Beje, kaip plačiau pasidomėjau knygų leidimo industrija, kai sužinojau, kad dar reikia taisyti ir karpyti savo tekstus, nes jie atseit gali būti "komerciškai nesėkmingi", tai pagalvojau... Jeigu jau rašyčiau knygą (iki ko man, aišku, dar labai toli), tai jau geriau pats ją sutvarkyčiau, sumaketuočiau ir padaryčiau visiems norintiems atsisiuntimui prieinamą elektroninį variantą. Negaučiau iš to pinigų? Tai kas.
Abu yra svarbūs. Be skaitytojo nebūtų rašytojo, be rašytojo nebūtų skaitytojo.
Šiaip iš rašančio žmogaus pusės aš esu prieš pataikavimą skaitytojui. Geriau jau tegul tave skaito mažiau žmonių, bet SUPRANTANČIŲ tavo mintis, keliamus klausimus ir idėjas. Nors aišku, jeigu kažkam rašymas yra komercija ir pinigų darymas, tai čia jau kita istorija... Ir tam aš, kaip jau minėjau, nepritariu.
Esu skaičiusi knygelių, kurios pateikia daug minčių tokiais klausimais, kuriuos čia Mylista pažėrė. Verta pasiskaityti - jei turi kažką savyje, jei tau lemta rašyti - tokie patarimai tikrai padės. Bet pirmiausia reikia turėti tą kažką savyje. Nemanau, kad Dostojevskis ar Hemingvėjus svarstė, kas pirmiau - skaitytojas ar rašytojas; ne jie paprasčiausiai rašė, nes - žinojo ką nori pasakyti ir kaip tai padaryti. To pakanka. Na, ir dar gero sutuoktinio reikia, kuris nukeltų vaikus nuo sprando, kai kyla noras rašyti.
Mylista, skaičiau tavuosius klausimus, ir mintyse gimė paperback writer vaizdinys, beveik toks pats, kokį susikūriau, skaitydamas Ingermanson (google: snowflake method) patarimus rašantiesiems.
Paskui prisiminiau Kunčiną (kurio perskaičiau beveik viską, kas buvo išleista), ir kuris, tavo testo akimis žiūrint, nėra apsisprendęs, kam rašo. Tad šis testas – nepakankamai universalus, nors esu tikras, kad jis rašė skaitytojui.
Giliu mano įsitikinimu, prieš grįždamas pas skaitytoją, rašantysis turi prieš tai pakankamai nuo jo nutolti – nesvarbu, ar vidun, ar į kitą dimensiją – tik tuomet jis parsineš ką vertingo.
Antraip rašytojas tebūtų skaitytojo veidrodis (tokių yra), o literatūra – vien greito maisto analogas.
Beje, aš visai nepateisinu myžimo vaivorykšte (kaip tik čia esame bendraminčiai), tam yra stalčiai, metaforiškai kalbant, vengdamas hamburgerių visai neprivalai valgyti žalios kiaulienos.
1. Ar esate aktyviai ieškoję temų savo kūrybai, kurios būtų aktualios skaitytojui?
2. Ar esate bendravę su leidėjais/redaktoriai/literatūriniais agentais, siekdami išsiaiškinti, kokio pobūdžio kūryba jiems būtų įdomi ir pageidautina spausdinti?
3. Ar rašote tekstus šituose žanruose : meilės romanai, detektyvai, fentezi, suspensas, siaubas, mokslinė fantastika?
4. Ar rašote taip, kad jūsų tekstai būtų potencialiai įdomūs nelietuviškam skaitytojui ir išverčiami?
5. Ar jūsų tekstuose dialogai sudaro daugiau nei 20% teksto?
6. Ar jūsų teksto atskirai paimtame puslapyje yra mažiau nei 1-2 žodžiai ir mintys, kurie būtų nesuprantami ar sunkiai suprantami eiliniam skaitytojui?
7. Ar jūsų kūrinyje yra intriguojantis siužetas?
8. Ar jūsų kūrinyje yra bent vienas personažas, už kurį skaitytojas norėtų "sirgti"?
9. Ar jūsų kūrinyje skyrių pabaigose naudojami intriguojantys elementai (angliškai: cliffhangers), kurie trauktų skaitytoją skaityti kitą skyrių?
10. Ar šlifavote pirmą sakinį, pirmą pastraipą ir pirmą psulapį daugiau nei per penkias juodraščius?
11. Ar rinkotės pavadinimą savo knygai iš daugiau nei 20 variantų?
12. Ar rašote trečiu asmeniu ir jūsų pagrindinis personažas nėra jūsų pačių atvaizdas?
13. Ar davėte kūriniui susigulėti porą mėnesių, ir po to iš naujo jį iš pagrindų redagavote, prieš parodydamas redaktoriams ar skaitytojams?
14. Ar sutiktumėte pakeisti, perrašyti ar išbraukti trečdalį savo kūrinio, tam, kad jis būtų išspausdintas?
***********************
Vertinimas, aišku, subjektyvus.
Mano manymu, vertinimas galėtų būti toks:
0 - 4 atsakymai NE - rašote skaitytojui
5 - 9 atsakymai NE - nesat apsisprendęs, kam rašot
Daugiau nei 9 atsakymai NE - rašote sau (ir būkit mielas, nustokit apgaudinėti save, kad rašot skaitytojui)
Na, taip, geras rašytojas > prastas skaitytojas, turbūt būtų taip.
Bet kalbant bendrąja prasme rašytojas atsilieka tvirtu žingsniu, nes jo juosta matuojant gali pereiti tekstą ir įplaukti į rašytojo mintis, taip gaunant netikslensį rezultatą. Taip LABAI subjektyvu, bet visvien, rašytojas atsilieka, manyčiau
negaliu patikėti, kad sprendžiate karališkumo klausimą. subjektyvu tatai, kaip ir visi kiti niekai kuriais čia virtualiai ar ten realiai užzsiimam.
čia tas pats, na, kaip tarkim aiškintis, pvz, kuris pirmas? višta ar kiaušinis?
CITUOJU "Tuomet kaip išmatuoti meno svarbą? Kas ją išmatuoja rašytojas ar skaitytojas? Turbūt pastarasis. Tuomet jis ir yra karalius?
Bet tai visvien neturi nieko bendra su rašytojo požiūriu, haha." PABAIGA
galų gale, o kodėlgi rašytojas negali "matuoti" meno svarbos? žiūrint kuris rašytojas ir skaitytojas yra lyginami, ir kiek metrų juostos kiekvienas turi. na.
Net negaliu įsivaizduot, kaip man liūdna būtų rašyt, jei pagrindinis tikslas būtų patenkinti skaitytoją, tikrai niekada to nedaryčiau.
O štai Mylista darytų tai mielai ir tikrai įdomu apie tai išgirsti.
Dabar kalbant apie tas ašaras ir raudas, gaunant kuolus, štai aš parašiau porą darbų, visų pirma, neabejotinai, dėl savęs. Ir taip, daug kas ten negerai, pamastai tuomet ką darytum kitaip, bet niekas tų darbų neiškuolino, o kai išgirsti, kad kažkam tas tekstas patiko, jauti pasitenkinimą, nes kažkas išgirdo tavo žinutę. Bet štai jei rašai būtent tik skaitytojui, jei geri jo įspūdžiai yra visų svarbiausi, tuomet kažkoks neigiamas tekstų vertinimas priimamas turėtų būti daug skaudžiau.
Skaitant man svarbiausia ne estetika, ne siužetas, ne įmantrus stilius, bet klausimas ar autorius turi ką pasakyti?
Taip žiūriu ir į rašymą, noriu kažką pasakyt, tuomet galvoju, koks geriausias kelias į tą savąją tiesą.
Manau, jog tai nėra vien skaitytojo ir rašytojo klausimas, bet tuo pačiu ir sąmoningų pasirinkimų bei charakterio savybių klausimas, ir, žinoma, dar daugybė klausimų, keletą iš jų aš jau pateikiau kažkur žemiau šios diskusijos, taipogi po savo kūriniu.
Kaip kontrastą į Mylistos rašymą į stalčių, galiu pasakyti, jog mano rašymas į tą vadinamąjį stalčių yra kitokios formos. Tai nėra sąmoningas prisėdimas prie popieriaus lapo, kur aš pasakau, jog, štai, dabar aš rašysiu tik sau, ir niekam daugiau, nes niekam daugiau šis tekstas netiks, nes tik aš jame karaliausiu ir jokia auditorija neras nieko šičia sau. Dažniausiai tai įvyksta bebendraujant su kitais. Ilgomis pastraipomis, gliaudant įvairius klausimus, kartais net pripažįstant intymiausias brutalias tiesas, ir taip toliau, ir panašiai. Iš šalies tai atrodo kaip fikcija. Bet šios fikcijos aš nesirenku publikuoti. Kodėl? Galbūt kartais tai klaida. Juk kūriniai turi savo šaknis iš įvairių vietų, ypatingai pokalbių su kitais. Dar daugiau, turiu pluoštelį niekur nepublikuotų tekstų, kurie man atstoja kūrybines pratybas. Nepradėjau jų su mintimi, jog niekur nekelsiu, niekam nerodysiu, kad čia aš karaliauju. Aš tiesiog rašiau. Rašiau ir vertinau, ar tai turi potencialą vystytis toliau, ar tai išbaigta, ar aš noriu kažką toliau su šiuo tekstu daryti. Kaip bepažiūrėsi, rašytojas yra pirminis matas savo tekstui, nes net jei jis leidžia skaitytojams pasiglemžti savo kūrinį, gimusį dar baltą, ir ištepamą spalvomis kitų nuomonių, vis tiek tik autorius pasirenka - publikuoti tekstą ar ne.
Mano motina man kirstų per stuburą, jei aš jai rašyčiau laiškus, o ne skambinčiau, kuomet esu šalimis toli nuo jos. Kartais pokalbiai tetrunka porą minučių, kartais - pustrečios valandos. Pastaraisiais atvejais, tai iš tiesų tarsi laiškas ir išpažinimas, kad ir paviršinis. Bet ji nenori būti vienvalde monarche. Ji nenori, jog aš rūpinčiausi tik jos ir jos vienos ištekliais, ji nori išgirsti apie mane, mano rūpesčius, mano kasdienybę ten, kitoje vietoje, kitoje aplinkoje. Ji nori, jog aš elgčiausi su ja, kaip klausytoja (skaitytoja) tarsi su karaliene, kuri gauna atsakymus į klausimus, tačiau išlikčiau karaliumi pats, pasakotoju, kuris nemeluoja, ir verčiau vietoj tiesmukų atsakymų duočiau bent jau užuominas ar intrigą, - potencialą ateičiai. Jai daug svarbiau rūpestis jos role šiame pasakojimo procese, negu kad kalbėčiau tik apie kažkokį vieną konkretų dalyką tam, kad pamaloninčiau ją; matydama, jog aš iš tiesų noriu pateikti savo rūpesčius, ji suras įdomumą visuose šiuose dalykuose.
Kuomet skaitau Kafką, aš matau jo autobiografiją ir paties refleksiją. Man nekyla dvejonė, jog jis karaliauja savo tekstuose. Tačiau tai nesumažina mano įdomumo. Anaiptol, - tai mane be galo linksmina. Kodėl tragedijos žanras toks įdomus? Kodėl graikų tragedjos turėjo tokį pasekimą, apart politinių priežasčių ir Aristotelio teatro svarbos iškėlimo? Todėl, kad mes matome nelaimę kito žmogaus perspektyva; mes beveik jaučiame skausmą, bet giliai širdyje suvokiame, kad tai ne mums pavojus grūmo pirštu. Aš atpažįstu šį paterną. Tragedija ir skausmas, kaip dopaminas. Bet kai jis ne mūsų pačių, bent jau netiesiogiai... Žavimės kaip maži vaikai purtydami galveles estetišku iki nepriekaištingumo liūdesiu.
Kilnu ar savanaudiška: rašytojui pasakoti apie savo skausmus skaitytojui? O koks skirtumas. Altruistai ir sadistai, rašytojų yra begalės. Skaitytojas renkasi pagal savo skonį. Priskirti viską prie vienos emocijos yra pernelyg lengva. Jų begalės, jos persipynusios. Ego-refleksija auditorijai, iš esmės, galėtų būti tragedija par exellence.
Tad, Mylista, esi visai nepaniurėlis. Šis dalykas turi ne vieną perspektyvą ir ne vieną kampą, kuri dar reikia apšniukštinėti. Ir nemanau, kad tai gali turėti vieną ir konkretų atsakymą apie tai, kas svarbiau - rašytojas ar skaitytojas. Tačiau manau, kad rašytojas, kaip pirminis savo kūrinio matas, iš pradžių jį vertina pats, taigi, padaro save kūrinio monarchu. Rašyti vien tam, kad kažką pamaloninti, grynai dėl šito... yra koktu. Rašyti vien dėl savęs ir daugiau nieko kito, - natūraliai, tokie kūriniai niekada nepasiektų dienos šviesos, nes autoriams paprasčiausiai nereikėtų jokių nuomonių, net savi-demonstracijos natos.
Aš rašau todėl, kad mane kamuoja gerų knygų badas, rašymas man atstoja skaitymą, mažina knygų alkį. Be to, noriu parodyti tiems mulkiams klišų rašytojams kaip atrodo tikra fantastika. Tad negaliu pasakyti, kam rašau, sau ar kitiems.
Kas yra karalius - skaitytojas ar rašytojas? Koks požiūris tinkamas? Nuo mano komentaro visai netikėtai prasidėjo šita diskusija. Perskaičiau visus įrašus įdėmiai. Tikrai įdomu.
Biškį paatvirausiu, parašysiu asmeniško. Tikiuosiu, už tai nebūsiu labai kritikuojamas.
Man būna ir taip ir taip.
Nemažai rašau savo malonumui, taip sakant "į stalčių". Aš turiu ryškiai išreikštą skonį, ir mėgaujuosi fantazijomis, kurios jį atitinka. Man patinka kurti; patinka sugalvoti personažus ir įvykius ir pasaulius tokius, būtent tokius, kokie man patinka. Tuose pasauliuose aš, rašytojas, esu ir noriu būti karalius. Iš patirties žinau, kad geriau tų fantazijų ir pasaulių nerodyti niekam, gal būt tik patiems intymiausiems draugams, nes liksiu nesuprastas, iškritikuotas, ar dar blogiau - išjuoktas. Prieš kokį mėnesį, silpnumo (kvailumo?) akimirką įdėjau vieną iš tokių istorijų į fantastikos skyrelį. Ji iškart nusipelnė keleto kuolų ir pasipiktinimo komentarų. Daug nedelsdamas ją ištryniau, ir savo, ir rašykų labui.
Paimkime kitą atvejį, kai rašau absoliučiai ne sau. Kartais rašau laišką savo senai motinai. Ir rašau tikrai ne tam, kad pasimėgaučiau fantazijomis ar pamaloninčiau savo fanaberiją, o rašau tam, kad ji ten toli nesijaustų vieniška; rašau temomis, kurios jai įdomios; rašau paprastai ir nevartodamas jai nežinomų žodžių; rašau dailyraščiu ir didelėmis raidėmis, kad jai būtų lengviau perskaityti. Man tas tekstas teikia malonumą tik tada, jeigu žinau, kad ji juo apsidžiaugs ir skaitys penkis kartus. Ji yra vienintelė to teksto skaitytoja. Ir ji yra karalius.
Rašiniai, kuriuos dedu į rašykus, yra kažkur tarp šitų dviejų kraštutinumų. Norisi rašyti ir taip kaip patinka, bet norisi pasidalinti tuo rašymu su kitais žmonėmis, suteikti jiems skaitymo malonumą, būti įvertintu.
Laikui bėgant supranti, koks yra šios bendruomenės skonis, ir kažkiek taikaisi prie to skonio. Rašau taip pat ir į kitus tinklapius, lietuviškus ir angliškus - ir ten skoniai pastebimai kitokie. Pastebiu, kad ir rašau ten kitaip, kad tenykštei publikai patiktų.
Niekam nenoriu primesti nuomonės, kaip rašyti - savo malonumui ar skaitytojo malonumui. Koks turi būti teisingas balansas, aš nežinau, kiekvienas tegul pasirenka pats.
Man tik atrodo, kad labai svarbu suprasti, jog yra toks pasirinkimas: tarp rašymo publikai, ir rašymo kitokiai publikai, ir rašymo sau.
Svarbu išmokti tai įvertinti savo paties tekstuose, ir žinoti, kada ką darai. Taip galima išvengti daug ašarų ir patirti daug daugiau grafomanijos džiaugsmų, nesvarbu, kas būtų karalius - elegantiškoji Kailas(-ė) Spenseris (-ė), rašytoja, ar apsišarvavęs paniurėlis Mylista, jos skaitytojas ir kritikas.
Atmeskim tą karaliauti, kaip siūlo A Puokas.
Pasakykim kitaip, turbūt vieni sako:
"Aš rašau dėl savęs, nieko negaliu padaryt, rašau, nes kitaip negaliu. Jei kažkam tai patinka, puiku."
Kiti turbūt sako:
"Aš rašau dėl skaitytojo viskas yra jam."
Nežinau koks yra antrųjų procesas, bet pirmieji, neišvengiamai visada yra autobiografiški - daugiau ar mažiau, siekia pasakyti savo tiesą, meluodami skaitytojui, taigi, skaitytojas kažkur galvoje yra, neišvengiamai.
Yra čia tokių, pasipasakokit jei taip, kurie renkasi temą, nes ji turėtų patikt skaitytojui arba lipdo netikėtą siužetą, ne todėl, kad jis atskleidžia kažką, ką autorius nori išsakyti, bet todėl, kad tai turėtų skaitytojui suteikti malonumą, stilių tobilina, bando keisti, dėl skaitytojo?
Man kažkaip šviečia taip, svarbiausia yra ką tu nori pasakyti, pradėt reikia nuo to, o jei skaitytojui tai neįdomu, ką padarysi, negali sau meluot ir sakyt tai kas tau nesvarbu
Dar vienas klausimas į krūvą: ar auto-biografiški kūriniai iš anksto lemia rašytojo karaliavimą? Ar tai nėra savotiškas gestas ir atviravimas auditorijai? Nuo ko priklauso, kuomet rašytojas dulkina save be dulkinimosi su skaitytojais? Minėtasis narciziškumas neįmanomas be kitų žmonių. Be atspindžių.
Ir kaip visada, aš labai gailiuosi, kad tokios ar panašios diskusijos, vykstančios tarp prozaikų, poetėlių tarpe, bent čia, nėra įmanomos.
varge varge varge.
sugrįšiu prie klausimo formuluotės. tas kas tą formuluotę payeikia tokiu būdu, kokiu tai padarė Mylista, visada bando atsistoti aukščiau kitų.
respondentas tik tuo atveju pakyla virš paklausėjo, jei laiku susigriebia ir apeliuoja į tai, kad pats pateikimas klausimo yra neteisingas.
bet paprastai, publika bene visais atvejais leidžiasi tampoma už nosies. tikriausiai dėl to, kad yra nepasiruošusi, o taip pat dėl to, kad paklūsta klausėjo aktyviai pozicijai, pati pasirinkdama pasyvumą.
tada, anot Kailės, skaitytojas, o šiuo atveju respondentas tikrai lieka padulkintas.