|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 17:58
siūlau stsikreipti sava dėmesius į mano pasiūlymą kai kurioms - strofinkitės, ištisinio tekstuko, lyg 500 žodžių turinčio sakinio aš neskaitau.
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 17:49
Krėvelių mietelyje visi pažinojo Kristiną ir visada dovanodavo kiekvieną jos pražangą. Šešiolikmetės šlovė, iš tiesų, jau siekė net aplinkinius miestelius, o gal ir dar toliau, galbūt net pačią sostinę, kalbėdavo krėveliečiai, svečiuodamiesi vieni pas kitus arba susitikę kur po siaura miesto arka. O Kristina nepamiršdavo tuo pasinaudoti: kartais pramiegodavo pamokas, kartais nemokamai valgydavo kavinėje ledus, o penktadieniais šėldavo mietelio diskotekoje su savo vyresniu broliu Karoliu ir jo draugų būriu, šeštadienius praleisdavo lovoj. Tiesą sakant, Kristina neturėjo savo draugų, o ir nenorėjo jų turėti, tokia tad „marketinginė kampanija“ mėgdavo pabrėžti mergina smalsioms tetulėms. Pastarosios tik linguodavo galvas ir murmėdavo „toli eis, pamatysit, kaip toli eis ta mūsų Kristutė“. Užtat kiekvieną sekmadienį ją galima buvo išgirsti pavyzdingai giedant bažnyčios chore, o popiet repetuojant su dainavimo mokytoja. Būtent dainavimas ir buvo merginos šlovės priežastis – prieš metus į Krėvelius užklydo užatlančio roko grupės žvaigždė, kurios vardo bei pavardės Kristina niekad niekam neišdavė ir, vaikštinėdamas po mišką, išgirdo nuostabų angelišką balsą. Tuo metu Kristina buvo pavyzdinga mokinė ir niekada į jokius nemalonumus nesivelianti mergaitė, o ir draugų dar turėjo. Ji greitai susikalbėjo su žvaigžde angliškai ir jie sutarė, kad kai tik Kritina baigs mokykla, jis pasikvies merginą savo grupėn. Jie net pasirašė sutartį, įdėmiai išstudijuotą žymiausio miestelio advokato – Kvinto Milašausko, bet sutartis buvo griežta Kristinos atžvilgiu: mergina ir toliau privalėjo kiekvieną sekmadienio rytą giedoti bažnyčioj, o popietę leisti su mokytoja. Mokslų irgi numesti šonan negalėjo: sutartis galiojo tik tuo atveju, jeigu mergina mokyklą baigs su pagyrimu ir tris egzaminus išlaikys ne žemiau devyniasdešimties balų. Po savaitės žvaigždė išvyko atgal į sostinę, o po to ir į užatlantę, bet dažnai skambindavo Kristinai ir norėjo viską žinoti apie merginos gyvenimą. Bėda buvo ta, kad likę Krėvelių gyventojai su žvaigžde sutarties nepasirašė, o taip ir prasidėjo merginos lepinimas, kiekvienas tenykštis tikėjo, kad iš Kristinos išaugs dar neregėto ryškumo dainininkė, peraugsianti visas Zvonkes, Karinas ir Oksanas, o dėl to norėjo kuo labiau merginai pasimeilinti, kad ši, viršūnėj būdama neužmirštų ir jų. Tačiau niekas nežinojo vieno punkto, sumaniai įrašyto sutarty, o Kristina, būdama nekvaila mergina, liežuvį laikė už dantų. Nuo to laiko visas jos dėmesys buvo skirtas tik dainavimui, mokslams ir pasilinksminimams su brolio draugais, savųjų mergina atsisakė, nenorėdama, kad kas nors jai galėtų sutrukdyti kelyje į sėkmę. Nors kai gerai pagalvodavo, o to daryti mergina nelabai mėgo, nes visokios niūrios mintys įkyriai lįsdavo galvon, bet visgi, kai gerai pagalvodavo, nelabai suprasdavo, ar ji išties nori būti žvaigžde, ar nori vien todėl, kad to norėtų visi likę Krėvelių gyventojai?
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 16:56
!!! Jei dar kas planuojate rašyti, padarykite tai iki šio vakaro ~21 val., nes šiandien duosiu antrąją užduotį. Ačiū, kad prisijungiat :) !!! Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 14:32
Tomas buvo labai mielas vyrukas – juodaplaukis, dailaus veido, elegantiškas, lieknas, gražiai nuaugęs, galvą irgi gerą turėjo, todėl pabaigęs gimnaziją be sunkumų įstojo į mediciną universitete. Trečiame kurse pradėjo praktiką privačioje klinikoje ir netrukus tapo tikra garsenybe – tarp pacientų pasklido gandai, kad atsirado stebuklingas gydytojas, savo magiškomis rankomis gebantis pagydyti nuo bet kokios ligos. Klinikos direktorius nebegalėjo atsiginti nuo pamišusių ligonių antplūdžio, todėl galiausiai nuleido rankas ir primokė jaunąjį daktarą tiesiog apsimesti, kad jis galįs padėti bet kuriam. Kai Tomas nepatenkintas ėmė prieštarauti, viršininkas nutėškė jam ant stalo Axel Munthes autobiografiją ir paliepė susipažinti su gydytojų profesinėmis paslaptimis.
Parsinešęs knygą jaunasis gydytojas pasinėrė į pasakojimą ir nė nepastebėjo, kaip per porą vakarų surijo penkių šimtų puslapių storumo kūrinį. Romanas įžiebė jame norą skaityti, todėl greitai jis tapo stropiu bibliotekų bei knygynų lankytoju. Laikui bėgant jis net nepastebėjo, kad jo perskaitytų knygų lentynoje daugėjo romanų ir mažėjo dalykinės literatūros. Maža to, jis pats pabandė rašyti ir pajuto, kad visai neblogai sekasi. Pirmasis jo eilių rinkinukas susilaukė nepaprasto pasisekimo, rodėsi, ne tik literatūrą mylintys žmonės, bet tiesiog visas miestas skaito jo knygą, kurią jis, beje, išleido prisidengęs slapyvaržiu. Taigi, dienomis jis toliau sėkmingai gydė pacientus, vakarais rijo knygas, o naktimis kūrė eiles. Rodėsi, jam viskas kuo puikiausiai sekasi, iki pilnos laimės netrūksta nieko, nors vis tebegyveno mažutyje studentiškame butuke ir tebebuvo vienas. Tiesą pasakius, Tomas nuo pat mažens buvo vienišius – gal todėl, kad taip jam buvo parankiausia, o gal todėl, kad nedrįso parodyti tikrojo savo veido. Nei motina, nei tėvas niekada sūnui nerodė ypatingo dėmesio, todėl jam atrodė, kad jo pasaulis niekam neįdomus. Susilaukęs pasisekimo kaip gydytojas ir poetas, jis šiek tiek suabejojo – juk žmonės rijo eiles, kuriose jis išliedavo savo mintis, džiaugsmus, skausmą, o pacientai dievino jį kaip gydytoją, bet ar kažkuris galėtų susidomėti juo kaip žmogumi, jam vis dar buvo neįminta paslaptis. Ir įminti šią mįslę trukdė jo paties laikysena – kasdienybėje jis vengė žmonių, niekada su niekuo artimai nesibičiuliavo, eiles leido slapyvardžiu, o gydydamas, reikia ar nereikia, veidą slėpdavo po sterilia kauke. Taigi savo esybę jis dangstė visais būdais – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 14:21
Aš Tomas. Mano istorija tik prasideda. Jau nuo pat gimimo buvau pažymėtas nelaimėlis. Kai tėvas žuvo autoavarijoje pakeliui į ligoninę, motina mane gimdė. Vos sužinojusi apie nelaimę, nebenorėjo nė akyse manęs matyti, todėl atidavė į vaikų namus – neva prasidėjo pogimdyvinė depresija. Žinau, kodėl ji tai padarė – esu vaikščiojantis priminimas to momento, kai žuvo mano tėvas. Esu riboženklis. Ir kaltas, kad gimiau ne laiku, tereikėjo išlaukti. To nemoku iki šiol: neturiu kantrybės laukti nei autobusų, todėl visur vaikštau pėsčiomis, nei eilėje prie kasos, todėl retai apsipirkinėju ir paprastai anksti ryte, kai parduotuvės dar tik atsidaro, o pirkėjų teužklysta vienas kitas. Palikau vaiknamius prieš kelis metus, naiviai tikėdamas, kad tikrasis gyvenimas kur kas gražesnis - nebus daugiau nei stervų auklėtojų, nei gailestingų veidų, ateinančių į mus pažiūrėti tarsi į žvėriukus zoologijos sode, o iš tikrųjų temalšinančius savo purvinas sielas, besiviliančias, kad pas mus ras būdą išpirkti savo nuodėmes ar bent jau pasijusti geriau, matant tuos nusususius tėvų paliktus vaikus. Ne, vaiknamis tebuvo tikrojo gyvenimo sumažinta kopija. Niekas nepasikeitė.
Kai susipažinau su Diana, ji pasakė, jog mano liūdnos akys traukia. Ji pamilo mano liūdesį. Tai pirmas žmogus, kuriam staiga tapau gražus ir reikalingas. Po dviejų savaičių Diana pabėgo, nes, pasak jos, pasikeičiau. Net miegodamas šypsojau, o mano liūdnos akys prašviesėjo. Dianai reikėjo mano kančios, kaip to nesupratau. Ieškojau jos kelias paras klaidžiodamas po miesto skersgatvius lyg pasiutęs šuo. Staugiau į naktį ir lojau ant praeivių, apeinančių mane lyg išsigimėlį. Galiausiai užkimęs ir suplukęs grįžau į savo palėpę, ten ir tūnojau neatitraukdamas užuolaidų, nesiskutęs, apšepęs, nesiprausęs. Darbe nesirodžiau visa savaitė, paskambinęs viršininkas pranešė, kad galiu nė nebesivarginti. Įsiutęs ėmiau maniakiškai ryti knygas - filosofiją, grožinę literatūrą, psichologiją. Kai perskaičiau viską, ką turėjau, pradėjau temptis po kelias iš bibliotekos ir karštligiškai skaityti per naktis, ieškant paaiškinimo. Kokio paaiškinimo ieškojau, ką po galais tose dulkių išgraužtose, žiurkių apšiktose knygose galėjau rasti? Susikūriau savo filosofiją, nuo šiol tai mano įkvėpimas. Esu paženklintas - velnio išpera. O moterys, tos kalės... jos - pasmerktosios. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 14:17
Ach, supainiojau vardus - iš tiesų rašiau apie Kristijoną, todėl keliu iš naujo savo tekstą. Aną galima tiesiog ištrinti.
Kristijonas nuo mažens buvo savimi pasitikintis ir guvus berniukas. Mokslai jam sekėsi kuo puikiausiai, jis visada mokėdavo tai, kas būtina, nors prie knygų sėdint namiškiai jo beveik niekada nematydavo. Mamai tapo nerašyta taisykle, kad sūnelis nuolat patenkintas, todėl buvo priblokšta, kai šis vieną dieną grįžo iš mokyklos akivaizdžiai sukrėstas ir visą popietę niekas neįstengė jo iškrapštyti iš lovos. Tik vakare berniukas mamai pasiguodė, kad klasiokai išvadino jį didžiagalviu. Niekada nepatyrusiam priešiškumo toks pravardžiavimas jam sukėlė daug neigiamų emocijų. Pagailėjusi sūnaus mama tiesiog pajuokavo, kad jo galvytė visiškai tokia pat kaip kitų, tik atrodo didesnė, nes plaukai garbanoti ir papurę. Ir šie žodžiai buvo stebuklingi – Kristukas vėl nušvito ir ilgam liko patenkintas savo garbanota galva. Tąkart mama galėjo lengviau atsipūsti, nors širdį užgulė jau pažįstamas slogumas. Mintimis ji grįžo septynetą metų atgal, kai stumdama vaikišką vėžimuką skubėjo į ligoninę pas specialistus su baime, jog sūnelis serga pavojinga liga. Mat vaikučio galvytės apimtis gerokai viršijo kitų jo amžiaus kūdikių, ir dar – žaisdamas berniukas nereaguodavo į jokius garsus, todėl kilo įtarimas, kad jis neprigirdi. Po nuodugnių tyrimų gydytojų išvada buvo ta, kad su klausa viskas yra tvarkoj, o didesnė nei įprasta galvytė tėra įgimtas, bet nepavojingas nukrypimas. Tą vakarą, kai septynmetis sūnus graudžiai verkė dėl savo didelės galvos, motinai vis dėlto pasirodė, kad tai labai pavojinga, vien jau todėl, kad Kristijonas visą gyvenimą dėl to kompleksuos. Tačiau moteris buvo sumani ir, kaip jau minėta, visą kaltę suvertė plaukams. Garbanos berniukui tapo ne tik pasiaiškinimu dėl galvos didumo, bet ir tikru pasididžiavimu. Kompleksų dėl to jis niekada nepatyrė, kaip ir dėl nieko kito gyvenime. Bėda tik ta, kad dėl šios priežasties iškilo daugybė naujų nesutarimų – berniukas nebenorėdavo eiti pas kirpėją, o žiemą nesutikdavo mautis ant galvos kepurės. Tai vargino visą šeimą, tačiau tėvai stengėsi į visus šiuos vaiko prasimanymus žiūrėti atlaidžiai ir Kristijonas užaugo laimingas, sveikas, savimi pasitikintis vaikinas. Ūgtelėjęs tarp draugų, o ypatingai tarp draugių jis buvo tikras pažiba, merginos lipo prie jo kaip musės. Iš mamos išmokęs gerų manierų, jis su visom elgėsi draugiškai, net sunku būdavo nuspėti, kuri jam iš tiesų prie širdies. Tai konkurentes tiesiog varė iš proto, jos buvo pasiruošusios kovoti dėl Kristijono lyg hienos dėl grobio. Atrodė, kad merginos tiki, jog mielojo garbaniaus meilę išsikovos ne ta, kurią pasirinks jis pats, o ta, kuri bus stipriausia kovoje. Ir nė viena net nenutuokė, kad Kristijonas jas visas jau seniai yra surangavęs. Dar didesnė staigmena varžovėms būtų buvusi žinia, kad vaikinas jas vertina ne pagal kažką kita, o pagal plaukus – kuo didesnės garbanos, tuo patrauklesnė jam atrodė moteris. Ir vis dėlto, pamilęs vieną iš jų, jis sudvejojo – ar tikrai ta garbanotoji bus tinkamiausia, ar neteks vėliau su ja skaudžiai varžytis: dėl garbanų, o galiausiai ir dėl viso kito jų bendrame gyvenime? Mat, nors iš šalies jaunuolis atrodė linksmas ir lengvabūdis, viduje buvo išsiugdęs išmintintį ir atsargumą. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 08:05
- Marija, susitvarkyk kambarį! – atsklido mamos balsas iš virtuvės. – Ateis svečiu-ų! “Ir vėl!” – pagalvojo Marija, o garsiai atsišaukė: “Ge-rai!”. Namus tvarkyti, aišku, būdavo procesas, prilygstantis toms akimirkoms, kai įdomaus filmo viduryje televizorius pradeda mirgėti baisiomis skersinėmis juostomis. Bet jai patikdavo vakarai, kai pas mamą ateidavo svečių, kai namai kvepėdavo kava ir pyragėliais. Kaskart kitokiais. Su plakta grietinėle arba obuoliais ir cinamonu. O svarbiausia, atsirasdavo kelios valandos, kai visiškai netrukdoma galėdavo sėdėti savo kambaryje ir – taip taip! – veikti kas tik šauna į galvą. Dažniausiai skaitydavo arba ruošdavo pamokas, arba eidavo į kiemą. Kartais rašydavo eilėraščius. Bet juk ne tai svarbu. Svarbus tas laisvės skonis ant liežuvio galo. Vos juntamas, kaip ruošiantis kąsti pyragėlio. Kartais, kai ateidavo ypač svarbūs svečiai, ir Marija tikrai galėdavo garantuoti, kad bus pamiršta, ji apsirengdavo mamos suknelę, apsiaudavo aukštakulnius ir raudonai nusilakuodavo nagus. Bet kuri gi mergaitė taip nėra dariusi! - Marija! Nubėk į parduotuvę, cukrus baigėsi. - Gerai. Tai buvo savaime aišku. Jei Marija būtų nesutikusi, mama būtų aukštai pakėlusi antakius ir nustebusiu balsu pasakiusi: „Ką aš girdžiu!” arba „O čia dabar kas?” Mergaitė nemokėjo pasakyti „ne“. Ir ne tik mamai. Klasiokams, kurie nuolat kaulydavo nusirašyti. Klasės auklėtojai, kuriai nuolat prireikdavo pagalbos tvarkant kabinetą ar rūšiuojant metodinę literatūrą. Draugėms, kurios sakydavo, kad Marija moka meistriškai padaryti šukuosenas. Ir, aišku, kas be ko, sau ji taip pat nemokėdavo paprieštarauti, ypač kai norėdavo suvalgyti dar vieną pyragėlį. Todėl paauglystėje nuolat kompleksuodavo dėl svorio. Marija buvo iš tų mergaičių, kurie gailėdavo kiekvieno sutikto benamio šuns ir spėliodavo, ką žaidžia vaikai kitoje Žemės rutulio pusėje. Nepaisant kasdien pasitaikančių nesklandumų (tarp kitko, jie ištikdavo nuolat - nors Marija buvo protinga mergina, bet be galo išsiblaškiusi), gyvenimas jai atrodė gražus. Tik trūko netikėtumų, kaip kažin ką. Baigusi mokyklą Marija ėmė ir visus nustebino. Vieną vakarą, šeimai žiūrint televizorių ir valgant pyragėlius, tėškė ant stalo priėmimo dokumentus. - Aš išvažiuoju studijuoti į uostamiestį. - Ką aš girdžiu? – nustebo mama. – argi pas mus negali surasti, kur mokytis? - Šaunuolė, - pasakė tėtis. – pats laikas pamatyti gyvenimo. Taigi Marija išvažiavo į uostamiestį mokytis kirpėjos amato. Jos svajonė buvo atidaryti nuosavą šunų kirpyklą ir gražinti keturkojus augintinius. Vakarais ji, kaip ir kelios kitos kurso draugės, įsidarbino kavinėje padavėja. Tai buvo labai svarbu, nes būtent čia ji ir išmoko pasakyti „ne“. - Ne, šių pyragėlių šiandien nebeturime. Gal užsukite rytoj? - Dienos sriuba baigėsi. Apgailestauju. - Eikite iš kur atėjęs! Čia tikrai ne traukinių stotis, ir apskritai, tokiu metu mes nieko ne-be-aptarnaujame! Greitai Marija metė darbą kavinėje ir laisvu nuo mokslų metu įsidarbino delfinariume bei išmoko treniruoti delfinus. Nuo delfinų terapijos dingo visi kompleksai, svoris pasidarė normalus, potraukis pyragėliams taip pat kažkur išnyko, o gyvenimas atrodė dar gražesnis. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 05:52
Kristina (Marquise, dabar jau tu užknisi, tai juk galėjo būti Odilija arba net Raminta...) žiūri į šį karnavalą kiek ironiškai, jai nereikia nei apnuoginti bambos, nei laikytis už didžiulio blasterio, ji ir taip pasitiki savimi iki pat tos ribos, kada jau imi jausti neryškią panieką pernelyg savimi susirūpinusiems žmonėms.
Pasiturinčių tėvų dukra ir pavyzdinga studentė ji nuolat balansuoja ant tam tikros plonos ribos tarp nuolankaus paklusnumo ir protesto, jai sekasi susirasti draugų, mat yra linksma, atviro būdo ir sugeba prisitaikyti, tačiau širdies gilumoje ji gana liūdna, nes jai nepakanka nei drąsos, nei fantazijos pasiskelbti Tikra Menininke, todėl ji juda tėvų nubrėžtais gyvenimo bėgiais, tik šiek tiek prasisverdama pro langą ties posūkiais. Jos vaikinas (nes kiekviena save gerbianti mergina privalo turėti vaikiną) šiek tiek aukštesnis, bet nei pernelyg atletiškas, nei pernelyg hipis, ji nemėgsta kraštutinumų, bet kuriai avantiūrai pasirašo aiškiai suvokdama, kad tai tik piknikas, traukinio stotelė, vaidmenų žaidimas. Kristiną šiek tiek slegia suvokimas, kad gyvenimas yra geležinkelis į nebūtį, periodiškai aplankantis stoteles festivaliniuose miesteliuose, bet iš esmės jį sudaro kasdienybės bėgiai ir tuštuma iki pat horizonto. Žavi, mandagi, nelaiminga. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 00:44
Žaneta mano, kad yra labiausiai užsispyręs padaras pasaulyje. Neturi kairės kojos mažojo piršto, nes būdama aštuonerių susiginčijo su kaimyne Gražina ir nusišniojo jį žirklėmis šakoms karpyti. Nuo tada, kai kažkada kažką išgirdo sakant, jog jos bendravimo manieros - lyg pasiutlige susirgusio buldozerio, ėmė skaityti kiekvieną populiariosios psichologijos knygelę, papuolusią akiratin. Bendrauti su ja lengviau nepasidarė: šventai įsitikinusi, jog kiekvienas jos perskaitytas žodis - tiesa, ji bando vienu metu sekti viskuo nuo Karnegio iki Šostromo, dėl ko, jei ne gražios, khe khem, akys, visų būtų laikoma klinikine lunatike.
Tiesa, yra viena problemėlė, kurios Žaneta nežino. Jos amžinatilsį senelis - Jacek Jan Niezniszczalny (pseudonimas, tikrosios pavardės niekas neprisimena) - turėjo labai savotiškų pomėgių. Be to, kad mėgo pasilepinti iš artimiausios poliklinikos nukniauktu opiumu, priklausė savo paties įkurtai organizacijėlei "Druga Burza", siekusiai atkeršyti Anglijai ir asmeniškai Čerčilio palikuonims už tai, kad jo tėviškę dabar valdo purvini komunistai. Nepaisant labai riboto suvokimo apie politiką bei konspirologiją, drugaburziečiai kažkokiu būdu sugebėjo prisivilioti visai rimtų kadrų, tarp kurių buvo vienas toks pusiau lenkas pusiau mongolas iš Pavlovo instituto, su juodais ūsiukais, rūgščia šypsena ir tamsia praeitim. Baigėsi tuo, jog Žanetai, dar visai vaikui, sėkmingai įvykdytas smegenų praplovimas. Ji užprogramuota reaguoti į frazę "Matka boska z dupki woska" ir paklusti bet kokiai komandai, kol frazė nebus pakartota atvirkščia žodžių tvarka. Žaneta turėjo užaugti Anglijoje kaip paklusni emigrantų mergaitė, pamiršti savo tikrąją tautybė, įsidarbinti kur nors valdžios struktūroje, o kai ateis laikas - įvykdyti tamsų planą, kurį jos senelis tikėjosi iki to laiko sugalvosiąs. Nepasisekė, Jacekas Janas pasimirė nuo širdies smūgio žiūrėdamas televizorių kai Žaneta buvo dar visai maža, ir su savim į krematoriumą nusinešė raktinė frazę. Visai gali būt, kad keistokas merginos būdas yra vaikystėj iškentėtų psichologinių eksperimentų pasekmė. Bet daugumai vyriškos lyties patinų, sutinkančių savo kelyje Žanetą, tai nėra labai svarbu. Kadangi vien buko užsispyrimo valdomos merginos elgesio schemas yra gan lengva atsekti, manipuliuoti ja - vienas juokas, būtent taip vargšę prisijaukino Kristijonas (neilgam). Ai, apie tėvus nieko nežinau. Žaneta kažkuriuo gyvenimo etapu įsikalė sau į galvą, jog pasakoti apie savo protėvius - gėdinga, todėl kur ir kaip ji ganėsi po senelio mirties lieka paslaptim. Jei kas nors iškamantinėsit ją - pasakykit. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 23:22
Kristijonas
- Mūsų Jonukas bus „biznierius“, - sakydavo tėvai. - Kristis pavarys ir sudrebins pasaulį savo nerealiais piešiniais, - sakydavo draugai iš dailės mokyklos. - Pažiūrėsim, kaip dugną dėsim, - tyliai pabambėdavo Kristijonas ir toliau dirbdavo, ką dirbęs. Po mokyklos neskubėjo. Juk jaunas vyras, yra to laiko. Svarbu išsirinkti tai, kas tikrai patinka, o tuo tarpu galima ir „pabizniauti“ – juk su mama turguje trinanatis nemažai prekybinių gudrybių ir versto subtilybių buvo išmokta. Tad nedelsė ir dar mokykloje būdamas pradėjo verslauti: sutarė su tėvu, kad vieną garažą perima savo žinion ir atidaro „tiuningo saloną“. Išpiešė pirmą mašinytę – „ledas“. Prifotkino, į internetą skelbimų pridėjo, forumuose pasiskelbė. Pirmasis užsakovas paprašė nupiešti pusnuogę moteriškę ant kapoto, o antrasis – dantis iššiepusį vilką ant durelių. Kai trečiasis atvarė supuvusį golfuką ir užsakė nutapyti šimtą rožių raudonų, mat mašina bus dovana panelei, Kristis nusispjovė ir saloną uždarė. Šūkis „klientas visada teisus“ tikrai jam ne prie širdies, nusprendė. Antrasis sumanymas – krovininių automobilių nuoma – taip pat nepasiteisino. Kai policininkai pranešė, kad jam priklausantis autofurgonas jau antras mėnuo stovi mokamoje aikštelėje miesto centre ir paprašė susimokėti solidžią sumelę, Kristijonas bandė įrodyt, kad jis čia ne prie ko, čia klientas, bet kai paskaitė sutartį paaiškėjo, jog toji tinkama tik katei į dėžutę patiesti, o baudą reiks susimokėti pačiam. Susimokėjo, verslas žlugo. Vaikinas suvokė, kad popieriai ir dokumentai prie jo „nelimpa“. Po antrosios nesėkmės nepasidavė, pabandė dar šio bei to, bet jei imdavosi kažko „meniško“, tuomet greit susivokdavo, kad iš to sotus nebus, kad per daug jo polėkis ribojamas, kad įstatytas į kūrybinę klišę darosi irzlus. Jei sugalvodavo kažką labiau praktiško, tuomet jau antrą mėnesį krūtinę prislėgdavo rutina, o trečio pabaigoje iškeldavo rankas ir taręs „tai ne man“ grįždavo į tėvų namus. Taip tęsėsi tol, kol susirgo mama ir tėvas trenkęs kumščiu į stalą pasakė: - Dirbsi pas Stasį, arba manykis pats. Taip Kristijonas tapo vilkiko vairuotoju. Ir pasirodė, kad tas darbas jam visai patinka. Riedi sau nevaržomas keliais keleliais, mintys skrieja, niekas nenurodinėja, per petį nežiūri. O ir pinigai geri. Būtų taip važiavęs ir važiavęs, jei vieną dieną nebūtų užsukęs į kažkokį Lietuvos užkampį paimti krovinio ir nebūtų sutikęs trijų draugų stiklapučių. Vos pamatęs jų kuriamą meną ir pats užsinorėjo to imtis. Susitarė, kad kai tik nebus reisuose, apsistos pas vieną iš jų ir mokysis. Taip Kristijonas tapo fūristu – stiklapučiu, kuriam nieko netrūksta. Na nebent moters. Padorios, ne kaimietės. Tokios šiek tiek prie meno, kad pritiktų. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 22:49
Kristina - augo Puskelnių kaime, iki keturiolikos metų buvo pavyzdinga mokinė, puiki anūkė ją auginusiam seneliui. Motina mergaitę paliko jai būnant metukų amžiaus ir iš motinos negrįžtamai atimtos motinystės teisės. Tėvas - bedarbis, turintis dar penkis vaikus ir visi nuo skirtingų moterų. Kristinai suėjus keturiolika metų vietinė šaika sumąstė, kad ji jau pakankamo amžiaus, kad būtų priimama į draugų ratą, tad nuo tada su jais bastėsi. Būdama su jais sužinojo ką reiškia cigaretės, alus, bėgimas iš pamokų. Kai jai suėjo penkiolika, motina, kuri po ligos nebegalėjo pastoti, pajuto motiniškus jausmus Kristinai ir bandė su ja suartėti. Kristina kurį laiką gyveno su motina, bet kai motina pamatė, kad dukra netikėle užaugo, vėl grąžino seneliui. Šešiolikos ji pati pabėgo iš šaikos, kai jos keturiolikmetė draugė pastojo nuo jos vaikino - šaikos lyderio. Supratusi, kad nori ištrūkti iš to kaimo, ji ėmėsi mokslų, ketino taip gerai mokytis, kad įstotų į nemokamą vietą universitete ir pabėgtų iš Puskelnių. Deja, senus įpročius sunku pamiršti. Netrukus mergina grįžo pas senus draugus ir toliau uliavojo su jais. Pabaigus dešimt klasių ji išėjo iš mokyklos, įstojo į profesinę mokyklą Marijampolėje, tačiau ji perdien tik linksminosi, mokslai nerūpėjo ir galiausiai pati juos metė. Sulaukus pilnametystės be normalaus išsilavinimo, pasiūlius draugei, išvyko į Norvegiją. Nemokėdama kalbos ji dirbo sunkius darbus: rinko mėlynes, dirbo skalbykloj, valykloj. Šiaip ne taip išmoko kalbą. Atsitiktinai, Kristinai su draugais beeinant pro šalį, pamatė, kad vyksta aktorių atranka filmui. Kristina juokais sudalyvavo atrankoje. Merginos grožis ir įgimti aktoriniai gebėjimai sužavėjo komisiją, tad ji buvo priimta. Kristina suvaidino taip ir neišgarsėjusiame filme - "Grožis ir kitos subtilybės". Tačiau Kristina neliko nepastebėta. Jos talentą pastebėjo kiti režisieriai tad iki dvidešimties ji spėjo išgarsėti dviejuose filmuose. Šiuo metu Kristina gyvena Australijoje, sunkiai, bet metė žalingus įpročius, bedirbdama susirado normalių draugų ir planuoja tęsti aktorės karjerą.
|
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |