai. Tuo metu Žanetos akys pradėjo keistai švytėti prieblandoje ir ji išlemeno: - Tak, moj Pan! Iš tamsos žengė vyriškis, labai panašus į kvailos rusiškos komedijos apie Kaukazą herojų. - Dabar tu klausysi tik manęs. - Tak, moj Pan! - Žaneta, ką čia kalbi – sucypė Marija, mat pastaruoju metu visas jų penketas perėmė tą keistą įprotį, bet Žaneta nekreipė nė menkiausio dėmesio. - Dabar einam paskui mane, o tu – blondinas pažvelgė į Mariją, - tu... Žaneta, vaikeli, išjunk ją. - Tak, moj Pan! Žaneta jau grėsmingai artinosi prie Marijos, bet iš šešėlių išnyro Tomas, čiupo pastarąją už rankos ir abu pranyko prieblandoje. - Aj, velniai jų nematė, - tik nusipjovė likęs su Žaneta vienumoj vyriškis, - einam, vaikeli. - Tak, moj Pan. *** - Nenoriu, man viskas nusibodo! – cypė parke Marija. - Ramiai, nusiramink, velniai griebtų, ar nematai, kas čia darosi? – bandė raminti ją Tomas. - Nematau! Ir matyti nieko nenoriu! Aš geras žmogus, supranti? Ge-ras! O su manim visada nutinka blogi dalykai! - Marija, įkvėpk ir nusiramink, ir nerėkauk, dėl Dievo, juk nežinom, kur pabėgo tas Šurikas su Žaneta, gal jie mus seka? - Gerai, - jau ramesniu balsu tarė Marija, - bet žinai ką? Žinai ką? - Nagi ką? – jau piktai paklausė Tomas. - Man nusibodo, aš išeinu. - Aha, ir ką gi tu veiksi? Neturi nei pinigų, nei draugų, kurie galėtų tau padėti. - Nežinau, dirbsiu. Susirasiu padavėjos darbą, arba delfinariume, arba viešbutyje, arba būsiu kirpėja, kaip ir svajojau vaikystėje! O jūs visi eikit velniop su visais savo planais, supanti? - Marija... - Jokių Marijų! Nuo šiol aš Marry ir nė vieno iš jūsų akyse matyti nenoriu! Niekada! Marry apsisuko ir nuėjo beišleidžiančios saulės link. Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-02 15:17
Floridoje užsimezga bent viena meilės istorija. Kas yra laimingoji pora, kaip viskas prasideda?
- Nesąmonė. Visos tos loterijos yra apgavystės. Tik parodo per teliką, kad suka tą būgną su rutuliukais, ir, atsieit, iškrenta skaičiai, bet aišku, kad ten viskas netiesioginė transliacija. Gal būt jie prieš tai tūkstantį kartų suko tuos pačius rutuliukus ir laukė, kol iškris tokie, kokių reikia. Žaneta labai neprielankiai stebėjo Cypą, kuris jau dešimt minučių pildė vieną po kito milijoninės loto bilietus. - Nekalbėk kvailysčių, – griežtai ją nutraukė Marija. – Jei yra vienas dalykas, kuriuo galima gyvenime neabejoti, tai likimas. Jeigu kažkam lemtai laimėti – tai geli net bilieto nepirkti – vis tiek laimės. Kas nors tą bilietą padovanos, įkiš kišenėn ar supainios adresą – bet būtinai atsiųs tau, tiesiai į rankas. Aš ne vienam filme esu taip mačiusi. Cypo rankos sudrebėjo, jis išmetė tušinuką, kuriuo pildė bilietus. - Ar tu pasakei „esu mačiusi filme“? – Cypo balsas pasidarė pavojingai aukštas, įtemptas ir sudirgęs. - Taip, o kas čia blogo? – Marija nesuprato, kuo nepatiko Cypui, nes kaip tik bandė jam įsiteikti. Šiaip ar taip, jis buvo visos šitos „chebros“ lyderis. - Mes atkeliavome tokį kelią, skridom per Atlantą, dabar, iš paskutiniųjų, sukaupę drąsą ir bendrus finansinius resursus ieškome sprendimo, kaip pasiekti persilaužimo bibliofilinėje revoliucijoje, tavo žodžiai yra šventvagiški, ne, greičiau sakyčiau – nusikalstami. Koks stebėtinas idėjinis netoliaregiškumas! Iki loterijos tiražo liko tik penkios minutės, o tu čia savo provokacine demagogija kenki revoliucinei mūsų būrio dvasiai, pačiu netinkamiausiu metu simpatizuoji priešui. Pagalvok, Marija, rimtai pagalvok. Vieną kartą už tokias kalbas tau gali tekti sumokėti labai brangią kainą. - Taip, Commandante, teisingai pasakyta! – pritarė jam Žaneta. - Aš tik norėjau ... – nutęsė Marija, pasimetusi, kaip braškė žuvienėje. - Dabar ne laikas su ja aiškintis, Commandante Cypai, greičiau pildykit bilietus. Mes jumis tikime. Sistema klastinga ir suklastota, bet jūs savyje derinat puikiausias revoliucines bibliofilo savybes – žvalgybą su įžvalga. Esu tikras, kad nesuklysite. Atvedėt mus iki čia, nesustokite pusiaukelėje. Mūsų reikalas teisus, pergalė bus mūsų pusėje. Marijai net atvipo lūpa, išgirdus tokią revoliucingą Žanetos klabą. - Taigi tu pati ką tik sakei, kad ... kad loterijos suklastotos. O dabar jau čia ant manęs varai? Cypas tuo metu vieną po kito sukišo bilietus į kasininkės automatą ir ištraukė kvitus. - Aš prieš sistemą, o tu – už. Toks mūsų pagrindinis skirtumas. Kai pasieksime pergalės, su tokiais elementais kaip tu, nesupyk, bus būtina imtis griežto perauklėjimo. Arba ... reikės sunaikinti, – Žanetos balsas buvo negailestingas. - Tyliau jūs, prasideda tiražas, žiūrim, po to galėsit pasirieti , - nutildė jas Tomas. – Cypai, duok man kelis bilietus, žiūrėsime visi, kokie skaičiai kam iškris. - Nėra reikalo. Ant visų dešimties bilietų tie patys skaičiai. 3, 4, 5, 6, 7, 8 ir 27. - Ką?!!! Tu ant visų surašei tuos pačius skaičius? – dabar jau Tomui atvipo lūpa. - Logiška. Jeigu laimėti, tai laimėti daug. Mes ruošiamės pakeisti pasaulio santvarką, negalima imtis pusinių, baikščių žingsnių. – Cypo balsas sklido keisdamas moduliaciją, tarsi iš garsiakalbio, kuris tuoj tuoj pradės cypti. - Aš pritariu! Commandante Cypas žino, ką daro. O tu, Tomai, pats patylėk, nes ir tu pasirodysi kaip besišliejantis prie panikierių ir oportunistų. - Tššš, žiūrim, jau krenta skaičiai. Pirmas skaičius: septyni. Jėėėė!!! – sušuko draugai. Antras skaičius: trys. Jėėėė!!! – vėl linksmai visi sušuko. Trečias skaičius : 27 - Klausykit, mums krenta! – Kristina, kuri buvo skeptiška viso šio plano atžvilgiu ir stebėjo praeinančias storas amerikietes, irgi užsikvempė ant baro ir įsistebeilijo į televizoriaus ekraną. Ketvirtas skaičius: penki. Penktas skaičius: aštuoni. Šeštas skaičius : keturi. Draugai jau nebešūkavo ir nebeplojo, tik sustingę ir įsitempę laukė paskutinio skaičiaus. Septintas ir paskutinis skaičius ... ŠEŠETAS!!! O ... o ... o ... šventasis Gutenberge! – tyliai pralemento Cypas. Draugai pastirusiom akimis žiūrėjo į ekraną ir į bilietus, ir vėl į ekraną, kol laidos vedančioji kartojo numerius. Nėra jokios klaidos. - Mes laimėjome didįjį prizą – penkis milijonus dolerių, - sausai konstatavo Tomas. - Dešimt kartų po penkis milijonus dolerių, - patikslino Marija. - Draugai! Mes esame didelio istorinio įvykio liudininkai. Patikėkite, apie tai mokys vaikus mokyklose ir statys filmus ... eeee ... tai yra, norėjau pasakyti, rašys knygas. Bibliofilijos revoliucija turėjo idėją, turėjo atkaklių revoliucionierių-pogrindininkų, turėjo slaptą technologiją ... vienintelis dalykas, ko trūko – tai lėšos. Dabar – visa susidėliojo į vietas. Pirmas žingsnis – Florida, antras žingsnis – Bolivija! - Bolivija? – dabar jau visiems Cypo draugams atvipo lūpos iš nuostabos. - Taip, Bolivijos džiunglės. Revoliucija turi prasidėti nuo apačios, o ne būti nuleista iš viršaus. Bolivijos džiunglės yra ta vieta, kur knygų reikia labiausiai, kur yra jauna, nesugadinta karta būsimųjų knygnešių ir filmodestruktorių. Ten ir pradėsime steigti bibliotekas, jos dygs kaip grybai po lietaus, noks kaip bananai ant palmių ... - Commandante! – sucypė Žaneta fanatišku įtikėjusios ir praregėjusios knyggraužės balsu. – Tik parodykit kelią, ir mes seksime paskui jus! Commandante ... Cyp – Gevara! Ir užkliudydama ir pargriaudama dvi baro kėdes, Žaneta puolė revoliucijos lyderiui ant kaklo. Marija tyliai suburbėjo sau po nosimi: „Juk sakiau – likimas“. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-24 18:50
5.Vienas žmogus, pats to nesuvokdamas, pakeičia Cypo požiūrį į misiją. Kaip? Cypo asmenybės portretas.
Tai buvo jos pirma darbo diena viešbutyje. Per pusryčius nešiojo kavą, vėliau nurinkinėjo stalus. Po pietų šlykštus vadybininkas blizgančiais juodais plaukais liepė vaikščioti aplink baseinus ir kviesti viešbučio svečius rezervuoti itališko maisto restorane "išskirtinę vakarienę su saulėlydžiu". "Plačios juodos kelnės ir balti marškinėliai ilgomis rankovėmis, vos ne stuardesė, blogiau būti negali", - Marija nostalgiškai prisiminė darbą Klaipėdos senamiesčio restorane. Visa laimė, kad viešbučio svečiai, daugumoje britai ir italai, geranoriškai registravosi vakarienei. Marija jau regėjo, kaip išdidžiai įteiks sąrašą šlykščiam vadybininkui. Liko keli nuošalūs gultai prie pat jūros. Vidutinio amžiaus, nurudęs, sportuojantis vyras su jauna ilgakoje gražuole buvo įsitaisę kraštiniuose gultuose. "Tipiškas turtingas italiūkštis su blondine iš rytų" - šmestelėjo Marijos galvoje. Kai ji angliškai pradėjo savo mintinai išmoktą dainelę apie išskirtinę vakarienę, blondinė suraukusi akis, išlupo ausines vyrui iš ausų: - Tėte, tu gal klausyk, ką siūlo! - piktokai lietuviškai išrėžė "italui". - Yes, yes, - iš miegų pažadintas tėtis su viskuo sutiko. Marija akimirkai netekusi žado, suabejojo: "Išsiduoti, kad esu lietuvė, ar ne?". Ji neprarado savitvardos ir angliškai sugiedojo dainelę apie "išskirtinę vakarienę su saulėlydžiu". Aišku, tai nebuvo taip paprasta, balsas trūkinėjo, nes iš išluptų ausinukų visu pajėgumu liejosi filmo garso takelis. Vienintelė muzika, kurią Marija įsirašė į telefoną vykdama dirbti penkių žvaigždučių viešbutyje Kipre. - Pala,pala. Tu lietuvė? - Cypa po truputėlį budo. - Na, taip, - plačiai nusišypsojo Marija ir pirmą kartą atsipalaidavo po atvykimo į salą. - O kaip atpažinot? - Čia daug proto nereikia, - Cypa pritildė muziką, - Eik, nusimaudyti, - mestelėjo dukrai. Ilgakojė dukrelė nė akimirkos nedvejojusi stačia galva tobulai nėrė į baseiną. - Seniai čia dirbi? - jis atrodė nusivylęs. - Nuo šiandien, - Marija pagalvojo, kad jau laikas eiti. - Palauk. Koks tavo vardas? - Marija,- jai darėsi nejauku. Cypa ramiai po gultu surado stiklinę, per šiaudelį siurbtelėjo kokteilio, pastatė stiklinę atgal. Raudona saulė judėjo link horizonto, du berniukai, rankšluosčių dalintojai, tvarkė saulės lietsargius, Cypos dukra dailiai irstėsi baseine. - Net nesuvoki, kas dabar įvyko, - Cypa į vieną ausį vėl įsikišo ausinę. - Nesuprantau. - Ką tik, vilkėdama tą juokingą stiuardesės aprangą, sugriovei visą mano saugumo sistemą. Beje, tau reikės numesti šiek tiek svorio. - Ką? - pasipiktino Marija. - Ką čia šnekat? - Ką reikia, tą šneku. Nuo šiol esi labai svarbi. Very important person. Supranti? Ryt su manim skrisi į Floridą. Pasą bent turi? - Kur? Į Floridą? Žinoma, kad turiu. - Beje, tau kas nors sakė, kad esi graži? Šeštą ryto registratūroje. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-24 15:30
Khm khm - tai kas čia per atostogos? Vasara jums gal ar kas? :)
Reikia autoriaus 5 daliai, nes Mylista nekantrauja 6 rašyt ;) Primenu: 5.Vienas žmogus, pats to nesuvokdamas, pakeičia Cypo požiūrį į misiją. Kaip? Cypo asmenybės portretas. P.S. Nuo 7 dalies likusios visos yra laisvos, tad jauskitės laisvai ir prisijunkit. Užbaikim šitą žaidimuką, kad darbas būtų užbaigtas ;) Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-21 02:22
4. Kaip Cypas atviliojo draugus į Floridą.
-Reikiaplanoreikiaplanoreikiapl... ...yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy... ...noreikiaplanoreikiaplanor... ...yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy... ...eikiaplanoreikiaplanoreik... Šiaip Cypas mokėjo vienu metu galvoti ir negalvoti, tik jam tai sekėsi ne itin gerai. Kapotai, lyg gabalais, o mintys visada susiraizgydavo aplink kažkokį vieną tašką ir nu tiesiog niekaip nekrypo kitur. ...kiaplanoreikiapl... ...yyyyyyyyyyyyy... Tada kairėn ausin kažkas trenkė, ir mintys susitvarkė lyg jas būtų pastatę ant bėgių. Jam reikia plano, detalaus, greito ir drąsaus, kaip blickrygas. Kad jokie patinai nespėtų net žioptelt, o jis jau valdytų visą pasaulį. Mažų mažiausiai. - Tureto sindromas, tikrai tikrai. Aš skaičiau. Ne, pala, Tureto – tai kai keikiasi. „Yyy“ – ne keiksmažodis. Tai tada ta, kaip ją... liabija kažkokia... - Vėl tu savo pradedi, jėzusmarija. O aš gal skaičiau, kad Lietuvoj durnynai perpildyti, todėl šitokius į gatves išmeta. - Achahahaha.– Žaneta juokėsi negražiai, dusliai ir kažkaip pretenzingai, lyg konstatuotų – va, man labai linksma. Tamsiame parke tas juokas skambėjo tiesiog absurdiškai. Cypas būtų pasipiktinęs, jeigu ne faktas, kad dabar jį už pažastų kaire ranka prilaikė aukšta, liekna ir nepažįstama mergina. Dešinė tos merginos ranka gulėjo šiek tiek pasilenkusiai Žanetai ant užpakalio. Nė kiek neprilaikančiai. Cypas pasipurtė, išsirangydamas iš glėbio. - Tu ką, mane persekioji? Gi tarėmės, organizacijos nariai ne-ga-li viens su kitu kontaktuoti ne organizacijos reikalais. Visiškai. Žaneta vėl nusijuokė ir atsitraukė nuo Cypo, ties kuriuo buvo pasilenkus. Ta kita mergina irgi žingtelėjo šonan, kad jos dešinė liktų kur buvusi. - Baik jau, aš nepersekioju, tik ėjau pas tave. Mūsų orrrganizacijos reikalais. Susipažink, čia Kristina, – ji visu korpusu linktelėjo merginos pusėn, lyg būtų norėjus užsiropšti, bet paskutinę akimirką persigalvojus. – mes su ja jau taaaip seniai pažįstamos, oi, tiek visko buvo, – (vėl tas juokas) – pasitikiu ja kaip savo seserim, chihi. Žaneta buvo girta kaip šiaušius, vos vos svyravo. Ją apglėbusi Kristina laikėsi kiek geriau, matyt todėl Cypą prieš tai laikė būtent ji. - Tai vaaaa, įsivaizduok tu man, Kristina – aaakulistė! Tau juk reikia akulistų, taip? Tu sakei, reikia. Kristina, tu – Aaakulistė? Kristina pakinkavo galva. - Nu tai va. Aš jai jau papasakojau viiiiiską apie mūsų organizaciją, ji viską žino, ji protinga mergaitė, ane? – Žaneta prisišliejo prie Kristinos. Cypui prabudo seniai užgniaužti tradicinio auklėjimo daigeliai, ir jis nusisuko. Tarp siluetais virtusių medžių, melsvoje parko tamsoje matė, kaip grūva jo nesugriaunamas planas. O ar toks apskritai buvo? Matyt buvo, jeigu jau griūva. Nebent pavyktų išsisukti. Bet tam reikia sugalvot kažką labai gudraus. Jam dingtelėjo viena mintelė. - Merginos, paklausykit, mūsų organizacija labai slapta, taip? - Taaaaaip! – Žaneta apsipylė juoku ir atsilošė, vos nenugriūdama. - Tada mes visi turim būt labai gerai susipažinę, taip? - Taaaip! - Tada duokit man savo numeriukus, gerai? Kai reikės, aš jum paskambinsiu, ir mes dėl visko visko susitarsim. Sutarta? - Suuuutarta! Jis užsirašė Kristinos numerį, apsimetė, kad užsirašo Žanetos (jį jau turėjo), ir kartodamas, kad kai tik reikės – jom abiem paskambins, pasišalino. Ėjo į tą pačią pusę, iš kur bėgo prieš sutraukiamas priepuolio. Jį vedė nuojauta. Suoliukas, pusė jo – šešėlyje. Negeras tas šešėlis, kažkoks nepastovus, lyg vos vos raibuliuotų. Nežmoniškai atsiduoda gliancine mistika. Cypas atsisėdo ant apšviestosios pusės, užsimetė koją ant kojos, ir prakalbo – lyg su savimi, lyg su medžio šaka, palinkusia virš takelio. - Turiu tau dovaną, nepažįstamasai. Tu žinai ko man reikia, o aš žinau, ko reikia tau. Mes sudarysime sutartį, ir ši naktis patvirtins ją savo tamsiu antspaudu. - Ūūū, kaip paslaptinga. Eik šikt, idiote. – atsakė šešėlis. Cypas šiaip ne taip susitvardė. - Galiu tau duot gražios panelės numerį. Ji dabar yra čia, šitame parke, viena. Kai paskambinsi – išgirsi, ir galėsi daryt su ja ką nori. - Ir už tai prašai savo kvailos knygos? - Taip. - Bet juk tu supranti, kad tai – pigus šlamštas? Patinas – bjaurus reklamščikas, išmano piarą, bet ne rašymą. Jo stilius – kaip žurnaliūgos iš delfio, veikėjai plokštesni už blyną, siužetas sudurstytas baltais siūlais, o... - ...aprašymai tiesiog tragiški. Dar knyga sukalta vien iš klišių, nėra nei vieno originalaus gabalėlio.- pertraukė Cypas. Šešėlyje tykojusi žmogysta išlindo. Baltas, tamsiais plaukais įrėmintas veidas atsisuko į Cypą. - Tu tikrai taip manai? - Aha. - Tomas. – vaikinas atkišo ranką – Prašai, ir gausi ko prašai, jei mano žodį priimi. - Sofoklis! – Cypas pašoko. – Pasigailėk manęs, kas tu bebūtum – vėlė ar žmogus... - O čia Dantė! - Tomas vos ne cyptelėjo. - Tu skaitai knygas?! - Ir tu... Kristinos numeris kažkaip pasimiršo, jie apsikeitė dar keliomis šabloniškomis klasikos citatomis. Cypas savas traukė iš senos knygelės „Literacki snobizm dla początkujących”, buvo ją kone atmintinai iškalęs, kai mokėsi lenkų kalbą tam, kad galėtų kuo žiauriau pasityčioti iš L.Patino nacionalistinių užmojų. „Tokių žmonių man reikia, būtent toooookių žmonių man reikia” – gromuliavo galvoje jis, gniauždamas norą cypti iš džiaugsmo. Dingtelėjo mintis viską jam išpasakot, bet susitvardė. Negalima gi iškart šitaip. Reikia subtiliau, po truputį, surinkt kuo daugiau reikalingų žmonių, juos apdirbt ir paverst pėstininkais savo plane. Lietuvoj? Neee, per maža vietos. Amerika būtų visai tinkama, ten galima ką nori daryt, niekas dėmesio nekreips. Dar dešimt minučių pokalbio su Tomu, apsikeitimas numeriais, pažadais susisiekti ir santūriais snobiškais komplimentais. Pakeliui namo Cypas neištraukė nosies iš telefono, naršydamas internete vietos, tinkamos suburti saują pakvaišėlių ir nepritraukti dėmesio. Majamis... krūvos turistų, tiesiog absurdiška vieta rengti sąmokslus, todėl tiks. Tą pačią akimirką atėjo žinutė nuo Žanetos: „Swjkas ce markja dar viena akvliste musu org gera mergaite prijmk X)))p“ – ir telefono numeris. „Kodėl gi ne?“ – pagalvojo Cypas. Visus potencialius organizacijos narius – Žanetą, Kristijoną, Kristiną, Tomą bei Mariją – sužymėjo tagu „PSh“, ir laimingas ėmė mintyse skaičiuoti santaupas. Kad tik užtektų bilietams. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-20 01:07
3. Kas atsitiko Cypui ir kokius žmones vieną gražią dieną jis sutiko Žaneta apsidžiaugė sulaukusi Kristijono skambučio. Ne kartą buvo turėjusi problemų su biblioteka, bet... tik ne dėl TOS knygos. Tiesą sakant, ir sunkvežimio vairuotojas jai visai patiko. Taigi dar kartą pagalvojusi, kad su vyrais vienos problemos, tačiau be jų taip pat, ryškiai pasidažė lūpas, dar ryškesnius dažus įsimetė į rankinuką ir iškeliavo į sutartą vietą prie liūdnai pagarsėjusio Pasakų parko. *** Po susitikimo su Patinu ir gerbiamu Žopakrilovu Cypo galva sprogo nuo minčių. Žinoma, reikėjo žmonių. Ne nesąmoningam mokslininko ir Patino planui. Jo, Cypo, planui. Filmai ir visos vaizdinės priemonės išnyks nuo žemės paviršiaus. Tada žmonės atras tikrąsias vertybes knygose. Ir visi supras, kokio dvasinio nuopuolio išvengė. Ir visi bus dėkingi ne Patinui – kad ir kaip Cypas gerbtų rašytojus, šis susimovė su tuo mokslininku. Ne, žmonės bus dėkingi jam, Cypui. Klaidžiodamas gatvėmis jis rezgė planus. Rezgė be galo be krašto, o kadangi galvodamas būtinai turėjo vaikščioti, po kelis kartus apėjo ne tik Lazdynus, bet ir keletą kitų Vilniaus rajonų. Kai suprato, jog jau apsuko kelis ratus, pakėlė galvą ir pamatė, kad visi medžiai ir pastatai, troleibusų laidai ir gatvės apraizgyti jo planais. VAJE! IR VISI VISKĄ MATO! VISI VISKĄ ŽINO!!! Iš to išgąsčio Cypas pradėjo garsiai cypti. O kai Cypas imdavo cypti, niekaip negalėdavo nustoti. Tarp mūsų šnekant, visai gali būti, kad todėl jis ir vadinosi Cypas. Taigi. Atsidarė daugiabučių langai. Iš vienos laiptinės išlėkė porelė čihuahua ir ėmė loti. Net troleibusas trumpam stabtelėjo ne vietoje, norėdamas sužinoti, kas vyksta. Laimei, gatvėje žmonių beveik nebuvo, o tie, kurie buvo, apsimetė, kad nieko negirdi. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo vaikinas su cigarete dantyse ir keistai apsirengusi mergina ryškiai dažytomis lūpomis. - Pilieti! Ei, pilieti. Kas jums atsitiko? – paklausė vaikinas. Pilietis nereagavo. - Gal jums greitąją iškviesti? Policiją? Avarinę? Signalizacijų meistrą? Sulig kiekvienu paklausimu pilietis tik dar garsiau cypė. *** - Jis absoliučiai durnas. Jam neįmanoma padėti. Einam iš čia. – po pusvalandžio pastangų konstatavo Kristijonas ir batu sutrynė penktą nuorūką. Jiems abiem, jam ir Žanetai, spengė ausyse. - Dabar aš pabandysiu. – pasakė Žaneta. – Tik tris minutes. Jeigu neišeis, keliausim sau. Ji ramiai atsistojo šalia Cypo ir įsispitrijo šiam į akis. - Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Tu ramus... – žodžių beveik nebuvo girdėti. - Nieko nesuprantu. Lyg ir žinojau hipnozės pradmenis. - Sakiau, kad einam. Nieko čia nepadarysi. Tegu cypia. Tada Žaneta griebėsi paskutinės priemonės. Įkvėpusi pilnus plaučius ji spigiu balsu SU-CI-PO keistuoliui į ausį. Garsiau už jį patį. Ir tada įvyko stebuklas. Cypas užsičiaupė. Žaneta suprato, kad ji turėtų nuo įtampos apalpti ir nukristi ant žemės, ir apskritai džiaugtis, kad jai netrūko balso stygos, bet jai viskas buvo pernelyg įdomu. - Ko gi jūs vaidinote sireną? - Čia... čia... čia aplink viskas apraizgyta! – šiaip taip išstenėjo Cypas. - Gal tiesiog nusivalykite nuo akinių voratinklius? – tuoj pat suprato Kristijonas. – Po kokius kemežynus landžiojote? Tada Žaneta iš tikrųjų apalpo. Jai krentant iš rankinės išsipurtė... lūpdažis? Ne, kurgi – aišku, kad lesbiečių vadovėlis. Cypas sumirksėjo, jau pro švarius akinius žiūrėdamas į Žanetą. Į knygą. Į Žanetą. Į knygą. - Atsigaus, - nuramino jį Kristijonas. – truputį persistengė. Kristijonas. Būkim pažįstami. - Cypas. - Kas? - Cypas. - Dėl to? – Kristijonas palingavo galva. - Aha. Cypas linktelėjo Žanetos pusėn. - Ji tavo sesuo? - Sesuo? Kodėl? – nesuprato Kristijonas. - Ne. Aš tik Žaneta. – Pakankamai vikriai, lyg būtų pratusi nuolat alpti, ji atsikėlė nuo žemės, pasilabino su Cypu ir tik tada prisiminusi čiupo nuo žolės knygą. - Ai! – suraukusi nosį bloškė ją atgal. - Kas? – dabar knygą pakėlė Kristijonas. – Oho. Na ir pataikė. Nenuostabu, čia daug kas šunis vedžioja. - Ką aš dabar darysiu??? - Nieko. Į žolę nuvalysi. – tarė, vėl paduodamas knygą Žanetai. – Jeigu ką, turiu maišiuką... Specialų. - Lengva pasakyti. Knyga tai bibliotekos... - Bibliotekos? – nustebo iki šiol tylėjęs Cypas. Tu lankaisi bibliotekoje? - Taip!!! – pradžiugo Žaneta. – ir visas knygas ten perskaičiau. Šita viena liko... tai, pagalvojau, kodėl gi nepaskaičius... dėl bendro išsilavinimo... – kažkodėl norėjo išgelbėti savo reputaciją, nors paprastai tokie dalykai jai nebūdavo svarbūs. - Žinote, o aš turiu apie ką su jumis pasiklabėti – griebė Cypas jautį už ragų. Po penkiolikos minučių jie sulindo į artimiausią piceriją, visai nejaukią, bet tai buvo nesvarbu. Kas buvo svarbu, žinojo Cypas. *** Kai Cypas parsigavo prie namų, jau buvo po vienuolikos vakaro. Jis vos pavilko kojas, todėl trumpam prisėdo ant suoliuko. Tada užvertė galvą į dangų ir ėmė deklamuoti: „Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai...“ - Tšš, neteršk tylos! – pasigirdo visai šalia. - Tfu, kad tave kur! Kas čia? Ką tu čia veiki? - Tai TU ką čia veiki? Aš tai medituoju – sugergždė žmogysta. – Nepažįsti manęs? Sekiau tave šiandien visą dieną. Ilgai vaikščiojai. – Langų šviesoje Cypas įžiūrėjo tik baltą baltą veidą. „Blūdija, apsvaigęs. Geriau toliau nuo tokių“. – Beje, gali sėdėti, man vienodai. Tik neteršk tylos. – pakartojo. - Tai gal... aš jau eisiu. – pralemeno Cypas. Nepažįstamasis neatsakė. Cypas atsisveikino ir, kupinas kažkokio keisto jausmo, kad kažkas ne taip, pasuko link namų. Ir tik visai prieš siekdamas durų rankenos susigriebė, kas jam atrodo ne taip - suprato keistai palengvėjus kuprinę, kurioje iš tiesų turėjo būti tik vienas daiktas – „Undinėlės akimirkos“. Knygą vis dar nešiodavosi kaip talismaną, kaip atminimą tos dienos, nuo kurios jo gyvenimas įgavo visai kitą prasmę. Jis įkišo į vidų drebančią ranką. Tuščia. Tai štai kas! Paskutinis egzempliorius! Su autografu! “Sekiau tave šiandien visą dieną…” - SUSKIS! -Cypas viską suprato. Juk buvo pasidėjęs kuprinę šalia, kai sėdėjo ant to prakeikto suoliuko. Dabar ant jo, aišku, niekas nebesėdėjo. Bet Cypas pamatė kažką šmėstelint tarp medžių. Žmogus, vagiantis knygas? Vadinasi, jam jų reikia. - Palauk! Stok! – pamiršęs nuovargį, Cypas puolė į tą šmėstelėjimą. – Bala jos nematė! Pažįstu tave!!! Turiu tau kai ką... pasa-kyyyyyyy…!!! Cypas šaukdamas pranyko tamsoje. Šitaip tą dieną iki vidurnakčio atsirado trys nauji pavadinimai. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-19 23:37
2. Planas
Cypas stengėsi iš paskutiniųjų: kūrė naujas draugijas, organizavo vaidmenų žaidimus ir rodėsi, kad viskas vyksta norima linkme, tačiau vos jis išvykdavo formuoti naujos grupės, pasirodydavo, kad tik ką paliktojoje prasidėjo intrigos, nesutarimai, kad dalis žmonių per daug įsitraukė į žaidimą ir pamiršo esmę, kad susibūrė mėgėjų būrelis ir ėmėsi kurti video siužetus, kelti juos į internetą bei montuoti knygos vaidybines parodijas. Atrodė, kad jam tenka susidurti vien su asilais ir idiotais, kurie nieko nesugeba padaryti palikti vieni. Po to jis susimąstė: „jei silkė pūna nuo galvos, tuomet gal aš esu pagrindinis Prisukamo Šekspyro kliuvinys? Gal man pačiam reiktų trauktis?“. Ilgai svarstęs nusprendė, kad kuriam laikui perduos valdžią keliems itin daug žadantiems draugijoms nariams, o pats viską stebėti iš šalies. Atsitraukus nuo organizacinių klausimų atsirado daugiau laiko, tad galėjo pasidomėti, kaip sekasi L. Patinui. Pasirodė, kad pastarąjam taip pat ne pyragai – pasirinkta strategija lauktos naudos neatnešė, tik sukūrė dar daugiau šlamšto, kurį noriai pirko apsvaigę nuo vartojimo gerbėjai. Pamatęs, kokioje apgailėtinoje situacijoje judviejų judėjimas net norėjo pasiduoti ir išvykti į Tunguską, pasirinkti atsiskyrėlio gyvenimą ir niekada daugiau nebeturėti nieko bendro su šia apgailėtina vartotojiška visuomene, tačiau tai buvo menkas impulsas, kuris laimei nebuvo įgyvendintas, mat vieną dieną... Tai nutiko eilinio trečiadienio popietę: sudususią namų tylą suvirpino įkyrus durų skambutis. Garsas buvo netikėtas, tačiau svečiai nustebino dar labiau: gerbiamasis L. Patinas, su draugu, iš veido šiek tiek primenančiu Šuriką. Judėjimo „Žalgirio mūšis“ vadas suokalbiškai mirktelėjo buvusiam idėjos draugui ir netardamas nė žodžio įstūmė savo akiniuotą kompanioną į Cypo buveinę. Visi susėdo prie mažo žurnalinio stalelio, pasistatė po stiklinę skiesto vyšnių kompoto (įmantresnių gėrimų Cypo atsargose paprasčiausiai nebuvo). Žiūrėjo viens į kitą, tyrinėjo, kol galiausiai L. Patinas linktelėjęs į greta sėdintį keistuolį pristatė: - Gerbiamas Žopakrilovas. Didis mokslininkas ir išradėjas. Gali mums pasitarnauti. Cypas vis dar nesiorientuodamas žvalgė vyrų veidus, kol L. Patinui mostelėjus į staliuką, gerbiamas atradėjas paklojo ant jo iš užančio ištrauktą popieriaus lapą. Išlygino delnu ir su pasididžiavimu atsikvėpė, gėrėdamasis linijų ir skaičiukų raizgalyne. - Kas čia? – paklausė Cypas. - Čia? Čia? Čia didžiausias amžiaus išradimas! – netikėtai spigiu balsu sukliko Žopakrilovas. - Nurimkite, mano drauge, ne visi tokie minties galiūnai kaip tamsta. Čia, mano drauge, yra atsakymas į mūsų maldas. Šis aparatas spinduliuoja ypatingą šviesą, kuri patekusi į žmogaus akį taip pakeičia tinklainę, kad ši nebesugeba priimti iš švytinčių ekranų gaunamos informacijos, o paprasčiau tariant – visi kino ir televizijos ekranai, šia mašina paveiktiems žmonėms, bus tiesiog tamsios dėmės, be krislelio patrauklumo. Ar įžvelgi potencialą? Ar jauti, kaip mes galime pakeisti pasaulį? Cypas susimąstė. Skambėjo labai patraukliai, tačiau iš patirties žinojo, kad taip paprastai niekas nieko negauna. - Tai kur kabliukas? Ir kodėl jūs atėjot pas mane, jei čia viskas taip stebuklinga, kodėl dar neapšvitinot visų ta savo fantastine lempa? - Oi tas mūsų Cypas – senai žinojau, kad plikom rankom tavęs nepaimsi, - suokė L. Patinas, - Yra keli niunasai, su kuriais mums reikia šiokios tokios pagalboms. Bet juk viskas dėl bendro ir kilnaus tikslo. - Aha. Dėstyk, aš nuspręsiu. - Taigi pirmas keblumas yra prietaiso dydis. Jo kišenėje nepaslėpsi, viską sumontavus gausis pastato dydžio įrenginys. - Ir kas dar? - Nesipūsk, viskam savas laikas. Dar keli techniniai niuansai: mažuosius lęšiukus galima pagaminti gamykloje, nesukeliant per didelio susidomėjimo, o štai didįjį gaubtą, koncentruojantį spindulius... - Nevisai tiksliai... – mėgino įsiterpti mokslininkas. - Nesvarbu, svarbu mintis. Taigi reikia, kad kažkas išpūstų didįjį gaubtą ir... - Nelabai tiksliai... - Na maždaug taip. Ir dar reikia okulisto, kuris suderintų lęšius, įvairaus regėjimo žmonėms. - Tai ko norit iš manęs? - Na supranti, manoji veiklos strategija nebuvo nukreipta į žmones, todėl man šiek tiek reikia pagalbos suorganizuoti kažkokį renginį, kur mūsų stebuklingoji mašina nekristų į akis, surasti stiklių ir okulistą, pageidautia iš kokio tolimo užjūrio, kad informacija kuo mažiau pasklistų. Tai kaip, Cypai, ar apsiimsi? - O kaip tu manai? Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-18 16:33
O kol Marquise, Omniai paliepus jai panorėjus ar atvirkščiai, kankinasi ties 2, aš patyliukais šokteliu į 3.
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-18 16:28
Omnia paliepus, man panorėjus (o gal atvirkščiai?) imu 2 :)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-18 05:05
1. Cypas
Cypas įstojo per Vilniaus Knygų Mugę, – iš pradžių stojęs į eilę pasirašyti knygos net nenutuokė, kad tai bus kokia nors nauja pradžia, garinio švilpuko ir oro baliono degiklio garsais ataidinti nerami į praeitį panaši ateitis. Taip sutapo, kad nusipirko paskutinį „Undinėlės akimirkos“ egzempliorių. Knygos autorius, europietiškojo kino žvaigždė L. Patinas, nusifilmavęs gal dešimtyje seksualinės dezorientacijos neslepiančio lietuvių režisieriaus filmų, pasiūlė laikinai persikelti į kavinę. Laiko jis turįs, – kol redakcijos darbuotojai susisieksiantys su spaustuvės sandėliu ir atvešiantys dar dėžių. Galima ir alaus. Jaunuolis jam visai patiko. Tiktų į personažus, kodėl ne. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa. Prisistatė išgalvotu vardu, na ir kas? Juk jam tikriausiai svarbiau pati knyga, negu vardai jos priešlapiuose ir viršeliuose... – Kažką reikia daryti... Cypai. – Reikia. Man irgi taip būna. – Sostų karų nebegalėsiu skaityti. Kol laukiau vertimo, ėmiau žiūrėti serialą, ir štai! – Suprantu. Man tas pat buvo su Lemo „Soliariu“. Iš esmės, Banionis viską tik sugadino. – Taip, filmas lengvai nuslysta, o paskui – knyga stovi skersai. Neįmanoma perskaityti nė puslapio. – Kinas žudo literatūrą. Gal jau reikia gintis? – Reikia. Kursim slaptą organizaciją! – Super! O kaip pavadinsim? Tai buvo aukščiausias konspirologijos lygis! Jiedu nusprendė, kad kiekvienas naujas narys organizaciją turės vadinti savaip, savo sukurtu pavadinimu. L. Patinas atidavė pagarbos duoklę klasikinėms tautos vertybėms: „Žalgirio mūšis“. Tai net šiek tiek siejosi su jo knygos veiksmo vieta, dviejų kontrastingos spalvos jūrų skalaujama LDK. Cypas ilgiau suko galvą. Buvo bebaigiąs Akademiją, jau turėjo vaidmenų keliuose dar išlikusiuose Vilniaus teatruose. „Prisukamas Šekspyras“. Mėgo stiprią režisūrą, aiškias įtampos linijas, išilgai kurių galėjo kurti saugias aktorines improvizacijas. Ilgiausiai jiedu ginčyjosi dėl veiklos formų. L. Patinas manė, kad tereikia prisotinti rinką subproduktais, ir į filmo pusę niekas jau nenorės nė pažiūrėti. Ketino išleisti audioknygą, kompiuterinį žaidimą, pakabukų raktams, kamščiatraukių, toršerų, baldakimų su LDK žemėlapiu, keraminių sodo undinėlių ir papje-mašė gamybos rinkinį „pasidaryk pats“. Cypas to nesuprato. Ar pigi komercija tikrai yra patys geriausi vaistai nuo kitos komercijos, tik brangios? Žmonės! Štai esminė kryptis. Plėsti organizaciją, duoti veiklos jų vaizduotei, kurti hepeningus ir dalyvauti vaidmenų žaidimuose. Prieš tikrą veiksmą neatsilaikytų joks filmas. Tik knyga galės užganėdinti tą troškulį. Tai beveik kaip sodinti žmogų ant adatos... Taip ir nesutarę, išsiskyrė kas sau, tarsi būtų gimusios dvi slaptos organizacijos. Žalgirio mūšis patyliukais grįžo į stendą, o Prisukamas Šekspyras išėjo į miesto gatves, verbuoti potencialių konspiratorių, žmonių, kurie myli knygas labiau, negu kiną. Žmonių, kurie dar moka skaityti. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-17 15:31
Taigi taigi :) per daug sudėtingai užraičiau? :) Ar per ilgai užsitęsė mūsų avantiūra? Negi vėl pačiai reikės ledus laužyt...
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-13 15:10
III ETAPAS Niekas dorai net nesuprato, kaip nutiko, kad penki, visiškai skirtingi žmonės, kurių kiekvienas savaip yra kolektyvo balta varna, ėmė ir suėjo krūvon. Lygiai taip pat niekas nesusivokė, kaip jie visi atsidūrė Floridoje, steampunk‘o mylėtojų sąskridyje. Ne, niekas jų prievarta neskraidino, nehipnotizavo, nemigdė ir ginklais negrasino. Viskas vyko įprastai: kažkas pasiūlė, kažkam pasirodė pakankamai nutrūktgalviška mintis, kažkas užsakė bilietus ir štai jie jau pozuoja prieš objektyvą su savo originaliaisiais kostiumais. Tačiau nė vienas nesusimąstė, kas gi nutiko iš tiesų, kur tai juos visus nuves, kuo pasibaigs. Nepastebėjote, kad pamiršome vieną veikėją? Ne? Sakot visus paminėjom? O kas tada fotografuoja? Atsitiktinis praeivis? Ne, tikrai ne atsitiktinis. Tai labai mįslingas vyrukas, paslapčia tampęs virveles ir nulėmęs mūsų draugų atsiradimą šiame sąskridyje/festivalyje. Jo slapyvardis – Cypas, jis yra slaptos organizacijos agentas, vykdantis ypatingą misiją. Taigi mėginam išsiaiškinti, kas, kodėl, kaip bei kitas smulkmenas. Tam reikia: 1.Slaptosios organizacijos aprašymas, nurodant, kaip į veiklą buvo įtrauktas/ įstojo Cypas. 2.Slaptosios organizacijos planas/ misija/ tikslai. Su tuo turi būti susiję ne mažiau kaip du žmonės iš mūsų penkiukės. Kad ir koks būtų planas, draugai tame dalyvauja ne savo noru, jais manipuliuojama. Šiame žingsnyje aprašomas tik planas ir žmonių reikšmė jam. 3.Kas iš penkiukės bendravo su Cypu, kokia jų istorija. 4.Kaip Cypas atviliojo draugus į Floridą. 5.Vienas žmogus, pats to nesuvokdamas, pakeičia Cypo požiūrį į misiją. Kaip? Cypo asmenybės portretas. 6.Floridoje užsimezga bent viena meilės istorija. Kas yra laimingoji pora, kaip viskas prasideda? 7.Festivalio metu du draugai (ės) smarkiai susipyksta, vienas jų atskyla/ yra atskiriamas nuo grupės. 8.Vienas iš penketo sužino apie planą ir slapta (?) persimeta į spaltosios organizacijos pusę. Kuris, kodėl? 9.Slaptosios organizacijos plano įgyvendinimas. Cypas, įtakotas draugų, stoja prieš organizaciją. Kažkas smarkiai nukenčia (nebūtinai miršta). Kaip baigiasi nuotykis? 10.Trumpas žvilgsnis į ateitį: bent trijų veikėjų gyvenimas po šios istorijos radikaliai pasikeičia. Kurių? Kaip? TAISYKLĖS - Etapo tikslas yra aprašyti visas istorijas ir užbaigti žaidimą. - Kiekvienas, kuris norės žaisti, peržiūri sąrašą ir pasirenka vieną iš istorijų. Pasirinktą numerį nurodo komentare ir laukia, kol bus publikuotos prieš jį sekančios (jei pasirinkote Nr.4, tai turite palaukti, kol bus publikuotos 1,2 ir 3 istorijos). - Jei taip nutinka, kad istorija dubliuojama, sekantčios istorijos autorius turi nurodyti, kuriuo tekstu vadovaujasi. - Visa seka yra pateikta. Rašykite taip, kad „neįšoktumėte į kito daržą“, bet ir palikite bent kiek judėjimo laisvė, t.y. nesuriškite visų galų, kad būtų už ko kabintis ir kitiems. - Visi norintys kviečiami prisijungti, tiek jau išmėginusieji savo jėgas, tiek tie, kurie iki šiol nedrįso :) - Remkitės viskuo, kas iki šiol sukurta. Trys – du – vienas – startas! :) Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-12 17:12
7. Marija (connected) + Tomas (Gija)
Marija vos judino kojas, hipnotizuojama keistos satanistinės muzikos ir šviesų mirgėjimo. Žmogystos lyg šešėliai stumdėsi aplink, beveidžiai, Marija net nesistengė jų įžiūrėti. Ką ji čia veikia, na ką? Bet buvusi kolegė iš restorano, kur Marija dar neseniai dirbo, taip prašė, taip prašė, negi atsisa... Ir reikėjo dar būtinai trenktis į Kauną! - Einu parūkyti, - išrėkė, bet per riaumojančią muziką, regis, niekas neišgirdo. Jos šio vakaro porininkė koketiškai kvatojo prisišliejusi prie vyruko odiniu švarku. Besiirdama per prakaituotus pusnuogius kūnus, atsiminė, kad nerūko, pati nesuprato, kas per nesąmonę leptelėjo, nors šiaip ar taip nieks nesuregavo. Net nusikrizeno pati sau, bet tuoj pat aiktelėjo iš šiurpo – pusnuogė išlėkė į lauką ir, nors buvo vasaros pradžia, visą kūną perkošė šaltas nakties vėjas. Jau ketino grįžti pasiimti švarkelio, tačiau atsisukusi į tirštai žmonėm prigrūstą salę, apsigalvojo. Nusitaikė į už maždaug šimto metrų priešais įėjimą tamsuojantį suolą, ant kurio savo šešėlius nuo vienišo žibinto metė dviejų medžių galvos – ne, nestovės čia lyg ant podiumo, apspista mirksinčių „girliandų“. Prilaikydama suknelės kraštus, kad vėjas nekeltų aukštyn, nukaukšėjo ton pusėn ir su garsiu iškvėpimu klestelėjo ant medinio suolo. - Kur skraidai, gulbe? – kimus balsas. - Ką! – sužvigo Marija. - Tšš, neteršk tylos. - Išprotėjai? Vos nemiriau iš baimės! Ko lendi? - Lendu? Pati prie manęs prisėdai. - Nemačiau tavęs. Nulindęs į šešėlį tyli net nekvėpuodamas. - Gal man dainuoti? Jei kokia kvaiša sumanytų šalia atsisėsti, kad bent girdėtų iš toli. - Gal jau eisiu. - Maniau, nesusiprasi. Marija įsižiūrėjo į kitoj suolo pusėj sustingusį siluetą – juodas ilgas paltas raudonais skvernais, tamsios kelnės, juosvi plaukai - baltas veidas tame kontekste atrodė beveik dramatiškai. Nekasdieniškas, bet, regis, tvarkingas. -Tuoj, tik minutę atsikvėpsiu, – sulemeno. – Jei nieko prieš, - garsiau pridūrė. - Man vienodai. Marija sužvarbusi patrynė delnais vos pridengtas šlaunis, šaltis smelkėsi į kūną. - Medituoji? – neišlaikiusi susijuokė. Tyla. Jokios reakcijos. - Nori žinoti, - staiga jis prakalbo žemu balsu, - ar nesu koks maniakas, gaudantis naktim jaunas paukštytes? Iškrypėlis, tykantis savo aukos? Valkata be šeimos? Lunatikas atmerktom akim? Esu! Visi viename! Cha cha! O tu atskridai tiesiai man į glėbį naktipiečiam, gulbe. Marija nevalingai prasižiojo iš nuostabos, susigėdusi greit nusuko akis ir tyliai kvėptelėjo. Nesumetusi nė ką čia atsakyti, stojosi eiti. - Gali pabūti, gi neveju. Atleisk. Neteisingai pradėjom. Tomas. - Marija, - padvejojusi vėl atsisėdo ant suolo ir nejaukiai susimuistė. - Marija... švelnu. Ar nebijai manęs, Marija? – jis nežymiai šyptelėjo ir prisimerkė. - Ar nebijau? O turėčiau? - ji nervingai prajuko. - Tokia trapi būtybė kaip tu, Marija, turėtų saugotis tokių kaip aš. Pabaisų. Nelaimingų pabaisų. Bet sakyk man, Marija, ar pabaisas įmanoma mylėti? Kaip galvoji, ką? Ar jos nusipelnė šiek tiek meilės? Štai, man atrodo, aš jau myliu. Nori pasakysiu ką? Ateik arčiau, pasilenk, pasakysiu tau į ausį tyliai tyliai, - Marija sėdėjo nejudėdama, jis vikriai priartėjo ir prikišęs veidą prie pat ausies sušnabždėjo, – save. - Įsižiūrėjo į jos plaukų nepridengtą kaklą, tada atsitraukė. - Aš įsimylėjęs save, cha cha! Ar tai ne pati nuostabiausia ir tikriausia meilė? O tu, patsai save įsižiūrėjęs,/ <...>/, Pats sau esi ir priešas neraliuotas./ Tu žemės papuošalas vienadienis;/ Pavasaris, kurį skelbi, neilgas,/ Esi pradėtas, nieko nepradėjęs. Ar ne apie mane Šekspyras rašė, ką? Juk apie mane! – Jis akimirkai nuitilo. - Bet Marija, ar aš tau gražus? – Vėl šyptelėjo. Ji nurijo seilės ir sutrikusi sužiuro į jį. - Tu bijai pasakyti, leisk padėsiu - esu bjaurus ir atstumiantis. Ir jeigu jau visai atvirai, tau manęs net gaila, juk taip? Bet aš ant tavęs nepykstu. Ak, dabar tu manęs bijai, aš gi matau, kaip drebi. Teisingai, geriau bijok, nei gailėkis. Tokia tu man graži – išsigandusi. – Jis akimirkai nutilo. - Aš visą gyvenimą išsigandęs. Jau gimiau toks, lyg nujausdamas. Bet palauk, tau juk šalta! – siužiuro į Marijos pamėlusias lūpas. – Ateik, susisuk į mano paltą, aš tave pasūpuosiu, kad lūpos krauju pakviptų. - Ką-ą? Tu nesveikas! – ji suriko ir pašokusi iš vietos skubiais žingsniais pasileido atgal į klubą. - Nepargriūk, Marija, - susijuokė. Jo baltą veidą vėl uždengė šešėlis. |
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |