|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-12 16:15
7. Kristina + Marija.
Savaitė iki kito šeštadienio man buvo pilna kažkokio neramaus, jaudulingo laukimo, bandant įsivaizduoti, kaip viskas bus. O gal išvis nebus. Aš sutikau, pasakiau „taip“. Savo žodžio buvau nusprendus nekeisti. Bet nerimas sukosi širdyje. Sekmadienį jis paskambino ir pasakė: „ Daviau tavo telefoną tai - kitai. Jos vardas Marija, ji žadėjo tau paskambinti“. Laukiau skambučio dvi dienas, ir negalėjau įsivaizduoti, ką jai reikės pasakyti. Kodėl ji negali paskambinti iš karto? Trečiadienį pagaliau paskambino. Ji buvo miela, kalbėjo paprastai. Klausė, ar žinau, kas bus. Atsakiau: „Neturiu nė menkiausio supratimo. O tu?“. Ji pasakė: „Aš irgi nežinau“ – truputį vaikiškai, tarsi ir ji, ir aš nesugebėtume išspręsti paprasto matematikos uždavinio. Visas nejaukumas kažkur pradingo. Susikambinom ir ketvirtadienį, ir penktadienį, ir šeštadienį ryte. Manau, kad tada jau žinojome viena apie kitą dešimt kartų daugiau, nei jis žinojo apie mus. Marija paklausė: „Kaip tu apsirengsi?“ . Aš: „Kad galėčiau eiti į gerą restoraną.“ Marija: „Ne apie tą klausiu. Kaip po apačia apsirengsi?“ Aš: „Nežinau. Kukliai“ Marija: „Ha ha, taip ir patikėjau“. Aš: „Dėl manęs nesirūpink. Bet jeigu nori būti draugė, tai apatinius apsivilk kuo bjauresnius. Sutarta?“ Marija: „ Gerai. Sutarta. Kuo bjauresnius“. Pakikenom abidvi. Supratome viena kitą be žodžių. Šeštadienio vakaras atėjo, ir jis atėjo jaukiame restorane prigesintomis šviesomis. Valgis buvo mandaras, bet neskanus; interjeras pseudo-barokinis, kėdės didelės ir nepatogios, masyviais ovalinias atlošais. Jis buvo labai kruopščiai pasiruošęs tam vakarui. Pasakojo apie barokinį meną, kuo panašūs ir kuo skyrėsi to meto Lietuvos ir Prancūzijos didikai, pasakojo apie Prancūzijos ir Saksonijos dvarų papročius. Vienu metu buvo priimta vakare pasisveikinant moterims pabučiuoti ne į ranką, bet į krūtinę. Jos tada dėvėdavo korsetus, krūtinės būdavo iškeltos. Kas bus šį vakarą? Jis šypsojosi ir nesakė. Deserto restorane neužsisakėme, jo namuose yra tai progai nupirktas torčiukas, kurį valgysime su kakaolitu (suprask, kava). Kai nuvažiavome, jis atnešė iš savo kabineto du barokinius kostiumus. Mudvi su Marija abi labai kritiškai apžiūrėjom. Ne autentiškas antikvaras, bet labai gerai padarytos kopijos. Viskas kaip tikra, su trim pasijoniais, korsetu ir su cullotte (tai tokios to laiko moteriškos kelnaitės). Užsidarėme miegamajame ir ėmėm persirenginėti. Iš pradžių Marija padėjo man, po to – aš jai. Ji apsivilkus įmantriais lingerie apatiniais, su kokias einama į pasimatymą, kai žinai, jog kažkas gali nutikti. Aš sakau jai: „Aha, matau, kaip negražiai apsirengei. Gražūs lingerie, kur pirkai?“ Jinai sako: „Nepavydėk, jei nori, atiduosiu. Bet tu tada man savo atiduosi. “ Susiradau smeigtuką ir įdūriau jai į minkštą vietą. Jinai suklykė nesavu balsu. Jis pabeldė į duris ir nermiai paklausė: „Ar viskas tvarkoje“? Marija verkšlenančiu balsu pasakė: „Iš manęs Kristina apatinius nori atimti“. Jis negirdėjo mudviejų juoko, per rūbų šlamesį, per duris ir per delnus, uždengusius burnas. - Atrodai kaip Pompadur, - pasakė Marija kikendma. - O tu – kaip Dur-pompa, - atsakiau aš. - Judvi ten, baikit šušuotis, aš nebegaliu laukti, – už durų kimiai pasakė jis. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 23:48
Jeigu niekas iš ankstesnių dalyvių nebenori, tai gal galiu prisijungti aš, kaip naujokas?
Parašysiu 7tą gabaliuką (Marija+Kristina), iki ryt popiet. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 20:50
!!! Jei kažkas dar planuoja rašyti, brūkštelkit žinutę iki rytojaus ~15 val. Nes jei norinčių nebus, judėsime toliau - kam laukti to, kas neplanuoja ateiti? :) Taip pat manau niekas neprieštarautų, jei kažkas iš jau rašiusių šiame etape norėtų pakartoti ir parašyti dar vieną istoriją - mielai prašom. Nesivaržykit, tik nepamirškit informuoti ;) !!! Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 20:37
6. Kristijonas (Marquise) + Marija (connected)
Igula žinojo, kad Kristijonas moka keiktis rusiškai. "Fūristo patirtis gabenant krovinius į rytų pusę", - traukdavo per dantį krante. "O kaip rusaitės?" - pribaigdavo. Tačiau įgula nežinojo, kad Kristijonas moka keiktis meniškai. Šlykščiausi rusiški keiksmažodžiai neįtikėtinais literatūriniais deriniais jachtoje liejosi iš Kristijono lūpų natūraliu, nevaržomu srautu. Visą Kuršmarių regatos jūros etapą jachta "Rainė" pirmavo. Iki finišo bojos likus pusei jūrmilės, nurimo vėjas. "Štiliakas!" - pro sukąstus dantis, užvertęs galvą į vakarėjantį pajūrio dangų, keiksmų triadą užbaigė Kristijonas. Įgula tylėjo. Visi žinojo, kad išlipęs į krantą, Kristijonas vėl taps santūriu stiklo pūtėju, kurio net neįtarsi, tariant žodį "Velnias". Dabar reikėjo laimėti. Antroje vietoje plaukusi "Mėta" vis dar turėjo vėjo ir artinosi link Kristijono jachtos. "Linguojam, linguojam. Taip, kad nepastebėtų, nes diskvalifikuos." - pašnibšdom įgulai meldėsi Kristijonas. Jie laimėjo "Mėtą" aplenkę puse korpuso. Tuoj po finišo Kristijonas išsiuntė žinutę "Laimėjom". "Sveikinu :)" po minutės supypsėjo atgalios. Įplaukiant pro pakeliamą tiltą "Rainė" pasitikta ovacijomis. Kristijonas kukliai nuleidęs galvą ruošė "švartovus". Pirmasis regatos etapas sutapo su Jūros šventės atidarymu. Marija negalėjo sau atleisti, kad sutiko papildomai padirbėti restorano laikinam bare senąjame uoste. Susigundė didesniu atlygiu, bet dabar buvo pasirįžusi primokėti, kad tik nereikėtų aptarnauti girtų buriuotojų. "Arogantiški šmikiai. Nekenčiu" - leipdama iš nuovargio galvojo pildydama šimtąjį alaus bokalą. Dar tas mamos skambutis: "Visai užmiršai mane". Alus vakaro kaitroje putojo. Gėlėta suknelė nuo prakaito lipo visur, kur įmanoma. Jai teko paplušėti, kol pripildė Kristijono užsakytus bokalus. - Tu tikrai graži. Jei norėsi, po darbo prisijunk. Jachta "Rainė", už tavo baro nugaros. Dar draugę gali pasikviesti. - atsainiai mestelėjo Kristijonas ir nešinas keturiais bokalais pasuko link stalelio. - Kurgi ne. - pavymui atkirto Marija. - Atskubėsiu. - Pasitaisė nuo peties nusmukusią suknelės petnešėlę. "Milijon, milijon alich roz." - plyšavo Pugačiova. Kai Marija nusprendė apžiūrėti jachtas, varteliai į prieplauką jau buvo užrakinti. Girta būriuotojų bendruomenė linksmai šurmuliavo dalindamasi etapo įspūdžiais. Rusiški keiksmažodžiai ir garsus juokas laisvai kilo į žvaigždėtą Klaipėdos dangų. Paklibinusi vartelius, Marija jau suko atgalios. - Taip ir maniau, kad ateisi. - Kristijonas bėgo link vartelių. Brūkštelėjo kortele, varteliai atsidarė. - Ne, nereikia! Norėjau pasivaikščioti prieš miegą. - Marija atpažino Kristijoną. - Ne pyragai visą dieną aptarnauti arogantiškus šmikius? Ane? - Kristijono atviras, giedras žvilgsnis bedė kažkur giliai. - Na taip. - nelabai suprasdama ką šneka, atsakė Marija. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 17:03
5. Kristijonas (Marquise) + Tomas (Gija)
Pagaliau jis pasiekė stotį. Pasišlaistęs pirmyn-atgal subedė nosį į lantelę, tačiau suprasti, kas ten surašyta nepavyko, todėl šoko į artimiausiąjį autobusą ir išpoškino: – Į Kauną. Atsakymui išgirdo skaičiukus, kurie neatitiko jo galimybių, spaudžiamų kišenėje. – Velnias... Iššokęs lauk piktai nusispjovė ir ilgai nedvejojęs patraukė plento link. Buvo vėlyva popietė, pravažiuojančių kelyje matėsi nedaug, todėl ilgokai teko styroti įkyrioje birželio saulėje. Viltis ėmė sekti ir jaunuolis pradėjo svarstyti, kas bus, jei iki vakaro taip ir nepavyks ištrūkti iš šios skylės. Geriau jau nakvosiu kur po krūmu ir rytoj pėsčias keliausiu, nei vėl į tą prakeiktą vaiknamį, svarstė žvalgydamasis į miško pusę. Staiga šalimais sukriokė variklis ir nugarą užplūdo dusinantis karštis. Atsisukęs pamatė visai šalimais stovint purviną vilkiką. Nedrąsiai, lyg laukinis žvėris, prisiartino prie durelių ir atidarė. – Lipk gi vidun, ko staipaisi it merga, – valiūkiškai šūktelėjo rubuilis vairuotojas. Tomas įsiropštė ir susirietęs įsitaisė ant sėdynės. Mašina pajudėjo. – Na? – prašneko vairuotojas. Tomas dar labiau susikūprino. – Tai ką? Keliaujam? – toliau jį kalbino pašnekovas. – Nu. – Tai pasakok! Iš kurgi varai? – Iš čia. – Iš čia? – pakraipė galvą vairuotojas, vis dar nenorėdamas pasiduoti. – Nu. Abu nutilo. Tomas surietęs kaklą nudūrė savo liūdnas akis žemyn, o antrasis vis nesinėrė kailyje iš noro pabendrauti – juk tam ir sustojo, kad šnekučiuojant neprailgtų kelionė. – Tai kas per vienas esi, ką? Gal bent susipažinkim? – Atstok! – sulojo pakeleivis. Atsakymas vairuotoją nustebino, pribloškė, bet labiausiai nuvylė. – Aš tai Kristijonas, jeigu įdomu, – numykė patyliukais. Bevairuodamas jis dažnai paimdavo pakeleivių – vis smagiau važiuoti ne vienam, ir valandos greičiau sukasi, ir kelias ne taip prailgsta. Su metais jis išmoko prakalbinti ir išklausyti ne vieną, daug istorijų prisiklausė, daug sielų pažino, bet štai tokio užsispyrusio avino dar nėra matęs. Ką gi, beliko tiesiog tylėti. Nebepakentęs tylos jis pasukinėjo savo išklerusį grotuvą, susirado mylimiausią dainą ir kartu su atlikėju užtraukė rusiškai. – Geriausia muzika, kai kelias prailgasta, – mostelėjo tylinčiam pakeleiviui. – Žinai juk? – Ką?.. – Nežinai Vysockio? Tikrai? Juk tai visų furistų žvaigždė. – Susikišk jį sau! – Tai tu gal nė vieno furisto nepažįsti? – Mano tėvas buvo vairuotojas. Ir kas iš to? – burbtelėjo jaunuolis. – Jau sustok, – paprašė netikėtai. – Ką? Čia? – dar labiau apstulbo Kristijonas ir apsidairė po laukus. – Čia ir išlipsi? Nusišneki? – Velnias, sakau išleisk. Dar nespėjus ratams sustoti pakeleivis pradarė duris, šoko žemyn į kelkraštį ir nebeatsisukdamas pasileido per pievą. Vairuotojas užsigulęs ant vairo ilgai stebėjo, kaip nepažįstamasis brenda tolyn per aukštą žolę, kol galiausiai visiškai išnyksta iš akių. – Visokių keistuolių būna... – pakraipė galvą ir galiausiai vėl leidosi į kelią. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 00:39
4. Žaneta (Valkas) + Kristijonas (Marquise & franco_nero) (Antrajam personažui pasiėmiau dviejų autorių medžiagą. Tiko.) Žaneta jau kokias dvi valandas prakaitavo saulėje, pėstindama keliu ir koneveikdama visą pasaulį, o labiausiai Remygą su visomis jo išmonėmis. Iš nedidelės rankinės, kurią nešėsi, kyšojo didesnė pusė knygos „Pradedančioms lesbietėms“ – knyga nebuvo didelė, bet nepritaikyta Žanetos rankinytei, kurioje paprastai tilpdavo tik piniginė, atsarginis auskaras ir ryškiai raudonas lūpdažis. Kažkoks kuoktelėjęs diedas, užuot pametėjęs ją iki nors vieno padoraus miestelio, nuvežė iki artimiausios aludės 20 km nuo magistralės ir paprašė penkias minutes palaukti. Jokių problemų, paskui grįšime, tik užsuksiu pas draugą. Aišku, ji laukė kantriai, tačiau kai po valandos nuėjo pasižiūrėti, rado dėdulę trūkusį su visu draugu. Todėl neliko nieko kito, kaip tik pėsčiomis pasiekti magistralę ir jau buvo visai nusivariusi, kai už nugaros išgirdo burzgimą. Kristijonas važiavo ir švilpavo. Galvojo, kad jo kaimynas, „Vilniaus duonos“ vairuotojas Petras, visai ne laiku pasiūlė tą reisą į Klaipėdą. Tačiau ką padarysi, tai abiem buvo naudinga. Petras pats negalėjo važiuoti, nes po savaitgalio dar laikė po padu kamštį, o Kristijonas ne tik vėl neturėjo nuolatinio darbo, bet, be abejo, turėjo ir reikiamas kategorijas sunkvežimiui vairuoti. Tarp kitko, iš stiklo pūtimo pagal poreikius jam gyventi neišėjo, todėl vyrai kaip visada greitai susitarė. Galiausiai, juk duonos krovinys turi šiandien pasiekti Klaipėdą. Dar Kristijonas galvojo apie skambutį. Užsuks grįždamas į tą Ariogalą. Katiliuką bulvėms virti įsimetė, nors panašia nesąmone kaip juodas švarkas net nesiruošė rūpintis. Pistoletų imitacijas irgi tegul patys gaminasi, jeigu nori. Dar galvojo apie draugų 27-ojo gimtadienio proga padovanotą kišeninį alkotesterį. Tas daiktas po rytinio gurkštelėjimo būtų pravertęs, bet aną savaitę, penktą ryto besivilkdamas iš vakarėlio, susigriebė, kad jo nebeturi. O daugiausiai galvojo apie pastarojo mėnesio savo žavėjimosi objektą, kaimynę Anką iš 69-ojo buto. Tik staiga, taip apie viską begalvodamas ir bešvilpaudamas, išvydo kelio viduriu besivelkančią merginą. Ką ji čia, po velnių, veikia? Nusiplūkusi, kurgi ne – per tokį karštį. Lyg apsirengusi, lyg ne visai – atsisuks, geriau pamatys. Baltasis sunkvežimis sulėtino greitį ir pyptelėjo. Mergina, rodės, neketino nei atsigręžti, nei pasitraukti. Pyptelėjo dar penkis kartus. Sustojo. Nieko. Žingsniuoja kaip žingsniavusi. Ožka. Na palauk, pamatysim, kas gudresnis. Sunkvežimis aplenkė nepažįstamąją ir sustojo tiesiai priešais ją. - Labas. Gal iki magistralės? – paklausė kaip niekur nieko, atidariusi dureles. Kaimynė Anka kaipmat išdulkėjo Kristijonui iš galvos. - Mhm. Į Klaipėdą. - Gal pakeliui? Man į Kauną. Būsiu dėkinga. Kristijonas pasižiūrėjo nustebęs. - Žinoma, kad pakeliui. O kaip kitaip. Sėsk tiktai. Nelaukdamas, kol ji įsitaisys, užvedė sunkvežimį. - Iš kur važiuoji? – paklausė Žaneta. - Iš Vilniaus. - O tai kokiais čia dabar keliais? - Ai, šiaip. Buvau išsimaudyt, yra ten toks ežeriukas. Karšta. Kas ten tau? Ko maliesi? - Diržo neužsisegu. Krato. - Greit į asfaltą išvažiuosim. - O tu panašus į Žaką Lakaną. Jaunystėje. - Nepažįstu. - Mmmm... Jungą žinai? - Nelabai. - O Zigmundą Froidą? - Toks kulinaras? - Jo. Ne, pamelavau. Į Lakaną ne. Į Vargą Vikernesą. - Vikernesas kas kita. Visi sako, kad panašus. O tau nebaisu čia vaikščioti? Taip apsirengus? - Normaliai aš apsirengus. - Nu jo, normaliai. Minutę patylėję, jie tęsė pokalbį. - Koks tavo vardas? - Žana. - Tikras? Skamba kaip iš filmo. - Tikras Žaneta. Bet draugai sako Žana. O tavo? - Kristijonas. - Tėvai Jonuku vadina? – užjaučiamai paklausė. Kristijonas taip tiriamai pasižiūrėjo į Žanetą, kad vos nenuvažiavo nuo kelio. - Iš kur žinai? - Mano brolis irgi Kristijonas. Abu sukikeno. - O tu ko į Kauną? Į studijas? - Ne. Šiaip. Užsimaniau. - Būtinai? - Nebūtinai, o ką? - Tai varom į Klaipėdą. Vakare parvešiu. Į Vilnių, ar į Kauną, kur norėsi. - Daaa- vaj... – nutęsė Žaneta ir pagalvojo, kad bus visai smagu. - Aš turėsiu duoną išsikraut, o paskui galėsim į pajūrį. - Tvarka. Kol tu kraustysies, pasibastysiu po miestą. Klaipėdoje jie sutarė susiskambinti „jeigu ką“ ir apsikeitė telefono numeriais. Popiet Kristijonas sutartoje vietoje laukė Žanetos, vartydamas rankose išsikrovusį mobiliuką. Po kiek laiko nusprendė važiuoti vienas ir kuo greičiau pasiekti Ariogalą. Aišku, jis nežinojo, kad Žaneta, būdama jau visai netoliese, staiga užsimanė blynelių su ananasais ir braškėm ir, pasukusi į pirmą pasitaikiusią kavinę, ten sutiko Mariją. Taip pat nežinojo ir eilinės Žanetos istorijos, dėl kurios jai buvo šiek tiek pikta ir šiek tiek viskas vienodai – jie nelabai spėjo pakeliui pasikalbėti. „Na, palauk, vis tiek mes dar susitiksim“ – pagalvojo Kristijonas ir įlipo į mašiną. Tada pamatė nuo gretimos sėdynės nukritusią kažkokią nedidelę knygelę. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 23:09
Kadangi mūsų su Valko interesai susikirto, išėjo dvi trečios dalys. Jei kažkas toliau rašydamas minės Žanetą+Tomą, turės nurodyt, kuriuo variant remiasi.
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 23:07
3. Žaneta (Valkas) + Tomas (Gija)
Po fiasko su Remyga ir jo kartim Žaneta liko netekus amo. Kaip? Su ja? Nenorėjo? Kas per kvaiša nelaiminga? Tačiau po pirmos pykčio bangos, ji pradėjo galvoti kitaip. „O gal visgi kalta aš? Gal aš neužvedžiau jos? O gal reikėjo pradėti nuo merginos, o ne nuo Remigijaus...“ Ir taip toliau ir panašiai iki pat ankstyvo ryto, kuris išaušo tam pačiam viešbučio kambary. Mergina nusprendė ten likti nakvoti, kadangi vaikinas pabėgo paskui savo kvaišą, o numeris vis tiek buvo apmokėtas. Vos patekėjus saulei, mergina nusprendė nueiti į miestelio biblioteką ir pasiieškoti naujos savipagalbos knygos, ir ,nors vakarykščiai rūbai nelabai tiko bibliotekai, merginai buvo nusipjaut: po sočių pusryčių nužingsniavo tiesiai į knygų lobyną. Prie sekcijos „populiarioji psichologija“ mergina kuitėsi gana ilgai, kol pačiam kamputy rado įspraustą knygą plonais viršeliais „Pradedančioms lesbietėms“. „Nieko sau“ – pagalvojo Žaneta ir apsižvalgiusi, ar niekas nemato, susikišo knygą už nugaros, deja, vienas žmogus tą pamatė. Kitoj knygų lentynos pusėj stovėjo aukštas tamsiaplaukis vaikinas ir įdėmiai stebėjo, ką veikia ši visai į knygų mėgėją nepanaši mergina. - Tai knygas vagi? – nuskambėjo klausimas. - Ką? Atstok, ar išprotėjai? – supyko Žaneta. - Nieko tokio, aš vagiu gėles nuo kapų. - Kąą? – išpūtė akis mergina. - Supranti, plastmasines gėles, o per Vėlynes ir krepšelius, po to parduodu iš naujo gėlių turgely. Lengvi pinigai – nusišypsojo vaikinas, - tai kas ten per knyga? - Ne tavo reikalas. Žaneta jau sukosi eiti, bet vaikinas, taip ir nepasakęs savo vardo, ją sugriebė ir ištraukė knygą iš už blizgančiu diržu puoštų džinsų. - Tai tu? - Ne, juk sakiau atstok! – griebė knygą jam iš rankų Žaneta ir nubėgo prie bibliotekininkės, ši tik kreivai nužvelgė merginą, bet komentarų nesulaukė. „Kalė“, pagalvojo likęs vienas Tomas, ir pasižadėjo sau tą laukinę dar susivilioti ir priversti gailėtis, kad taip nuo jo pabėgo. Mergina skubėjo namo tekina, ne todėl, kad norėtų skaityti tą kvailą knygą – jau ir visas vakarykštis nuotykis buvo jai išdulkėjęs iš galvos. Ji norėjo persirengti ir eiti pasivaikščioti per kapinaites. „Vadinasi, gėles vagi, šit kaip, dar pažiūrėsim, kas ką, taip grubiai su manim pasielgti!”. Iš to įsiūčio mergina nė nepastebėjo ją sekančio aukšto juodaplaukio vaikino. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 21:26
Nepyk, Lengvai, trečią planavau parašyt dar vakar.
Bandyk padaryti savo variantą. Gal Markizė neprieštaraus? 3. Žaneta (Valkas) + Tomas (Laukinė Obelis) (16 sekundžių pypsėjimo ragelyje) - Alio? - Labas. Paskambinau norėdama atsiprašyti. Tai yra pasakyti, kad čia ne tavo kaltė. Tai yra aš atsiprašau, kad čia ne tavo kaltė... Oi. Klausyk, tu nepyk tik, tiesiog viskas taip išėjo... Pala pala. Kristina? - Joks mirtingasis tavęs peikt negalės. Ne, aš ne Kristina. - O kas tada, blemba? (5 sekundės tylos) - Atsiprašau, turėjau omeny - su kuo aš čia kalbu? - Mano vardas - legionas, nes mūsų daug. - Kąąą tu čia šneki? (juokas) - Nekreipk dėmesio, mergyt, ne ten pataikei. Nepažįstu aš tavo Kristinos. Čiao. - Ne ne ne, jei jau paklausiau, tai būk žmogus, atsakyk. Tai yra, prašau. - O kam? - Nes jei kas nors prašo, mandagiau atsakyti. (juokas, po to - padėto ragelio pypsėjimas) (2 sekundės pypsėjimo ragelyje) - Alio? - Klausyk, gali neišsikalinėt, aš girdžiu tavo balsą ir žinau, kad iš tiesų tu visai nenori padėt ragelio, tiesiog bijai, kad tave atpažins, ir dėl to apsimeti, kad negirdi, ką aš tau sakau, nes tai tipiškas elgesys tokioj situacijoj ir aštuoniasdešimt penki procentai apklaustųjų tvirtina neišgirdę klausimo užuot atsakę į nepatogų klausimą ir todėl šitas... kaip jį... žodžiu... (4 sekundės tylos) - Ką jūs pridirbote, lordai. - Kokie lordai? - Klausyk, kas tu tokia? - Negražu atsakinėti klausimu į klausimą. (atsidūsėjimas) - Prašau, pasakyk, kuo tu vardu. - Iš pradžių tu. - Gerai. Aš Tomas. Dabar tavo eilė. Pažadu pirštų į žaizdas nekaišioti. - Nadiežda. Kokių pirštų? - Labai malonu. Žinai, atrodo aš pažįstu Kristiną, kuriai tu skambinai. Neturiu jos telefono, bet galėčiau per ef bė jus suvest. Jei dabar pasakytum pilnus reikvizitus, brūkštelčiau tau. (3 sekundės tylos) - O kas sakė, kad aš Kristinos negaliu pati kaip nors kitaip atsiprašyt? (prislopintai, į šoną nuo ragelio) - Blet. (į ragelį) - Na, man iš tavo balso kažkaip pasirodė, kad jūs nelabai pažįstamos... (2 sekundės tylos. Po to - truputį valiūkišku balsu) - O aš neturiu feisbuko. Galiu tau elektroninį laišką parašyt. - Gerai. Tai mano adresas būtų... (besistengdama kuo geriau įsiminti adresą, Žaneta kita ranka spusčiojo pelę, kurdama gmaile naują vartotoją - "nadiezhda777". Avatarui pasirinko savo nuotrauką, kurioje labiausiai matosi ryškia raudona spalva nuteptos lūpos) Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 20:21
puiku, aš pasiimu nr. 3 (laukiau, kol kas paims 2ą, nenorėjau vėl apie Kristiną rašyt)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 19:44
2. Žaneta (Valkas) + Kristina (Omnia)
Nuo buko dundėjimo pilve Kristiną jau pykino, tačiau dalyvauti vasaros vakarėliuose buvo priimta, to reikalavo jų padėtis, to tikėjosi draugai. Be to ir Remis užsispyrė būtinai šįvakar nueiti į klubą. Sutiko, tačiau nejautė jokio džiugesio: vien nuobodi rutina, tie patys veidai, gėrimai, muzika, lėkšti kauštelėjusių juokeliai ir meilikavimai. Gerai, kad ben turėjo saviškį prie šono – tai leido išvengti medžioklės ritualo ir gundančio raivymosi šokių aikštelėje. Ji net galėjo sau leisti atsipalaiduoti balkone ir pasižvalgyti į šėliojančius, įkaitusius, lengvai apkvaitusius žmones, laukiant, kada Remigijus atneš jos mėgstamo šampano. Viena grupelė ryškiai išsiskyrė iš kitų – vaikinas savo ūgiu lenkė daugumą aplinkinių, o aplink jį besitrinančios dvi blondinės, iššaukiančiais lateksiniais apdarėliais, perspjovė net ir visko mačiusias, bei patyrusias barakudas. Bet labiausiai dėmesį traukė ne jų išvaizda, bet atvirai demonstruojamas seksualumas. Visi trys juo dalinosi tarpusavyje, nepaisydami to, ar jis tenka šokio partneriui, ar partnerei. Kristina nesąmoningai pajuto jiems priešiškumą ir ėmė dairytis po salę saviškio, mintyse jau pradėdama diskusiją su juo apie tokį gašlų elgesį, modeliuodama žodžius, kuriuos tars jai pritardamas Remis. Tačiau, kai pamatė savo patrauklų, tačiau ypatingų skiriamųjų bruožų neturintį vaikiną, mergina suvokė, kad jis, kaip ir kiti patinai šiame klube, varvina seiles į seksualiąją trijulę. Stovėjo sustingęs prie baro, įsisiurbęs į vieną blondinių, nervingai sukdamas savo sunkią, metalinę laikrodžio grandinėlę aplink tolygiai įdegusį riešą. Iš to ji suvokė, kad vaikinas ne šiaip stebi šokančiuosius, tai jam kelia geismą ir jis tuo mėgaujasi. Iš pradžių Kristina supyko, vėliau susimąstė. Buvo akivaizdu, kokios fantazijos sukasi jos vaikino galvoje. Klausimas buvo, ar verta į tai kreipti dėmesį. Paskutiniu metu jų santykiai buvo gerokai atšalę, pilni rutinos, nuobodūs. Jautė, kad gali ilgai jo neišlaikyti, bet nenorėjo to pripažinti. Ne todėl, kad bijojo netekti mylimojo, bet dėl to, kad paprasčiausiai nenorėjo būti viena. Meilė buvo prabanga, kurios ji iki šiol patyrusi nebuvo, ir net nebuvo įsitikinusi, jog ji egzistuoja. Todėl stengėsi į klausimą žiūrėti labai realistiškai: ar tęsti viską ir nieko nekeisti bei rizikuoti santykių krize, o gal net skyrybomis, ar imti ir padaryti kažką nutrūktgalviško, kas nuginkluotų ir parklupdytų ant kelių vyruką? Mintis nepadori, nuodėminga, prieštaraujanti jos pasaulio suvokimui, tačiau, geriau pagalvojus, o koks gi tas jos pasaulio suvokimas? Ar ne vis tiek, ką padarysi – baigtis nulemta ir vienintelė tikra? Gal geriau suklysti, nei visai nebandyti. Juk ji tik trumam užsidės kaukę. Kaukę merginos, kurią gali sujaudinti kita moteris. Argi ji nesugebėtų suvaidinti? Juk vaidino jau daugybėje gyvenimo spektaklių ir scenų. Ši tiesiog būtų kiek sodresnė, intymesnė. O tada ji prisiminė Fridą. Juk ji galėjo. Turėjo ne mažiau meilužių moterų, nei jos vyras. Todėl, kas gi neleidžia jai, Kristinai, imti ir išmėginti to. Galbūt tai būtų kažkas naujo jos gyvenime, gal kiek prablaškytų, išjudintų, sukrėstų. Taip – sukrėtimas yra tai, kas jai šią minutę tikrai praverstų. <<<>>> Žaneta negėrė ir nerūkė jau trečia para, todėl trinantis prie baro niekaip nerado, ko nusitverti, bet grįžti prie savo kūno teršimo negalėjo. Dabar ji valė save nuo viso purvo, kurio oi, kaip nemažai buvo prisikaupę. Net ir šiuo metu jautė, kad joje kyla didžiulė griovimo energijos banga. Kaip dažnai – nežinai iš kur. Nors šįkart, greičiausiai iš to, kad negalėjo sau rasti vietos. – Galvok, moterie, galvok... – niurnėjo sau po nosimi, nors tokiame triukšme niekas nebūtų jos girdėjęs net ir kalbant normaliu balsu, – kaip ten ta nesąmonė? Pranas...nori...ima...jama... Pranajama! Na parodyk, ką gali, mergaite: įkvėpimas, pauzė, iškvėpimas, pauzė, įkvėpimas, pauzė, iškvėpimas... rimtai padeda...pauzė... – Labas, Žaneta. – Mmm, – atsisuko nepatenkinta į pažįstamą balsą. – Pameni mane? – Mmm...įkvėpimas. Kad nelabai. Bet matytas. Gali būti, kad buvom susitikę. Aš ne visus prisimenu. – Remis iš Kauno, lankėm kartu atvirąsias filosofijos paskaitas. Nepameni? – A.. jo, tiksliai. Remyyyga. Remigijus nusipurtė nuo tos pravardės, tačiau stengėsi išlaikyti pasitikinčio savimi įvaizdį. Persimetė dar keliomis bereikšmėmis frazėmis, o kai pastebėjo, kad pašnekovė ima nuobodžiauti, nusprendė negaišuoti: – Gal matei kokią karštą pupą? – Nesupratau? – Na manoji Kristina man šiandien tokį pasiūlymą mestelėjo, kad vos nenuvirtau. Bet taip nerealiai sugalvojo, kad noriu visą reikalą šiandien pat prasukti. Bijau, kad po to apsigalvos. – Ir kas per reikalas, kad panos reikia? – Sakė, kad ją užplūdo „seksy“ nuotaika ir ji pasirašytų trise, jei rasčiau gerą paną. – Tu čia visai suįžūlėjai? Ateini prie super patrauklios moters ir klausi, kur rasti už ją kietesnę? – Ne, nu baik. Tau nesiūlyčiau, tu juk tikrai tokiems dalykams nepasirašytum. – Iš kur tu joliki-boliki ištraukei, kad aš kažko kažkam kažkada nepasirašiau? – Tai negi sutiktum? <<<>>> – Tu gali, tu gali, tu gali. Ji nėra tokia graži kaip tu, tu gerai pasirinkai. Išvis ji trenkta ir jokios grėsmės tau nekelia. Ramiai. Viskas bus gerai. Ten moteris. Kūnas pažįstamas. Ji neturi nieko, ko pati neturėtum. Na bent jau reikia tikėtis, – ramino save Kristina, stovėdama už viešbučio kambario vonios durų, – gerai, jau einu. Vienas. Du. Trys. Trys su puse. Ai, velniop... Atplėšė duris ir išvydo savo vaikiną, bučiuojantį pilvą ant lovos parkritusiai juodaplaukei kūtvėlai. Sudrebėjo, bet susivaldė, prisivertė žengti kelis žingsnius. Mėgino surasti tai, kas ją bent kiek trauktų, na ar bent jau neatsumtų. Krūtys. Normalios. 75B, C tikrai netraukia. Pilvas nesuglebęs, šlaunys stangrios, nors ar tik nebus ten šiek tiek celiulito? M? Susitelkiam. Šlaunys, kojos švariai nudepiliuotos. O gal skustos? Manikiūras padorus, pedikiūras ... Pala pala. Kas čia per...? O tu siaube!!! Kur jos kairės kojos mažasis pirštas? Vietoje jo tik kažkokia apkramtyta atauga – fe... Kristina apsisuko ir sugraibsčiusi suknelę bei batelius nėrė iš kambario žiaugčiodama. Daugiau nebegrįžo. Nuo nepavykusio sekso nuotykio iki kito karto, kai likimas jas vėl suvedė, praėjo nemažai laiko, tačiau niekada Kristina taip ir neišmoko žiūrėti į Žanetą rimtai. Ji taip ir liko mergina, kuri išsikėtojusi drybsojo prieš jos vaikiną (bėgant laikui iš atminties mįslingai išsitrynė faktas, kad pati Kristina buvo to sumanymo iniciatorė ir tai, kad Remis jau senai jai ne vaikinas), įžūliai atkišusi savo koją su „trūkumu“. O Žaneta taip pat į Kristiną rimtai nežiūrėjo, mat jos akyse Kristė buvo toji, kuri susimovė, neišlaikė, patepė slides, kuri taip stokojo elementaraus užsispyrimo, kad tiesiog buvo neįmanoma į tokią rimtai žiūrėti. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 16:30
Marquise, ta prasme, rimtai figūruoti ar užtenka tik panaudoti vardą?
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 15:36
Judinu ledus, imu Nr. 2 ir primenu, kad "susipažinimo istorijoje turi figūruoti žinomas (istorinis) žmogus arba personažas."
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 06:21
1. Žaneta (Valkas) + Marija (connected)
Tai buvo viena iš Žanetos mėgiamų schemų, gerai tinkanti tuomet, kai nuotaika nekokia. Ypač tuo atveju, kai tave išduoda. Paprasta schema, tokia, kaip veidmainiška Deilo Karnegio šypsena. Įsitikinti savo akimis, kad vaikinas tave apgavo. Tuomet susirasti nepatyrusią kavinės padavėją ir ją nukankinti. – Man blynelių su braškėmis ir ananasais! – Na, turime atskirai su braškėmis. O su ananasais... – Tiek to, tuomet su kepenėlėmis ir mandarinais! – Atleiskite, aš gal paklausiu virtuvėje... – Liaukis, kaip ten tavo vardas? Marija. O su pelėsiniu sūriu? – Ne, tikriausiai nėra... – Jau geriau. Aš – Žaneta. Mokėk gi pasakyti ne! – Aš moku. Su pelėsiniu sūriu nėra! – Puiku! O su vyrų įkyrumu ir jų prakaitu? – Ne. Nėra! – O su riaugėjimu, pamirštais gimtadieniais ir blondinėmis? – Nėra ir neturi būti! – O su jų dėmesiu, švelnumu ir maloniais netikėtumais? – Deja, nebūna! Baigėsi prieš du šimtus metų. Tą vakarą jos isteriškai kikeno neužsičiaupdamos. Marijai ir taip buvo įgrįsęs tas darbas kavinėje. Pasigėrusios ir išsipasakojusios judvi neskubėdamos aptarė visų žinomų rūšių ginklus – kuokas, ietis, streles, balistas, arbaletus, alebardas, revolverius ir kitus šaunamaus ginklus. Kiekvienu iš jų galėtum nužudyti kurį nors vyrą, jei gerai prisitaikytum. Bendrauti buvo lengva, Žaneta nematė būsimoje savo draugėje konkurentės, užtat kai kurias jos mintis skaitė, kaip iš knygos. Na, iš savo iki šiol nugyvento nelinksmo gyvenimo knygos. Marija žavėjosi Žanetos brutualiu humoru ir laikysena. Buvo dailesnė, žinojo tai, bet kavinėse ir baruose aiškiai matė nenugalimą vyrų dėmesio magnetą, paslėptą kažkur giliai viduje. Dar tą pačią savaitę Marija sukūrė Žanetai visai išradingą intymios vietos šukuoseną. Jos prikalbinta nuėjo į pokalbį dėl darbo delfinariume. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 00:19
II ETAPAS Kadangi jau pažįstame savo personažus, reiktų pridėti ir šiek tiek istorijos. Todėl antrojo etapo tikslas bus aprašyti susipažinimą bei tarpusavio santykių raidą. Pasirodo, mūsų padauža Žaneta, buvo pažįstama su visais žmogeliukais dar iki "šaikos" laikų pradžios. Visos pažintys prasidėjo skirtingu laiku ir skirtingose vietosi, nepriklausomai viena nuo kitos: 1. Žaneta+Marija 2. Žaneta+Kristina 3. Žaneta+Tomas 4. Žaneta+Kristijonas Keista, tačiau ir Kristijonas pažinojo keletą žmonių dar iki jiems susibėgant krūvon: 5. Kristijonas+Tomas 6. Kristijonas+Marija Ir tylioji Marija: 7. Marija+Kristina 8. Marija+Tomas O tai, kad Marija pažįstamos su Kristina paaiškėjo, kai jos netikėtai susidūrė su Žaneta: 9. Žaneta+Marija ir Kristina Kai pagaliau visi susitiko vakarėlyje pas Žanetą ir išsiaiškino, kad jau kuris laikas pažįsta vieni kitus, buvo daug smagaus juoko ir nuo to karto prasidėjo graži draugystės istorija. Na, gal būtų prasidėjusi, jei ne keletas slaptų intrigų... TAISYKLĖS - Etapo tikslas yra aprašyti 9 pažinties istorijas ir atskleisti tų divejų (trijų) žmonių santykių bei emocijų chronologinę seką. - Kiekvienas, kuris norės žaisti, peržiūri sąrašą ir pasirenka vieną iš istorijų. Pasirinktą numerį nurodo komentare ir laukia, kol bus publikuotos prieš jį sekančios (jei pasirinkote Nr.4, tai turite palaukti, kol bus publikuotos 1,2 ir 3 istorijos). Istorijos dubliotis negali, taigi šiame etape gali dalyvauti tik 9 žmonės. - Dauguma harakterių turi po keletą versijų. Kuri yra tinkamiausia sprendžia rašomos istorijos autorius. Pasirinktas variantas parašomas komentaro pradžioje, pvz: 1. Žaneta (Valkas) + Marija (connected). - Kartą pasirinktas harakteris ir gyvenimo istorija yra privaloma visiems po to sekantiems aprašymams. T.y. jei pirmasis rašęs žmogus nusprendė, kad Žaneta turės Valko sukurtą gyvenimo istoriją, vadinasi visi kiti, kas rašys apie Žanetą, taip pat vadovausis Valko aprašymu. - Rašant susipažinimo ir santykių raidos istoriją būtina remtis jau aprašytais harakteriais, bet neprivaloma jais apsiriboti. T.y. galima juos šiek tiek papildyti bei praplėsti. - Savo aprašytą harakterį renkamės tik kraštutiniu atveju. Tikslas yra "sužaisti svetimomis kortomis". - Užduoties pasunkinimas: kiekvienoje susipažinimo istorijoje turi figūruoti žinomas (istorinis) žmogus arba personažas. Jis gali būti tik detalė, ar paminėtas vardas, o gali būti svarbiausias veikėjas - jūs sprendžiat. - Etapas truks tol, kol bus parašytos 9 istorijos. Būtent tiek žmonių galės dalyvauti kūrybiniame procese. PRAŠYMAS: nekritikuojam, nenagrinėjam ir neanalizuojam jau parašytų istorijų ir nedalinam patarimų autoriams. Čia žaidžiame savo malonumui, nustumdami skaitytoją šiek tiek į šalį (nuolankiai prašom atleidimo), bei lavinam asmeninius įgūdžius, o gal tiesiog kvailiojam pagal duotas taisykles. Čia mūsų juodraštis, taigi prašom palikti šiek tiek laisvės saviraiškai. Ačiū :) O dabar pasilinksminkim ! Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 18:53
Kristijonas tingiai drypsojo sulytame fotelyje Šnipiškių blokinio penkiaukščio balkone. Balkonas buvo į rytų pusę, tad birželio saulė dailiai apšvietė alaus butelį jo rankoje. "Visai nusivažiavau". - pagalvojo ir tingiai užmetė žvilgsnį į rusakalbį senolį iš antro aukšto dulkinantį kilimą. "Nejaugi ir aš kada nors tik kilimus dulkinsiu?". Ryto idilę sudrumstė čaižus fiksuoto ryšio telefono skambutis. "Aišku, skambina mama. Aišku, knis protą, kodėl nieko neveikiu. Tingiu net kalbėti". Telefonas įkyriai skambėjo. "Velnias".
- Klausau. - Kristijonai, sūnau, tau jau dvidešimt septyni metai, kodėl nesusirandi normalaus darbo? - Eik tu šikt, rimtai, galvojau mama. - Žodžiu, neturiu daug laiko. Viską spjauni, sėdi į artimiausią autobusą ir atvarai į Ariogalą. Pirmą valandą pasitiksim stotyje. Būtina sąlyga: katiliukas, pistoleto imitacija, juodas švarkas ir panašiai. Nenuvilk, brol. Patikėk, nesigailėsi, mergos nerealios. |
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |