Turbūt neturiu. Gėdos jausmo ir gėdingų dalykų, poelgių. Turbūt man kokia nors narcisizmo forma ;) juokauju. tiesiog manau naturalu tam tikru tarpsniu būti kvailesniu, daug kvailesniu, ir daryti poelgius, kurių nebepakartotum, o į juos darančisu žiūrėtumei kreivai. natūralu rašyti nesamones kai tau niolika, natūralu susikirsti ir susigūrinti nosį. nejau Valkui atrodo, kad jis tūrėjo gimti visa mokąs net nesimokęs? ne. o kiekvieno viešumos poreikis yra skirtingas. čia jau kita bėda. Mano žiedų valdovo perrašynėjimai taip ir liko stalčiuje, ten jiems ir vieta, net nežinau ar toli nuo jų nuėjau, ar vis dar kitų akimis tame pačiame stalčiuje ir man vieta su savo pirmagymiais apie smaragdines pievas ir sidabrines upes, galbūt, bet aš jų nesigėdiju. galbūt jie manęs, bet ne aš jų ;))
Simuona, o jūs nesigėdijat visiškai ničnieko, ką darėte savo jaunystėje? Jei neturite kažko tokio, apie ką prisiminus taip nemaloniai suspaudžia skrandį ir norisi gint visas mintis šalin - tikriausiai esate pernelyg jauna, arba tiesiog neturite gėdos jausmo.
Kūrinys yra ne tik tekstas, bet ir to teksto publikavimo faktas. Nereikia būt genijumi, arba net save genijumi laikančiu pasipūtėliu, kad atskirti beviltiškai prastą kūrinį nuo gero ar net vidutiniško, ir nereikia būt meno kritiku, kad žinoti, jog beviltiškai prastų kūrinių geriau nepublikuot. Dauguma rašančių žmonių bręsdami pereina fazę, kai jam rūpi tik rašyti ir stumti to rašymo produktus kuo giliau į viešumą, nesirūpinant rezultatais ir kitų nuomone, svarbiausiai - nieko iš to nepasimokant. Geriausia tą fazę pralaukti, o tuos kūrinius palikti stalčiuje. Visuomet jausiu milžinišką pagarbą žmonėms, kurie taip ir padarė, ir jausiu gėdą, kad pats neturėjau valios taip pasielgti.
Ar tai rodo susireikšminimą? Pats spręst negaliu, gal būt. Bet gėda toks jau dalykas, kurio nepaimsi ir nepradanginsi.
Man kiek juokinga, kai sakoma, jog gėdijasi savo pirmųjų darbų. taip, jų demonstruoti nėra būtina, bet gėdytis yra kiek perspausta, sakyčiau, toks susireikšminimas, neva kaip aš galėjau būti ne toks puikuolis kaip dabar kad esu. o vat galėjo taip būti, ir turėjo. Nes tai ir yra tobulėjimo kelias, bent jau kažkokio tobulėjimo. ar gali gėdytis suaugęs, jog vaikystėje nemokėjo vaikščioti? kad parkrisdavo, ir, o varge, netgi prisidirbdavo į kelnes! niekas viešai to nedidikuoja, bet ir netempia sunkaus gėdos jungo, nes tai yra elementaru, nuo kažko pradėti, ir pradėti esant sauskelnių stadijoje dažniausiai. svarbu nebaigti svo kelio vis tose pačiose sauskelnėse, štai kur tobulėjimo esmė.
Gerb.Valkai taip ir maniau kad čia ne visų nuomonė yra pageidaujama. Reikėtų manau uždaros jums diskusijos tokiom temom, o kaip kaip tokiems durniams kaip aš paliktos "grybų pievos" Tikrai nemanau kad subjektyvūs vertinimai turi su tobulėjimu ką nors bendro.Gerb Šnekoriau.
Jeigu bus tokia ateityje literatūra kaip kai kurie kūriniai šioje svetainėje, Lietuvos kaip tautos greitai neliks. Nors tą jau daug kas ir pranašauja, mes išnyksime visai.
Na, patirtis - tai ne talentas, jos ne taip jau sunku gauti. Labai malonus užsiėmimas yra kaupti patirtį. Kad ir nutiktų, galvoji, aha, tai štai kaip tai būna, pravers rašant. Pavyzdžiui, kartą aš neapskaičiavęs ranka išdaužiau stiklą. Dabar mano veikėjai galės daužyti stiklus! Arba kai vieną vasarą buvo 34 laipsniai karščio ir aš nuėjau į apleistą karjerą - dabar galiu be jokio sąžinės graužimo rašyti apie dykumą.
O dėl apsiskaitymo, tai prozininkams gerai, jie turi krūvas gerų knygų, o geros fantastikos trūksta. Ir nepatarkit man skaityti klasikos, pusė fantastų seilėjasi Šekspyru, iš Šekspyro daro siužetus, kiša vidun jo eilėraščius, paverčia jį tai nemirtingu, tai vampyru, šlykštus reikalas. Arba karalius Artūras. Tas irgi jau buvęs krūvoje fantastikos knygų. Kai kokiam fantastui nebeužtenka vaizduotės, griebiasi klasikos.
Be abejo, rašančiam žmogui reikia įgimto pašaukimo, nes žmogus, kuriam rašymas ir knygų skaitymas nėra šdomus, niekada nieko gero neparašys. Pavyzdžiui, man nė kiek neįdomus krepšinis - taigi, ar bus iš manęs krepšininkas? Niekad.
Sekantis dalykas, aišku, yra tobulėjimas. Galima turėti įgimtų sugebėjimų, bet jei su jais nedirbsi, tai nieko nebus. Gabumus reikia vystyti, ką dauguma mūsų čia ir daro.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas, kurio čia kažkodėl nepaminėjote - tai gyvenimo patirtis. Labai abejoju, ar gyvenimo dar nematęs, su jokiomis problemomis nesusidūręs, vargo nepatyręs jaunas žmogus apskritai gali parašyti kažką tokio, kas sudrebintų pasaulį. Na, nebent turėtų labai stiprią fantaziją, bet kažkaip tokiais dalykais nelabai pasitikiu. Gyvenimo patirtis, tai kas patirta, ištverta, džiaugtasi, kentėta - tai formuoja asmenybę ir kūrėją.
Dar norėčiau užakcentuoti dar vieną svarbų dalyką - apsiskaitymas ir platus akiratis. Nemanau, kad kažką įdomaus gali parašyti žmogus, besidomintis tik buities reikalais ir bukais realybės šou. Reikalingas yra akiračio plėtimas, knygų skaitymas, straipsnių internete ieškojimas, nuolatinis informacijos rinkimas dominančiomis temomis. Na, bet šitam irgi turi būti savaiminis noras. Žmogus turi NORĖTI kažką skaityti, domėtis, nes darant tai per jėgą - vargu ar kas išeis. Nelaikau savęs kažkokiu labai jau ten apsiskaičiusiu, bet aš jaučiu vidinį poreikį nuolat domėtis tam tikromis man įdomiomis aktualijomis, kurios vėliau atsispindi tame, ką aš rašau (nors toli gražu nelaikau savo straipsnių profesionaliais - rašymas man yra tik laisvalaikio hobis).
O kas dėl mano paties tobulėjimo, tai pirmą savo trumpą prozos kūrinuką parašiau 2009 metais. Dabar pačiam juokinga prisiminti, kokia nuvalkiota, iš pigių filmų siužetų ištraukta banalybė ten buvo, nors buvau jau ne paauglys.
Prašau, nustokit mušti Kadagį. Negi nemanot, kad šitokio lygio nesupratingumas jau pats iš savęs yra pakankama bausmė, ir toliau iš tokio žmogaus tyčiotis yra tiesiog nepadoru? Na ir kas, kad smagu. Bet nepadoru.
Grįžtam prie temos.
(čia ne pasiūlymas, čia labai primygtinis pasiūlymas. Trinkt kumščiu į stalą)
Kadagį. Žinoma norim išgirsti apie tobulėjimą. Ypatingai iš pačio, nes esi genijus. IR diskusija tik tam, kad tavo paskaitų klausytume ir katučių plotume.
Bet čia Šventa tiesa gerb. Akivare, negi dar netikite kad jais tikrai negalima remtis, reikia manau daugiau remtus skaitytojais. Jie neblogesni yra vertintojai ir gal net nuoširdesni.